Jonas Mekas. Atmesti, kad atrastum

Prieš daugiau nei dešimtmetį anuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakulteto studentijos laikraštėlyje „Žosmė” viena iš tuometinių doktorančių dalijosi susitikimo su Jonu Meku Niujorke įspūdžiais ir pristatė šio autoriaus rinktinę „Poezija”. Netikėtai pačiai sau, doktorantė pastebėjo, kad iš pirmo žvilgsnio filmininkas ir rašytojas atrodė labai atviras, lengvai bendraujantis, tačiau vėliau paaiškėjo, kad esama tam tikros ribos, už kurios bendraudami patekdavo tik artimi J. Meko draugai. Kaip ir daugelis, J. Mekas aiškiai skirdavo tai, kas asmeniška.

Jonas_Mekas_Birth_of_a_Nation

Kadras iš filmo „Birth of a Nation“ / „Tautos gimimas“, 1997 m.

Ši jo charakterio savybė šį tą parodo ir apie kūrybą. Užsisklęsdamas nuo nepageidaujamų įtakų ir vertinimų, J. Mekas atmetė daugybę kino ir literatūros, kaip ir bendravimo, tradicijų, tokiu būdu išgrynindamas ir rasdamas tai, kas būdinga jam ir tik jam. Filmininko ir literato kūryba yra vienas iš nedaugelio atvejų, kai suvokėjas gali prarasti galimybę tapatintis su tuo, kas rodoma. Pasiekiamas tam tikras efektas, kai suvokėjas vedamas prie ribos, kur irgi turi užsisklęsti ir beatodairiškai „nesugerti” kūrinio prasmės. Taigi, jei J. Mekas atmetė tradiciją ir rado save, tai žiūrovas ar skaitytojas turi analogiškai žvelgti į J. Meko filmą, eilėraštį ar esė. Filmininko ir rašytojo kūriniai suvokėjo priimami kaip tradicija, kurią irgi reikia atmesti. Kas gi atsitinka, kai autorius atmeta tradiciją, o suvokėjas atmeta tradicijos atmetimą? Atsakymas vienareikšmis: suvokėjas grįžta į tradiciją. Avangardo kūriniai jų autoriui tampa priemone „išsikirpti” iš tradicijos sekos, o žiūrovui ar skaitytojui – sustiprinti ryšius su ja. Tačiau ne aklai ir paraidžiui, taisyklingai, o autentiškai. Avangardas padeda autentiškai išgyventi tradiciją. Ši paradoksali išvada iš esmės nėra nauja, nes dar keturvėjininkai akcentavo, kad, norint tapti avangardistu, reikia turėti reikalų su tradicija.

Tačiau kodėl su avangardu tapatintis neįmanoma, kodėl jį skaitytojas ar žiūrovas yra tiesiog priverstas atmesti? J. Meko atveju, tai išreiškiama iki kraštutinumo sustiprinant kalbos intensyvumą. Kai kuriuose jo filmuose – labai greitai kintančiais vaizdais, kituose – akcentuojant šviesos blyksnius. Visa tai trikdo žiūrovą ir veda prie būsenos, kai su tokiu kinu tapatintis neįmanoma. Literatūros suvokimas irgi panašus: subtilus gamtos išgyvenimas yra taip asmeniškai autoriaus išjaustas, kad susitapatinti irgi atrodo pernelyg pretenzinga ir sunku. J. Meko eseistikoje esama daugelio kontekstinių detalių, kurių neišmanymas lietuvių literatūros skaitytoją verčia sutrikti. Autorius su lietuvių literatūros skaitytoju beveik neturi bendros praeities: štai, pavyzdžiui, pokario Lietuvos vaizdai daugelio lietuvių prozininkų romanuose tuometinei kartai atrodė tokie suprantami, asmeniškai artimi, o J. Meko aplinkos daugelis skaitytojų paprasčiausiai nepažįsta.

J. Meko kūryba veda anapus pasaulio ribos, už kurios, pasak Ludwigo Wittgensteino, yra žmogus. Išryškėja pasaulis be subjekto, bet iš faktų. Tai – savęs atsisakymas vardan to, kad išryškėtų faktai, kurie J. Meko kūryboje yra gamtos reiškiniai. Štai iš ko kyla tas įspūdis, kad žiema J. Meko kadruose ar eilutėse yra ta tikroji žiema, o ruduo – tas tikrasis ruduo. Taip atsitinka todėl, kad žiema, ruduo, sniegas yra reiškiniai, nepriklausantys nuo matančio ar, juo labiau, mąstančio subjekto. L. Wittgensteinas teigia, kad tai jau galima vadinti mistika. J. Mekas, suprantama, gamtos tuo žodžiu nevadina. Gamta gali apsieiti be žmogaus, be jo įsikišimo. Paradoksalu, bet šios išvados jau yra tam tikros prielaidos ekokritiniam J. Meko gamtos tyrinėjimui. Aišku tai, kad J. Mekas, kaip ir jo kūrinių suvokėjas, yra ne pasaulio dalis, o jo riba. Atmesdamas tai, kas kitapus ribos, J. Mekas labai susitelkia į save ir kartu leidžia pasauliui būti tokiam, koks jis iš tiesų yra.

Atsisakydamas tradicinės kino ir literatūros kalbos, autorius kartu išvengė atvaizduojančio santykio su pasauliu. Anot L. Wittgensteino, žmonės linkę perpasakoti, perkurti pasaulį pagal save – atvaizduoti. Tokiu būdu sukuriama loginė pasaulio sandara, kuria patikima. Kalba tarytum užmeta savo tinklą ir ant autoriaus, ir ant kūrinio, ir pagaliau – ant paties suvokėjo. J. Meko kalba yra išlaisvinta, nes jai nerūpi loginiai ryšiai, nejaučiama poreikio kaip nors išreikšti pasaulį. Užtenka patikėti, kad pasaulis yra toks, koks yra. Tokio buvimo išgyvenimas (bet ne suvokimas), manyčiau, žymi beveik žmogaus galimybių ribas. Prie šių ribų ir gimsta grožis, estetika. Šie dalykai nėra nesuinteresuotas santykis su pasauliu, nes už kalbos ir pasaulio ribų visu aštrumu iškyla žmogaus egzistencijos prasmės klausimas: kokia autoriaus laikysena pasaulio, kaip visumos, atžvilgiu? Šiuo klausimu ir galimais atsakymais į jį kelis tūkstantmečius rūpinosi filosofai. J. Mekas apėjo filosofijos spąstus, performuluodamas klausimą sau kitaip: ką man reiškia pasaulio konkretybė? Etinis šio galvosūkio aspektas apeinamas ir atsakoma paprastai: kiekvienas konkretus gamtos ar kitoks objektas – tai galimybė grožėtis. Priežastiniai dalykų ryšiai čia visiškai nesvarbūs, jų tiesiog nėra. Juk kvaila būtų klausti, kodėl gražu, kai sninga? Atsakymo nerastume arba jis būtų labai asmeniškas.

Vienintelė vertinamoji pozicija pasaulio atžvilgiu J. Mekui buvo pritarimas tam, kas gražu. O tai jau atvėrė kelius laisvei, kurios kalba išreikšti neįmanoma. Jei J. Mekas būtų bandęs tai daryti, būtų pasmerktas kaip pseudokalbos autorius. Filmininkas ir rašytojas liko prie vaizdinės estetikos. Tokiu būdu žvilgsnis, kaip pirminė ikiinterpretacinė priemonė, neiškreipė prasmės ir laisvės, nes nebuvo performuojamas.

Leave a Reply