Kokius filmus žiūrėjai „Scanoramoje”?

Tokiu klausimu prasidėdavo visi netikėti susitikimai su aplink salę slampinėjančiais draugais ir pažįstamais. Atėjusi populiariausiu savaitgalio laiku į kino teatrą draugų nebemačiau – Vilniaus „Vingio” kino teatre teko nosimi trintis į lankytojų nugaras, kol galiausiai didvyriškai prasiskyniau kelią prie traškančio nuo žmonių masės eskalatoriaus ir ėmiau kilti į viršų.

Hou Hsiao-hsien _Žudikė

Hou Hsiao-hsien „Žudikė”

Koridoriuje galėjau atsikvėpti lengviau, nes didžioji dalis tų, kurie brovėsi rankoje iškėlę spragėsių dėžes, nuėjo kitos salės link. „Scanoramos” publika nusiyrė į didžiąją kino salę ir tarsi ištrupinta duona pabiro jos erdvėje.

Kaip ir prieš kiekvieną filmą, į salę išėjo festivalio organizatorius Vladas Rožėnas (taip sutapo, kad beveik visus filmus, kuriuos žiūrėjau, pristatė jis) ir pasidalino su žiūrovais mintimis apie rodysiamą kūrinį, aiškiai kreipdamasis į nuolatinius „Scanoramos” žiūrėtojus – tuos, kurie išmano kino meno kontekstus. Prieš filmus nebuvo ir ilgiausiai trunkančių reklamų – vos dvi, kūrybingai pristatančios visą festivalio esmę – kruopščią atranką. Šis jausmas lydėjo beveik per visus seansus – popkornais prakvipęs „Vingis” trumpam tapdavo tiesiog asketiška vieta, kurioje sėdėdamas nekantrauji akis į akį susidurti su kino kūriniu.

Pirmasis filmas, kurį mačiau festivalyje, buvo Taivano režisieriaus Hou Hsiao-hsien „Žudikė”. Apie IX a. Kiniją pasakojančioje juostoje susipina lėtojo kino, siurrealizmo, veiksmo ir kostiuminės dramos žanrai. Kanuose apdovanojimą už geriausią režisūrą gavęs filmas yra tarsi nektaras akims: pasirinktos kadrų spalvos ir veikėjų išvaizda ir iki mažiausių detalių apgalvotos mizanscenos. Tarsi stebėtum baletą, kuomet žaviesi puikia aktorių choreografija. Tiesa, pagrindinė veikėja žudikė Nie Yinniang savo antžmogišku vikrumu priminė greičiau jau pasakišką dievybę, negu iš mėsos ir kaulų sudėtą Tangų dinastijos laikų gyventoją. Tai, kad negailestinga žudikė turi jautrią širdį, taip pat nepriartino jos prie tikro charakterio. Visas filmas priminė talentingai papasakotą pasaką – atmintyje būtent tas gražumas ir nusėdo.

Ne tiek iš meilės režisieriaus darbui, kiek dėl to, kad tą dieną filmų eiliškumas taip susiklostė, nuėjau pamatyti esto Veiko Õunpuu filmą „Roukli” – iš treilerio (veikiau vien dėl operatoriaus darbo) atrodžiusį visai intriguojamai. Filmą gerai apibūdina veikėjo ištarti žodžiai: „Sėdžiu čia ir kalbu nežinau kam, nežinia ką”. Po peržiūros „Roukli” prodiuserė pasakojo, kad režisierius kartu su aktorių grupe apsigyveno savo sodyboje, kurioje vyko filmavimas, – aktoriai improvizavo ir patys prisidėjo prie scenarijaus kūrimo. Filmas persmelktas įvairių neturinčių paskirties ir saikingumo simbolių. Neaišku, ką norima apskritai pasakyti, o penkiolikmečių rimti filosofavimai dar labiau įklampina į neviltį. Sėdėdama tarp kitų keliolikos salėje buvusių žiūrovų jaučiausi labai nejaukiai, nes atrodė, kad stebiu kažkokį šizofrenija sergančio žmogaus kliedesį. „Galbūt filmas jums nepatiks iš pirmo karto. Antrą kartą jis žiūrisi geriau”, – po filmo guodė „Roukli” prodiuserė.

