Ugnė Nagrockaitė: „Kūryba – mano asmeninė kelionė”

Ugne_5

Asmeninio archyvo nuotr.

Jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia – grafikė bei tapytoja Ugnė Nagrockaitė. Mūsų pašnekovė aktyviai veikia ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ambicingai, kupinai idėjų U. Nagrockaitei kūryba – tai asmeninė kelionė. Ją pašnekovė stengiasi daryti kuo spalvingesnę ir įvairesnę. Apie kūrybą, jos esmę ir ateities planus – pokalbis su Ugne.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Ką gali padaryti rytoj – padaryk šiandien. Rytoj atsiras naujų darbų. Taip save kasdien motyvuoju. Juk tingią būtybę priversti dirbti prireikia viso įgimto kūrybingumo. Galiu pasakyti tiek, kad kol kas su savimi dar susitariu.

Kuo Tave patraukė grafika bei tapyba?

Pirmiausia tuo, kad savo pamąstymus galima išreikšti vaizdine forma taip, kad kitiems žmonėms jie įžiebtų prisiminimus ar emocijas, galbūt net prieštaravimą ar vidinę diskusiją. Nors tapybą mėgstu, teptuku švaistausi nedažnai. Štai grafika man įdomi tuo, kad turi daug rūšių ir pavadinimų. Ji žavi techniniu požiūriu. Kūrybiniam procesui prireikia spaustuvinių presų, metalo plokščių ar medienos, akmens, rūgšties, fotoemulsijos, UV šviesos pagalbos ir, žinoma, žinių, kaip visu tuo naudotis… Procesą lydi atradimo jaudulys, nes niekuomet negali būti užtikrintas dėl rezultato. Dažniausiai nuo preso stalo keldama popierių, dar šlapiame dažų atspaude matau nekantrumu šviečiančias savo akis (juokiasi).

Ką grafika ir apskritai kūryba reiškia Tavo gyvenime?

Turbūt dažnai išgirstame atsakymą, kad kūryba menininkams ir yra gyvenimas. Visiškai su tuo sutinku. Piešinys ant popieriaus – tai tik skinami idėjos subrandinti vaisiai. Kūryba mane lydi kiekviename žingsnyje: pirkdama popierių galvoju, kokio formato ar spalvos bus būsimas darbas; valgydama mąstau, ar dėžutėje dar liko kreidelių. O, pavyzdžiui, jei einant gatve įspūdį padaro šimtametės praeivės eisena – galvoje jau sukasi kadras mini filmui. Žvilgsnis, plaukuota nosis ar kieno žalios kojinės gali duoti pradžią naujam darbui. Kasdienybė, knygos, parodos ir filosofija taip pat įsipina į šią kūrybos giją… Taigi, net tuomet, kai nekuri – kuri.

Papasakok, koks Tavo, kaip menininkės, kelias? Nuo ko viskas prasidėjo?

Tiksliai neprisimenu, tačiau manau, kad manoji kūryba prasidėjo kaip ir daugelio – nuo tapetų.

ugne_1

Galbūt prisimeni savo pirmąjį kūrinį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?

Prisimenu akimirką ir tą neaprėpiamą džiaugsmą bei pasitenkinimą, kai studijoje „Varsa” piešiau aliejinėmis kreidelėmis. Savo piešinį parodžiau mokytojai. Ir tuomet supratau, kad vaizduojamas objektas nebūtinai turi būti vienos vientisos spalvos. Koks malonumas ir entuziazmas apėmė atradus visa ko prasmę ir piešiamame laive į gelsvą ochrą įtrynus rudos ten, kur turėjo būti šešėlis. Vėliau tas laivas su kitų mokinių darbais buvo eksponuojamas P. Domšaičio galerijoje. Ten kaip viena prizininkių gavau pagyrimo raštą ir knygą. Taigi, atradimas buvo tikrai įsimenantis.

Kokia Tavo patirtis meno pasaulyje? Kur teko dalyvauti? Prie kokių projektų prisidėti?

Dar besimokant Adomo Brako dailės mokykloje, teko vykti į plenerus, dalyvauti konkursuose ir parodose. Įstojus į šiuolaikinio meno studijas Škotijoje, atsirado galimybė išbandyti daugiau saviraiškos būdų.

