„Nimfomanė“ – apnuogintas buvimas niekur

Provokatoriaus Larso von Triero vardas ir taikli rinkodara nepriekaištingai atliko savo vaidmenis. Apie trečiąjį jo „Depresijos“ trilogijos segmentą „Nimfomanė“ kalba daugybė kinomanų, kritikų ir šiaip smalsuolių. Šį filmą aptarinėja tie, kurie matė, ir tie, kurie nematė. Net tie, kurie tikriausiai nežiūrės arba pažvelgs akies krašteliu. Ištverti keturias valandas psichologinių ir fiziologinių eksperimentų pavyks ne visiems.

Tapo įvykiu 

Bet filmas jau dabar tapo įvykiu. Ir tai gera pamoka nepriklausomo kino kūrėjams, siekiantiems bent jau padengti gamybos išlaidas. Žinoma, daug nulemia L.von Triero reputacija. Bet reklaminė kampanija taip pat smūgiuoja ten, kur reikia.

Larsas ir kompanija pasielgė holivudiškai. Parengė kelis „treilerių“ ir „teaserių“ variantus, seriją intriguojamų ir šokiruojančių plakatų, mestelėjo ne vieną filme vaidinusio aktoriaus interviu apie atviras sekso scenas, apie režisieriaus reikalavimus nusirengti prieš kameras, apie tai, kad viskas buvo „daroma“ iš tikrųjų. Pasirodė informacija, kad per klaidą prieš animacinio filmuko „Ledo šalis“ seansą kažkokiame JAV kino teatre buvo paleistas „Nimfomanės“ „treileris“…

Vėliau paaiškėjo, kad visi tie pareiškimai ir pranešimai yra tobulas reklaminis melas. Atvirose scenose garsenybes „pavadavo“ dubleriai – pornofilmų aktoriai. Sistema paprasta – veidai ir tam tikros „įprastos“ kūno vietos – žvaigždžių, o visi intymūs dalykai ir aktai – filmų suaugusiesiems asų.

Kad ir kaip būtų, kabliukas buvo užmestas, jaukas suveikė, žiūrovai užkibo. Ir tai yra gerai. Kas moka žaisti šį žaidimą, niekuomet nepražus. 

Paruošė dirvą 

O dabar apie patį filmą.

Iš karto galiu pasakyti, kad „Nimfomanė“ – pirmasis L. von Triero darbas, kurį įvertinčiau vidutiniškai. Buvo juostų, kurios sukrėtė, ir buvo tokių, kurios atrodė silpnokos. Be abejo, gerųjų tikrai buvo daugiau. Tos silpnosios nepaliko didesnio įspūdžio dėl per didelio išorinio manipuliavimo ir noro šokiruoti visais įmanomais, net pabodusiais būdais. Nors, jeigu išskaidytumėte visus Larso filmus smulkesnėmis dalelytėmis – scenomis, suprastumėte, kad jis visur stengiasi žaisti labai paprastus žaidimus, kurie, sudėjus į vieną visumą, atrodo kaip gluminantis kryžiažodis, iš nuostabos verčiantis sukąsti dantis.

„Nimfomanės“ istorija aiški jau nuo pat pradžių. Aišku, kokia bus pagrindinės herojės Džo problema ir kad ji taip kankinsis visą gyvenimą, apie kurį pasakos ją priglaudusiam vyriškiui Seligmanui.

Pirmieji epizodai neįtraukia į veiksmą ir atrodo nepakankamai įtaigiai. Siužetas įgauna kontūrus, kai Džo ima pasakoti savo istoriją. Kartais užklumpa įspūdis, kad sugrįžimai į pokalbį trukdo svarbiausiai filmo linijai.

Bet L.von Trieras atakuos keliais frontais. O tam reikia paruošti dirvą. Tikrieji jo kėslai išlenda gerokai vėliau. 

Antrasis dugnas

Kadras iš L. von Triero naujojo filmo „Nimfomanė“.

O iki tol vyksta, galima sakyti, holivudinis kortų kaladės dėliojimas. Ir bandymas šokiruoti herojės poelgiais. Pateisinimų ieškojimas per nelaimingo tėvo liniją (netikėtas Christiano Slaterio vaidmuo), komiški momentai su pirmąja meile ir pirmaisiais aštriais pojūčiais.