45_metai

Andrew Haigh „45 metai”

Apdovanojimais apipiltame Andrew Haigh filme „45 metai” pasakojama apie daugiau nei pusę gyvenimo kartu pragyvenusią porą, kuri ruošiasi švęsti savo bendro gyvenimo jubiliejų. Nuostabioji Charlotte Rampling vaidina rūpestingą ir reiklią buvusią mokytoją Keitę, gyvenančią mažame miestelyje su savo ligotu sutuoktiniu ir energija trykštančiu vilkšuniu, kurį ji kiekvieną rytą vedžioja laukuose. Filmo laikas – penkios dienos iki sukaktuvių vakaro, tačiau istorija nusidriekusi penkiasdešimt metų atgal į tuos laikus, kai jos vyras Džefas, kurį vaidina Tomas Courtenay’us, buvo įsimylėjęs juodaplaukę merginą, o toji prasmego į kalnų tarpeklį. Po penkiasdešimties metų atrastas jos sušalęs kūnas (kaip spėja Džefas, galbūt visai nepakitęs) atgaivina praeitį, kuri tokia tikra vyro galvoje, lyg viskas, kas vyko po to, nebeturėtų prasmės. Jis ropščiasi į palėpę žiūrėti senų daiktų, atsigabentų iš anų laikų, nuolat kalba apie savo buvusią merginą ir ją prisimena. Iš pradžių į vyro sentimentalius svaičiojimus žiūrėjusi pro pirštus, vėliau Keitė jo tiesiai šviesiai paklausia, ar jis būtų ją vedęs, jei katastrofa nebūtų įvykusi. Išgirdusi pakankamai, likusi viena ji ropščiasi į palėpę ir, baugiai lojant šuniui, likusiam apačioje, sužino iki tol savo vyro slėptą paslaptį – nuotraukose, darytose prieš pat ištinkant nelaimei kalnuose, matyti, kad mergina buvo nėščia. Nors praeitis seniai užšalusi kalnų tarpeklyje, visa tai tampa tikriau už visus keturiasdešimt penkerius bendro gyvenimo metus. Vyro paslaptis, kurią jis buvo pasilikęs tik sau, Keitei tampa (nors ir platoniškos) išdavystės įrodymu. Viena vertus, galima įsijauti į Keitės tragediją, kita vertus, samprotauti apie kito žmogaus pažinimo ribas ir norą pasisavinti netgi jo praeitį.

Mano_karalius

Maïwenn Le Besco „Mano karalius”

Ne tik festivalio žiūrovus Lietuvoje pasieksiančiame prancūzų režisierės Maïwenn Le Besco filme „Mano karalius” daugiau nei dvi valandas pasakojama apie dešimt audringų poros, negalinčios būti kartu (ir atskirai), istorija. Labai prancūziškame filme vaidina du puikūs aktoriai – Vincent Casselis, įkūnijęs dendį ir lengvabūdišką širdžių ėdiką, ir Emmanuelle Bercot (Kanuose laimėjusi geriausios aktorės apdovanojimą), suvaidinusi labai stiprią ir protingą moterį, tampančią priklausoma nuo meilės tiesiogiai (turi vartoti raminamuosius). Vidinis skausmas, kurį dėl santykių jaučia veikėja, rodomas sykiu su jos fizinėmis kančiomis – Toni mąsto apie savo yrančius santykius klinikoje, kurioje gydosi susižalotą koją. Jos prisiminimuose linijiniu būdu keliaujama per visus tuos metus, kai veikėjai buvo kartu. Taigi nuo susipažinimo naktiniame klube iki paskutinių jųdviejų susidūrimų. Iš pažiūros tai filmas apie lengvą ir gražų gyvenimą – Toni ir Džordžas sėkmingi žmonės, padarę karjeras, turintys pinigų ir draugų, vienas kitą mylintis. Tačiau tame lengvume išsikerojusi kančia, primenanti užpūliavusio ir klibančio danties judinimą – skauda, bet dantis per stipriai laikosi žandikaulyje ir jo išrauti nepavyksta. Pasakojama iš Toni perspektyvos, ir režisierė labai vykusiai atskleidžia moters įsimylėjimą, aistrą, frustraciją, pagiežą, neviltį ir susitaikymą. Žiūrovams nieko kito nelieka, kaip atsiduoti šio filmo burtams ir kartu su Toni išgyventi santykius, kurių nutraukti tiesiog neįmanoma.

