Istorija kartojasi. Lauko kino teatrai atgimsta

Dėl pastaruosius tris mėnesius per karantiną pasikeitusio įprasto gyvenimo ritmo kinas rado būdų sugrįžti pas žiūrovus kita forma. Daugelis sinefilų pasiilgo ėjimo į kino teatrus, bet kol niekas nėra tikras, kada vėl viskas bus visiškai saugu ir gyvenimas grįš į įprastas vėžes, tenka ieškoti alternatyvų. Visame pasaulyje sugrįžo lauko kino teatrai. Kurį laiką jau atrodė, jog tai praeities reiškinys, bet aplinkybėms pasikeitus istorija savotiškai kartojasi, ir lauko kino teatrai atgimė.

Organizacijos „Kino zona“ įkūrėjas Audrius Laurutis siekia, kad inovatyvus lauko kinas Lietuvoje taptų tradiciniu reiškiniu. Asmeninio archyvo nuotr.

Savotiška seanso pradžia

Žmonės dabar važiuoja į kiną ir mėgaujasi filmais sėdėdami automobiliuose. Pavyzdžiui, JAV užsidarius per 40 tūkst. kino teatrų išaugo automobiliams skirtos kino aikštelės. Daugelis jų parduoda bilietus prieš savaitę.

Lietuvoje taip pat jaučiamas pagyvėjimas šioje srityje. Balandžio viduryje kino mėgėjai buvo pakviesti trumpam išsivaduoti iš karantino rutinos ir atvykti į „ŽMONĖS Cinema drive-in” kino seansą. Netrukus prisijungė ir „Kino pavasaris”, visą gegužę kino žiūrovus skraidinęs projektas „Aerokinas”. Per mėnesį Vilniaus oro uoste buvo surengta daugiau nei 60 kino seansų, į kuriuos automobiliais suvažiavo maždaug 13 500 žmonių.

Vieną dieną akis užkliuvo už reklamos apie lauko kino teatrą ir Klaipėdoje, šalia pat mano namų. Nužingsniavau į automobilių aikštelę prie jūros, kurioje palengva daugėjo mašinų. Beveik sutemus netikėtai daugiau nei šimtas automobilių pradėjo kelti triukšmą pypsėdami ir mirksėdami šviesomis. Supratau, kad tai savotiška seanso pradžia, o vienas iš renginio organizatorių Audrius Laurutis šypsodamasis paaiškino: „Matote, mes esame savitų tradicijų prisigalvoję. Jeigu koncerte žmonės šaukia, ploja ir panašiai, tai mūsų renginiuose labiausiai tinka automobilio raiškos priemonės – pipynė ir šviesų mirksėjimas. Įamžiname daug akimirkų, kur automobiliai sveikina vieni kitus ir taip duoda ženklą pradėti kino seansą. Atsiranda vienybės jausmas ir smagi renginio pradžia. Kartą esame išbandę šviesų bangą, kai vienas iš organizatorių bėga automobilių linijomis ir duoda signalą įjungti šviesas – visiškoje tamsoje įvyksta šviesų šou. Turbūt karantinas mus privertė ieškoti vis originalesnių būdų, kaip pagyvinti savo rutiną.”

Lauko kinas Klaipėdoje. Mato Mačiulskio nuotr.

Darnaus vystymosi tikslais

A. Laurutis – organizacijos „Kino zona” įkūrėjas. Paėjome su juo kiek atokiau nuo automobilių ir Audrius toliau pasakoja apie įgyvendinamus kino projektus: „Mes vykdome Užsienio reikalų ministerijos Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo projektą – „Dokumentinio kino sesijos lauko ekrane”. Siekiame žmones supažindinti su darnaus vystymosi tikslais. Mūsų tikslas – pritraukti auditoriją, kuri taip stipriai nesidomi kultūriniais renginiais ir kurią yra sunkiau pasiekti. Dabar rodome dokumentinį filmą „Mission blue”, kuris analizuoja žmonijos veiklos poveikį vandenynų ir jūrų bioįvairovei. Parinkome seansui neįprastą vietą prie Baltijos jūros. Manome, tai yra svarbu Klaipėdą neseniai sukrėtusio bendrovės „Grigeo” „atsukto vamzdžio” skandalo fone. Daugybė atliekų pateko į marias. Norėjome dar kartą aktualizuoti šią problemą, kad žmonės nebūtų pakantūs, išreikštų savo nuomonę šių neigiamų dalykų fone. Kitas mūsų projektas – „Istorijos atkūrimas Lietuvos miškuose”. Šiuo atveju mes imame Lietuvos laisvės kovų tematikos filmus ir rodome vietose, susijusiose su partizanų kovomis. Pavyzdžiui, prie paminklų, buvusių bunkerių ir t. t.