Shia LaBeoufo pasirodymas – iš tų standartiškai tvarkingų, kai lyg ir negali konkrečiai prie kažko prikibti, bet kartu kažko lyg ir trūksta. Tas pats ir su Charlotte Gainsbourg. Ji – savo vietoje, bet nė colio daugiau. Ko gero, kokia herojė, toks ir vaidmuo. Nelabai dėl jos išgyveni, bet nesi ir jos priešų pusėje.

Štai čia L. von Trieras bando sužaisti tarsi dvigubų šnipų žaidimą. Teigiamų herojų (išskyrus galbūt tėvą) kaip ir nėra. Visiškai neigiamų taip pat nėra. Visi turi savo motyvus ir yra apsupti ne savo aplinkybių. Bando kabintis ir laimėti tai, kas pralošta ir sunkiai atkovojama. Todėl jau nebežiūri į tai, kiek skausmo suteikia kitiems.

L.von Trieras tarsi bando pasakyti, kad tas suvaidintas, nufilmuotas netikras porno iš tiesų nėra porno. Porno dažnai yra kasdienė realybė. Sudėtingi žmonių santykiai, nepamatuoti geismai ir troškimai yra porno. Ambicijos, pavydas, kerštas yra tikrasis porno. Už tai tenka brangiai sumokėti. Vėliau ar anksčiau. Pornografija, į kurią įkrentame patys ir dar įsitempiame kitus. Toks yra antrasis „Nimfomanės“ dugnas. 

Pabaiga – meistriška 

Aktorės U.Thurman epizodinis darbas „Nimfomanėje“ – vienas emociškai stipriausių filmo epizodų.

Bet grįžkime prie vaidmenų. Labiausiai įsimena Umos Thurman epizodinis darbas. Itin džiugu dėl aktorės, kurios vaidmenys jau ne vienerius metus neatitinka jos talento kalibro. Skystokų romantinių komedijų maratonas išmušė ją iš ritmo. „Nimfomanėje“ ji grįžta, draskosi ir sudrasko. Manipuliuoja ir laimi, pasitelkdama mirtinus moteriškus ginklus. Ji tiesiog psichologiškai žudo. Ir triumfuoja kartu su savo heroje. Tai vienas emociškai stipriausių filmo epizodų.

Kiti antraplaniai charakteriai ne tokie ryškūs, nors kiekvienam lemta atlikti savo vaidmenį Džo geismų traukinyje, kuris negrįžtamai juda į pražūtį. „Nimfomanėje“ bus ir visiškai nereikalingų scenų, kurios tik sukels šypseną ar net juoką. L. von Trieras stengsis šokiruoti ir kai kur persistengs. Vis dėlto pabaiga bus meistriška. Tamsi. Tikroviška. Aistra nugalės. Ir pražudys.

Apie „Nimfomanę“ ir toliau bus garsiai kalbama. Nors vyriškas šios istorijos variantas „Gėda“ (ankstesnis „Oskarą“ laimėjusios juostos „12 vergovės metų“ režisieriaus Steve’o McQueeno filmas su Michaeliu Fassbenderiu) man atrodė žymiai stipresnis.

Įdomu, kur toliau judės L.von Trieras.

Pavadinimas: „Nimfomanė“  (1, 2 dalys).

Premjera Lietuvoje: pirmoji dalis – 2014 m. balandžio 4 d., antroji dalis – 18 d.

Amžiaus cenzas: N18.

Šalys: Danija, Vokietija, Prancūzija, Belgija, Didžioji Britanija.

Kompanija: „Zentropa Entertainments“.

Trukmė: 270 min.

Režisierius: Larsas von Trieras.

Aktoriai: Charlotte Gainsbourg, Shia LaBeoufas, Uma Thurman, Stacy Martin ir kiti.

Scenarijaus autorius: L.von Trieras.

Operatorius: Manuelis Alberto Claro.

Biudžetas: 4,7 mln. JAV dolerių.

Siužetas: šaltą žiemos vakarą senas viengungis Seligmanas gatvėje randa sumuštą merginą. Būdamas geraširdis, vyras ją parsiveda namo, kad galėtų apžiūrėti jos žaizdas. Tuo metu Džo papasakoja Seligmanui savo spalvingo ir, be abejonės, aistringo gyvenimo istoriją…

„Klaipėda” / kultūros ir meno žurnalas „Durys”, 2014 balandis, Nr. 4