Rumunų kiną garsinantis Corneliu Porumboiu šį kartą gavo geriausio talento apdovanojimą Kanuose už filmą „Lobis”. „Lobyje” pasakojama apie du kaimynus Negeoscu ir Kosti, sugalvojusius kasti lobį pastarojo senelių žemėse. Abiejų vyručių sprendimai ir trajektorijos kelia juoką dėl naivių įsivaizdavimų. Iki pat tos akimirkos, kai Negeoscu kastuvas atsitrenkia į kietą paviršių, atrodo, kad visas jų darbas tėra vaikiškas žaidimas. Lobio atradimas tą naivumą tik sustiprina, kadangi pagrindinis veikėjas Negeoscu, iš kurio perspektyvos matome įvykius, už pinigus, gautus išgryninus rastą lobį, prisiperka papuošalų ir juos išdalina kieme žaidžiantiems vaikams. Taigi nors iš pradžių pasakojama apie „realiai vykstantį veiksmą tikroje aplinkoje”, filmo pabaigoje režisierius tą realistinį stilių smagiai ironizuoja, paskutiniame kadre rodydamas nenatūraliai danguje spindinčią saulę ir fone skambančią Laibachų „Life is Life” parodiją. Taigi viskas tėra juokas – kaip ir pats lobis, kuriuo mėginama įrodyti vaikams, kad jis tikrai egzistuoja. Žiūrovai šiuo atveju yra tie vaikai, tikintys, kad filmas atitiks įsivaizduojamus Naujo Rumunų kino estetikos lūkesčius.

Prieš gamtą, Ole Giæveris

Ole Giæver „Prieš gamtą”

Norvegų rašytojas Karlas Ove Knausgaardas sukūrė šešis autobiografinius romanus, kuriuose tiesiog pasakojo apie savo gyvenimą. Knygose jis nevengė rašyti ir apie savo netobulumą, nebijodamas pasirodyti kitoks, nei turėtų atrodyti sėkminga ir pavydą kelianti asmenybė. Silpnas ir turintis ydų – štai koks yra Knausgaardas, ir daugybė pasaulio žmonių dėl to paprasto ir netobulo vyruko biografijos pametė galvas – knygos tapo pasauliniu bestseleriu. Panašia strategija naudojasi ir kitas norvegas Ole Giæveris, pats suvaidinęs ir režisavęs filmą „Prieš gamtą”. Veikėjas, turintis mažą vaiką, įgrisusią žmoną ir darbą, išbėga savaitgaliui į gamtą, tikėdamasis pailsėti ir permąstyti savo gyvenimą. Filmas sukurtas monologo principu – girdime veikėjo sąmonės srautą, kartais galime matyti jo galvoje atsirandančius vaizdinius. Pavykę ir juokingi jo minčių ir realaus pasaulio susidūrimai, dažniausiai išvirstantys į komiškus nutikimus. Martinas – toks personažo vardas, – iš pirmo žvilgsnio simpatiškas ir sportiškas, nors iš tiesų dažniausiai pasirodo kaip nevykėlis. Jam nutinkančius kuriozus (medžiotojas užtinka prie medžio be kelnių, idiotiškai susiklosto vienos nakties nuotykis kalnų namelyje, įkrenta į duobę ir t. t.), kaip ir galvoje besiveliančias mintis, daugelis laikytų paslaptyje: žiūrovai turi galimybę tarsi dievai įlįsti į veikėjo vidų. Taip iš gamtoje sportuojančio Martino sužinome ir apie jo abejones dėl šeimos, ir vidinius prieštaravimus, kurie kontrastuoja su tuo, kas vyksta išorėje. Norvegiška komedija traukia veikėjo paprastumu ir nuoširdumu, kurį O. Giæveriui pavyksta talentingai įkūnyti. Nors „pabėgimas” į gamtą jokių realių pokyčių filmo veikėjo gyvenime neatlieka – tai vidinės provokacijos, su kuriomis dažnas iš mūsų susiduria likę vieni su savimi.