Kituose miestuose mes ieškosime vietų kino seansams šalia alternatyvios energijos jėgainių. Jei pavyks susitarti, norime organizuoti seansą, naudodami tik „žalią” alternatyvios energijos šaltinį. Planuojame surengti seansus vėjo jėgainių, sąvartyno fone. Kiekvienoje erdvėje norime parodyti filmą, atliepiantį vieną iš darnaus vystymo tikslų. Klaipėda buvo mūsų ekologinio projekto startas, bet toliau ketiname keliauti į dar bent dešimtį Lietuvos miestų. Stengiamės, kad kiekviena neįprasta vieta padėtų įsijausti žiūrovams į to vakaro filmo temą.

Vienos žaviausių vietų mums yra aerodromai. Juose dažniausiai yra dar kur nors fone užsilikęs koks nors biplanas ar kitas lėktuvėlis, ir ten statome ekraną. Alytaus dainų slėnis – fantastiška vieta, kurią įsimylėjome, tiesiog tobula erdvė „drive in” kino teatrui. Kita neįprasta erdvė mums buvo Vedecko ąžuolyno memorialo partizanams aplinka.”

Lauko kinas Marijampolės apskrityje. Asmeninio archyvo nuotr.

Keliauja po Lietuvą

Paklaustas apie inspiraciją organizuoti kino renginius lauke, Audrius teigė: „Pagalvojome, kad ne tik Vilnius, bet ir mažesni miesteliai gali turėti tokius seansus. Nuo Širvintų prasidėjo mūsų kelionė po visą Lietuvą. Aplankėme Panevėžį, Alytų, Marijampolę, Tauragę. Suorganizavome daugiau nei 30 seansų, į kuriuos automobiliais atvažiavo daugiau nei 6 tūkst. žmonių. Bekeliaudami po Lietuvą, pajutome didelį tokių kino seansų poreikį. Idėja mums kilo dar prieš COVID-19 viruso pandemiją. Norėjome pasiekti tą jaunimo ir vyresnių žmonių dalį, kuri rečiau lankosi renginiuose. Pastebėjau, kad susikūrė tokia subkultūra, kurios žmonės mielai leidžia laiką automobilių aikštelėse ar tiesiog besivažinėdami po miestą. Šią idėją norėjau įgyvendinti jau seniai, bet prireikė tokio neįprasto reiškinio, kaip pasaulyje siaučiantis virusas, kad pritrauktume rėmėjų.”

Pasidomėjus, kaip mažesnių miestelių žiūrovai priėmė lauko kiną, Audrius tęsė: „Kai kuriuose miestuose registracijų skaičius užsipildydavo per dvi minutes. Tai reiškia, kad tik paskelbus apie renginį ir dalyvių registracijos pradžią, ribotas vietų skaičius buvo rezervuojamas iš karto. Į kai kuriuos miestus sugrįždavome. Pavyzdžiui, Alytuje kiną rodėme jau keturis kartus. Keliavimas po Lietuvą kol kas mus vilioja, akivaizdus didžiulis žiūrovų susidomėjimas. Tačiau yra ir daugybė reguliavimų tokiems renginiams. Netrukus pasikeis radijo dažnio naudojimo tvarka. Žymiai sunkiau gauti FM bangų licenciją (garsas kino metu perduodamas radijo bangomis ir jo klausomasi per automobilių radijo imtuvus), ir panašu, kad dėl to ateityje lauko kino teatrai galės būti tik stacionarūs, negalės keliauti. Kol kas mes dar turime laisvę ir esame lankstūs.”

Lauko kino seansas Pakruojyje. Asmeninio archyvo nuotr.

Planuose – slaptas kinas

Audrius pasidalijo mintimis apie lauko kino teatrų ateitį Lietuvoje ir savo planus: „Kad poreikis yra, rodo tai, jog, be mūsų, dar bent trys ar keturios organizacijos Lietuvoje aktyviai užsiima panašia veikla. Mes patys dar planuojame surengti patyriminio kino seansus, kurie užsienyje vadinami „Secret cinema” (slaptas kinas). Jų žiūrovams duodamos koordinatės, kur turi atvykti, ir nurodomas aprangos kodas. Iš pradžių publikai suvaidinama kokio nors filmo žymi scena ir pradedamas kino seansas. Apskritai norime inovuoti lauko kiną Lietuvoje ir taip jį padaryti labiau tradiciniu reiškiniu mūsų šalyje.”

Tarp kitko, visai neseniai, pradėjęs organizuoti kino renginius, A. Laurutis sužinojo, kad jo senelis kadaise sovietmečiu taip pat važinėdavo po mažus miestelius ir rodė lauko kiną. Istorija kartojasi.

DURYS, 2020 m. birželis, Nr. 6 (78)