Violončelininkė Gunda Baranauskaitė: „Numatau žingsnius, kad liktų laiko svajoms”

Violončelininkė Gunda Baranauskaitė augo kartu su muzika. Vaikystę jaunoji kūrėja praleido orkestrų repeticijose, dabar jau pati dažna viešnia BBC Philharmonic ir Halle simfoniniuose orkestruose, yra šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis” narė. Talentinga ir ambicinga pašnekovė pildo savo svajones ir griežia violončele garsiausiose pasaulio scenose. Mergina įsitikinusi, kad muzikai nereikia žodžių, norint perteikti jausmus. Atvėrę širdį galime pajusti, ką norėjo pasakyti kūrėjas ar atlikėjas.

Joanos Suslavičiūtės nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Save pavadinčiau racionalia svajokle. Gyvenime viską stengiuosi numatyti bent kelis žingsnius į priekį – taip palaikau ramybę, kurią labai vertinu, ir pasilieku laiko svajoms apie ateities projektus, keliones ar neišbandytus hobius.

Mano credo: būk teisingas, nuoširdus, gerbk kitus, nuosekliai dirbk siekdamas savo tikslų, o jų pasieksi jau turėdamas ratą įkvepiančių ir tave palaikančių žmonių.

Kaip Tavo gyvenime atsirado muzika? Nuo ko viskas prasidėjo?

Muzika mano gyvenime buvo dar prieš man išvystant šį pasaulį. Mano mama griežė smuiku Klaipėdos kameriniame orkestre ir Mažosios Lietuvos simfoniniame orkestre Klaipėdos muzikiniame teatre. Tad manau, kad, be mamos balso, nuolat girdėdavau ir muzikos garsus. Na, o vaikystės dienas leisdavau stebėdama orkestro repeticijas arba spektaklius. Muzika lydėjo mane visada.

Kodėl pasirinkai būtent violončelę?

Tiesą pasakius, istorija labai paprasta – buvau gal penkerių, kai mama per pertrauką darbe priėjo prie manęs, kaip visada sėdinčios salėje, ir paklausė, ar norėčiau pradėti mokytis groti violončele pas vieną iš kolegų. Aš nedvejodama sutikau – taip viskas ir prasidėjo.

Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Mokykliniais laikais esu dalyvavusi keliuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose konkursuose Lietuvoje, tapau laureate ir diplomante, tačiau profesiniai laimėjimai, kuriuos laikau tikrai svarbiais, atėjo vėliau. Pradėjusi atlikimo meno studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje supratau, kad labiau už viską noriu griežti simfoninio orkestro sudėtyje. Ši svajonė išsipildė labai greitai. Būdama trečiame kurse laimėjau konkursą ir buvau priimta į Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro violončelių grupę. Po ketverių metų nusprendžiau, kad noriu tęsti studijas Šiaurės Karališkajame koledže, Mančesteryje. Tad persikėliau gyventi į Jungtinę Karalystę ir po daugiau nei metų studijų, sėkmingai sudalyvavusi konkursuose, jau esu dažna viešnia BBC Philharmonic ir Halle simfoniniuose orkestruose. Paskutiniu „laimėjimu” pavadinčiau dalyvavimą garsiajame BBC Proms festivalyje Londone šios vasaros pabaigoje – tai buvo viena didžiausių mano gyvenimo svajonių.

Kaip pristatytum dabartinę savo veiklą?

Šiuo metu esu laisvai samdoma violončelininkė, dirbu su jau anksčiau minėtais orkestrais. Taip pat vis dar esu šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis”, kuriam šįmet buvo suteiktas Vilniaus miesto trupės vardas, narė. Nors nedalyvauju visuose ansamblio rengiamuose koncertuose, mes vis dažniau susitinkame užsienio festivalių scenose, taip pat kasmet grįžtu į šiuolaikinės muzikos festivalį „Gaida”.

Šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra muzika ir kūryba?

Tai yra mano gyvenimo dalis, kažkas nepajudinamo. Nors darbas muzikos pasaulyje yra labai įtemptas, konkurencingas ir neretai kelia daug streso, tačiau pati muzika – jos klausymas ar atlikimas – ramina ir teikia be galo daug laimės. Tiesą pasakius, jei negroju daugiau nei savaitę – pasidarau itin irzli.

Kas Tau yra kūrybos bei muzikos esmė?

Man muzika visų pirma yra jausmų išraiškos priemonė. Kai pritrūkstame žodžių – griebiamės muzikos. Muzikai nereikia žodžių, norint perteikti jausmus, atvėrę širdį ir įsiklausę mes tiesiog pajaučiame, ką norėjo pasakyti kūrėjas ar atlikėjas.

Kokius kūrinius atlieki?

Atlieku visokiausių žanrų muziką, tačiau mano stiprioji pusė yra akademinė muzika – nuo klasikos iki šių dienų kūrinių.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Įkvėpimo suteikia ryšys su publika, su kolegomis. Be galo įkvepia žmonėse matyti meilę, susižavėjimą muzika.

Vitalijos Glovackytės nuotr.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus muzikos pasaulyje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Ateityje tikiuosi turėti nuolatinį darbą simfoniniame orkestre, toliau tęsti koncertinę veiklą su ansambliu „Synaesthesis” ir kiek įmanoma dažniau atlikti kamerinę muziką.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su muzika, kas tai būtų? Kodėl?

Manau, kad labai nenutolčiau nuo meno. Mane visada žavėjo drabužių dizainas, o prieš kelis metus susidomėjau fotografija, architektūra ir interjero dizainu. Šios sritys man kelia estetinį pasitenkinimą, todėl, manau, rinkčiausi vieną iš jų. Žinoma, atmetant faktą, kad viskam reikalingas didžiulis žinių ir įgūdžių bagažas, kurio aš neturiu (juokiasi).

Kas yra Tavo autoritetas muzikoje? Gyvenime?

Mano autoritetai tiek muzikoje, tiek gyvenime yra žmonės, iš kurių aš ko nors išmokau ar dar vis mokausi. Ar tai būtų mano mokytojai tiesiogine to žodžio prasme, ar mylimieji, ar draugai, kolegos. Aš jaučiuosi be galo laiminga, kad mane supa tiek daug įkvepiančių, ambicingų bei pozityvių žmonių. Džiaugiuosi turėdama galimybę iš jų mokytis ir augti kartu su jais.