Jono Meko tekstai – vaistas nuo apatijos
Turbūt iškiliausias XX amžiaus antrosios pusės lietuvių filosofas Arvydas Šliogeris knygoje „Būtis ir pasaulis” yra rašęs, kad tikras filosofavimas turi būti kuo mažiau asmeniškas: tik tokiu būdu galima pasakyti tai, kas svarbu visuotinai. Prieš pusantro šimto metų gyvenęs ir kūręs danų filosofas Siorenas Kierkegaardas teigė atvirkščiai – tik gyvendamas savo gyvenimą ir filosofuodamas apie jį gali suformuluoti tai, kas yra tikra. Kurią poziciją rinktis Meko tekstų analizei: abstrahuoti ar konkretinti? Ankstesni šio teksto autoriaus pastebėjimai apie Meko kūrybą buvo gana abstraktūs, o čia, regis, atėjo laikas konkretesnei kalbai, nes reikia klausti savęs, ką būtent man reiškia Meko tekstai. Žiūrėdamas Meko filmus ir skaitydamas jo knygas, pirmiausia imu suprasti, kad esu labai ribotas ir kartu begalinis. Kaip tai paaiškinti? Mano patirtis, kaip ir Meko gyvenimas, yra nulemtas konkrečių aplinkybių, sutiktas ribotas skaičius žmonių, sukurtas ribotas skaičius tekstų, pamatytas ribotas kiekis miestų ar kitokių vietovių. Kita vertus, akivaizdu, kad per šias nedideles patirties daleles visiškai puikiai skleidžiasi visuma. Vis dėlto ir man pačiam, ir Mekui yra nepriimtinas bandymas ką nors pasakyti apie pasaulio visumą, nes suprantu, kad esu pernelyg „susirūpinęs savimi”. Ką reiškia šis kabutėse pacituotas Meko slaptažodis? Ogi tai, kad žmonės domisi tik tuo, kas žmogiška, kas neperžengia jų pačių ribų. Mekas peržengia: gamta jam yra ne tam, kad tenkintų jo poreikius, o tam, kad teiktų išgyvenimą to, kas yra už žmogaus ir nebūtinai jam. Daiktai (ir pagal „Fluxus” taisykles) Mekui yra ne tam, kad juos utilitariai naudotum, jie gali būti dar ir gražūs. Ir svarbiausia: jie tik ribotai priklauso nuo žmogaus, jie yra kažkas kita. Toks santykis su daiktais primena Jurgio Mačiūno „readymade” daiktus. Filme „Zefiro Torna, arba Vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo” Mekas prisimena savo draugo Jurgio posakį: „Žmonės yra lyg drambliai – prie ko prisiliečia, tą ir sulaužo.” Mačiūnas, kaip ir Mekas, suprato, kad daiktai yra ne tam, kad, juos sugadinus, būtų pakeisti kitais, jie – savaiminė vertybė, padedanti peržengti žmogui savo ribotų poreikių tenkinimą ir mąstymą apie tai. Savęs peržengimas filosofijos tradicijoje paprastai vadinamas transcendencija, tačiau Meko atveju šis terminas reiškia ne žengimą Dievop, o tikriau žengimą daiktop ir gamtop. Meko filmai ir knygos verčia klausti savęs, ką gi matau ir girdžiu? Jie neleidžia išlikti abejingam, o abejingumas yra pasyvumo forma ir norma. Meko filmuose matau jo arba jam artimų žmonių privatų gyvenimą, o ne abstrakčius vaizdus. Nėra ir miglotų visuotinių apibendrinimų. Toks konkretumas užtikrina nuoširdumą, todėl Meko tekstų negaliu leisti per sąmonę kaip teorinių minčių, kurios mano gyvenimui neturi jokios įtakos. Nėra Meko tekstai ir menas tradicine prasme: reiškinys, su kuriuo reikia išlaikyti estetinę distanciją. Prisimenu Jose Ortegos y Gasseto pastebėjimus apie teatrą: žiūrovą nuo scenos skiria ne vien fizinis, bet ir psichologinis atstumas, nes auditorija negali tiesiogiai įsitraukti į spektaklio veiksmą, reaguoti į įvykius scenoje taip, lyg jie būtų visiškai tikri. Nederėtų pamiršti, kad ispanų mąstytojas šiuo atveju kalbėjo apie klasikinį, tradicinį teatrą. Šiuolaikinė jo atmaina estetinę distanciją kaip tik stengiasi mažinti. Mekas savo tekstais tą psichologinį barjerą ragina visiškai peržengti, nes rodomi tikri gyvenimai, dažniausiai netgi dar gyvų žmonių. Estetikos tradicijoje įprasta priešinti utilitariąją ir grožio, nesuinteresuotąją, meno funkcijas. Meko tekstai, nebūdami estetiškai orientuoti, nevirsta utilitariu fenomenu. Jie tiesiog, kaip ir kiekvienas daiktas ar žmogus, turi savo tiesą. O man belieka savęs klausti, kokią tiesą man liudija Meko filmai, esė ar eilėraščiai. Šie tekstai nepasiūlo imperatyvo, kurio reikėtų klausyti ir besąlygiškai vykdyti, jie tampa vidine patirtimi, kurią reikia reflektuoti. Meko kūriniai nepasiūlo vienintelės tiesos, jie yra tai, kas būtent man jie yra. Pamenu, prieš porą metų vienoje iš universiteto auditorijų teko diskutuoti klausimu, kas yra literatūra. Mano grupės draugams didelį pasipiktinimą sukėlė teiginys, kad „literatūra yra tai, kas man ji yra”. Formuoti asmeniniam santykiui kinas yra bene tinkamiausias menas, nes veikia daugiausiai pojūčių – tai, ką matai ir girdi, yra bene labiausia artima gyvenimui, o ne menui tradicine prasme. Meko poezija irgi yra tikrovės, o ne tradicinio meno kūryba, nes joje vyrauja konkretybė, Mekas tėra tarpininkas tarp to, ką matė, ir manęs, skaitančiojo. Taigi kyla klausimas: ar už to, kas pavaizduota kūrinyje, yra kokia nors tikrovė? Meko atveju atsakymas būtų nevienareikšmis: jokios referentinės tikrovės nėra, tačiau patys tekstai yra labai artimi tam, ką vadintume kasdienybės potyriais. Meko kūryba yra vienu metu ir referentinė, ir autoreferentinė tikrovė. Tai reiškia, kad menininkas nėra kuo nors ypatingas, jis yra tik žmogus, o ne romantinis genijus ar elitinio, prekinio meno kūrėjas. Tokios mano nuostatos, suformuluotos pažiūrėjus Meko filmų ir paskaičius jo literatūrinių tekstų, visuomeniniu požiūriu atrodo gana kairuoliškos. Tačiau svarbesnis čia tampa ne socialinis, o egzistencinis matmuo. Meko tekstai moko atsiverti naujai patirčiai, ją turtina suvokimu, kad ne viskas pasaulyje yra arba turi būti mano ir tik man, dalijimasis – štai žodis, gerai išreiškiantis mano ir Meko tekstų santykį. Turbūt tai – ir draugystės, ir meilės žmonėms, ir viso gyvenimo labai netvirtas, todėl intriguojantis pagrindas. |