Airių režisierius Markas Noonanas komedijoje „Jūs dar ir šlykštus” kalba apie mažos mergaitės ir problemų turinčio jos dėdės santykius. Mergaitę suvaidinusi Lauren Kinsella tiesiog trykšta sąmoju ir charizma. Jos dėdė Vilas (akt. Aidan Gillen), išsitatuiravęs serialo „Sostų karai” aktoriaus etiketę, šiame filme visiškai neįtikino, nes toli gražu nepriminė gyvenimo vėtyto ir mėtyto narkomano, leidusio laiką kalėjime. Pati istorija taip pat pasirodė gerokai pritempta, tačiau juostą gelbėjo daugelis šiurkščių, bet mielų ir dažniausiai nebanalių veikėjų dialogų. Tarsi klausytum anekdotus primenančių veikėjų apsižodžiavimų. Kaip ir filmo pavadinimas, pasiskolintas iš pradžią ir pabaigą įrėminančio anekdoto, kurį dėdė Vilis pasakoja savo mylimai dukterėčiai.

Dypanas

Jacques Audiard „Dypanas”

Festivalio hedlaineris šiais metais buvo auksinę palmės šakelę laimėjęs Jacques’o Audiardo filmas „Dypanas”. Kadangi Audiardas kalba apie emigrantų dalią Europoje, o emigrantai Europoje dabar yra aktualus dalykas – tikriausiai nereikia stebėtis, kad būtent šis filmas gavo pagrindinį apdovanojimą. Juostoje pasakojama apie pagrindinio veikėjo Dypano, atvykusio į Prancūziją kartu su fiktyvia savo žmona Jalini ir atsitiktinai stovykloje rasta mergaite, jųdviejų „dukra” Ilaijala. Kaip ir ankstesniuose, taip pat įvairius apdovanojimus gavusiuose Audiardo filmuose, sukuriama absurdiška santykių imitavimo situacija, palanki tolesniam veikėjų įsimylėjimui. Svetimumas ir buvimas visuomenės marginalu – pasikartojantys režisieriaus kūrinių leitmotyvai. Mano nuomone, ankstesnis jo filmas „Kaulai ir rūdys” buvo geresnis, nors šį kartą laimėjo pasirinkta tema – emigrantų iš Šri Lankos vargai nusikaltėlių knibždančiame Paryžiaus priemiesčio daugiabutyje. Po filmo Dypaną suvaidinęs aktorius Antonythasanas Jesuthasas stovėjo priešais žiūrovus toks tikras, lyg būtų ką tik ištrauktas iš filmo, ir sunkiai angliškai rinkdamas žodžius tikino, kad Europoje jis nesijaučia kaip namuose ir svajoja grįžti į Šri Lanką.

Sauliaus sūnus

László Nemes „Sauliaus sūnus”

O filmas, kuris, ne tik mano kuklia nuomone, turėjo laimėti šakelę, nors „pasitenkino” pagrindiniu žiuri prizu, buvo pirmasis ilgametražis vengro László Nemeso „Sauliaus sūnus”. Filmas sukurtas taip, kad žiūrovo percepcijos erdvė konkrečiai apibrėžta veikėjo kūno, o visi kiti siaubingi įvykiai matomi tik kaip išsiliejęs fonas – dėl to jie tampa dar baisesniais ir tikresniais. Per visą filmo veiksmą, trunkantį dvi dienas, Saulius tarsi vargšas Sizifas mėgina daryti absurdišką darbą – stovykloje palaidoti savo sūnaus lavoną. Taip rūpestis negyvuoju tampa svarbiausia jo užduotimi, nors šalia kenčiantys nelaimės broliai planuoja pabėgimą. Sauliui rūpi tik berniukas, kadangi jis žino, kad ir taip visi jie, šaltakraujiškai tvarkantys nužudytųjų kameroje kūnus, jau seniai mirę. Kai galiausiai visi jie pabėga ir apsimetėlis rabinas Saulių išduoda, atrodo, kad viltis galutinai užgeso. Tačiau atsitiktinai pasimaišęs svetimas berniukas, savo išgąsdinto stirniuko žvilgsniu pasižiūrėjęs į pasmerktuosius, tampa sakraliu ir laiminančiu – sūnaus tinkamai nepalaidojęs vyras jaučiasi atpirkęs savo kaltes.

Taigi tokie buvo mano matytų filmų įspūdžiai, atnešę visą pluoštą įvairiausių emocijų – baisu net pagalvoti, kas būtų pasižiūrėjus jų dvigubai daugiau.

Leave a Reply