Jonas Mekas: kvietimas susitikti tekste

Jono Meko kino ir literatūros tekstų vartotojas yra nomadas, kuris suprantamas kaip žmogus, nepripažįstantis ribų, buvimo centre, namuose. Mekas – autorius, kuriam negresia kultūrinė mirtis. Apie ją kalba postmodernizmo teoretikai. Autoriaus gyvybės išlaikymo ir nomado galimumo sąlyga, be abejo, yra būtent tekstas. Kol jis cirkuliuoja kultūros apyvartoje, net benamis nomadas, Meko žiūrovas bei skaitytojas, gali jaustis saugiau.

Kadras iš Jono Meko filmo „Voldenas / Walden”, 1969 m.

Be to, Meko kūrybos interpretatoriai neišvengiamai atsiduria daugiareikšmių ir įvairiaformių kultūros ryšių sankryžoje. Juk norint giliau suprasti Meką, neišvengiamai tenka vartyti JAV bei kitose kultūrose egzistuojančias minėto autoriaus kūrybos interpretacijas internete ar kituose leidiniuose. Neišvengiamas tampa tekstų judėjimas, nuverčiamos visos šio judėjimo kliūtys. Nomadui (nesvarbu, ar jis Amerikoje, ar Lietuvoje) Meko tekstai daug lengviau pasiekiami, išnyksta buvimo vietos reikšmė, padidėja jų suvokimo greitis. Kodėl Lietuvoje Meko kino ir net lietuviškai rašytos poezijos, eseistikos ar dienoraščių interpretacijų tiek nedaug? Atsakymas į šį klausimą logiškas: todėl, kad Lietuvos kultūroje nomadiškumas kol kas tik iš toli užuodžiamas.

Meko interpretatorius (kaip pilietis, o ne nomadas) turi nuostatų, kad bet kuris autorius turi vadovautis autoritetu. Beje, dažnai analizuojamas ne pats autorius, o jo autoritetai, todėl, suvokus pastarųjų reikšmę, galvojama, kad pavyko interpretuoti ir patį autorių. Be to, pilietis (ne nomadas) tekstuose ieško grynosios literatūros, kuri turi aiškią poziciją kultūroje: yra jos centre arba paribiuose. Vien charakterizavus teksto vietą, jau galima vėlgi sėkmingai rasti interpretacijos raktą. O Meko tekstai neturi vietos – jie yra visur ir niekur, be ribų. Jų neriboja Rytų ar Vakarų kultūros ribos, jie yra vienu metu abiejose pusėse. Ir kalbėti apie Rytų motyvus Meko kūryboje būtų netikslinga, nes jie yra virš pasaulio dalijimo į civilizacijas.

Piliečiui minėto autoriaus tekstai atrodo riboti (todėl nesuprantami) ir dėl to, kad juose jis ieško valios su aiškia veiksmų programa. Tuo tarpu Meko tekstai yra beribis troškimas. Ar skaitytojo, bežiūrinčio Meko filmą, niekad neapėmė būsena, kurią apibūdinti labiausiai tiktų kaip dalijimąsi troškimu? Mekas, nebūdamas miręs kaip autorius, atsiveria tekstui be ribų, yra tekstų laidininkas. Žiūrint šio kūrėjo filmus ar skaitant knygas, apima noras kažkur įterpti savo tekstą. Ne gaminti tekstą apie tekstą, o susilieti su pirminiu kūriniu. Iš kur kyla šis autoriaus ir interpretatoriaus troškimas? Iš to, kad Meko tekstai yra nedisciplinuoti. Kai Vakarų kultūra, pasak Michelio Foucault, linkusi „šukuoti” ir disciplinuoti tekstus, Mekas meistriškai pabėga nuo disciplinos, tvarkos, kuri yra beveidis standartas. Tai pavyksta todėl, kad Meko tekstai ir jo gyvenimas – nepakartojami, unikalūs. Atrodytų, Meko biografija – tipinė išeivio istorija, tačiau juk akivaizdu, kad kūrėjas išvengė daugelio emigrantų bruožų.

Meko tekstai neturi pradžios ir pabaigos, jie prasidėjo lyg nuo vidurio. Turbūt todėl kultūros interpretatoriai, kino ar literatūros kritikai beveik nieko negali pasakyti apie Meko kūrybos laikotarpius, periodizaciją, kuri yra tapusi daugelio autorių interpretacijų kliše ar visus suvienodinančiu instrumentu. Mekas išpildo seną Foucault svajonę: „Nenorėčiau pats įžengti į šią atsitiktinę diskurso tvarką; nenorėčiau susidurti su tuo, kas jame yra kategoriško ir galutinio; norėčiau, kad jis gaubtų mane tarsi rami, gili, be galo atvira skaidruma, kurioje kiti atlieptų mano lūkesčiams ir iš kurios viena po kitos išsirutuliotų tiesos; o aš tik leisčiausi nešamas jo tėkmės – jo tėkmės – kaip kokia laiminga skiedrelė” (Foucault M. Diskurso tvarka. V., 1998, p. 6).

Taigi, teksto neriboja autoriaus asmuo, esama srauto, kuris priešingas institucinei tvarkai. Mekas ir „Fluxus” judėjimas paradoksalus ir netgi ekspansyvus tuo, kad ne pakluso esamoms institucijoms, o kūrė savąsias. Pastarosios buvo toli nuo sekso ar politikos, todėl visuomenė jų „neprarijo”. Juk didžioji visuomenės dalis susirūpinusi būtent tomis dviem gyvenimo sferomis. Meko ir „Fluxus” institucijos įtvirtina tekstus be kanono, o tai – intertekstualumo priešprieša. Intertekstualumo esmė yra žaidimas ankstesniais kultūros kanonais, jų interpretacija, savitas perskaitymas ir įterpimas. Kitaip sakant, intertekstualumas – tai vaikiškos slėpynės, o Meko tekstai yra pirminiai tiek, kiek pirminis (vis dar neklonuotas) yra žmogus. Tokie tekstai yra autentiški, nes juose autorius turi savo balsą, kalbą. Interpretatorius čia taip pat išsaugo unikalumo galimybę, nes nepripažįsta kultūrinių ribų ir centrų, į kūrinį žiūri savomis akimis.