Mano kūrybinės veiklos žingsneliai: 2014 m. sausį vyko pirmoji autorinė kūrybos paroda „Minčių langas” Palangoje; 2014 m. vasarą jungtinė paroda NEOS (North East Open Studios), South Mickelmoss, UK; 2015 m. grupinė paroda „Altered States”, Aberdeen, UK; 2015 m. grupinė paroda „Twenty-four Plus”, Praha, Čekija; 2015 m. rugsėjį autorinių darbų paroda „Kitokia kasdienybė” Palangoje; performansas ir instaliacija „Natural Bennachie” projekte su Venecijos bienalės menininke iš Makedonijos Elpida Hadzi Vasileva; savanorystė tarptautinėje parodoje „Lily&Mim Department Store”, Aberdeen, UK. Vienas „šviežiausių” projektų, prie kurio teks prisidėti komisijai atrinkus mano darbą, tai „The National Brain Appeal” – labdaringas meno projektas „Letter in mind” Londone. Taip pat jau numatytos ir kelios kitos būsimos parodos.

SONY DSC

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Ketvirtieji ir paskutiniai studijų metai – be galo įtempti. Jie pilni projektų, seminarų, reikia rašyti bakalaurinį darbą, kurti baigiamąjį meno darbą. Taigi veikla įvairiapusiška.

Kaip apibūdintum savo braižą? Kuo vadovaujiesi kurdama?

Dar vis eksperimentuoju. Kūrybos tema taip pat keičiasi. Tikiu, kad svarbiausia išlikti nuoširdžiam sau ir savo kūrybai. Daugelis mano darbus apibūdina kaip šiltus. Taigi, galima tikėtis, kad tokie ir liks.

Kas Tau yra kūrybos esmė?

Tai mano asmeninė kelionė. Tačiau, kaip yra pasakęs skulptorius Duchamp’as, meno darbai yra niekas, kol jų nepastebi žiūrovai ar meno kritikai. Taigi, ieškau temų, kurios jaudina ne tik mane pačią, bet yra aktualios ir kitiems, emociškai artimos ir palieka gilų įspūdį.

Kas suteikia įkvėpimo, idėjų?

Artima aplinka – daugelis artimų žmonių šmėžuoja ir mano darbuose. Taip pat gamta, filosofija, kelionės, pokalbiai, sapnai.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Kelionės, stažuotės, parodos, dideli projektai, magistro studijos, norėčiau dirbti Sotheby’s ir svajoju apie nuosavą studiją su grandioziniu beveik visą patalpą užimančiu stalu.

Koks Tavo hobis, kaip leidi laisvalaikį?

Žaidžiu universiteto tinklinio komandoje, keliauju, šoku salsą, mėgstu buriuoti, mokausi ispanų kalbos ir groti gitara.

Jei ne menas, kokiame kitame amplua save įsivaizduotum?

SONY DSC

Greičiausiai mokslininkės. Mokykloje visuomet puikiai sekdavosi gamtos mokslai, chemijos miesto olimpiadoje kaskart užimdavau prizines vietas.

Galbūt turi autoritetų meno srityje? Jei taip, kas jie ir kodėl?

Dailės mokyklos mokytojai Rima Baukaitė, Arūnas Mėčius. Vokiečių grafikės K. Kollwitz, nors ir karų skausmą iškentusios, grožiu ir emocija alsuojantys darbai; nevaržoma linija litografijose – H. Tolouse-Loutrec; savo tapybos spalviškumu ir šviesotamsa pakeri Caravaggio.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Norėčiau pasimatyti su vienu garsiausių pasaulyje meno kritikų pripažintu Robert Hughes, nes jo galvoje prikaupta tiek informacijos, patirties ir žinių apie meno pasaulį, kad užtektų daugeliui. Kartu žavi jo kaip pasakotojo, rašytojo talentas – stiprios ir įdomios asmenybės iškilimo priežastys. Mačiau jo kurtus dokumentinius filmus apie meną, skaičiau recenzijas, tačiau pasikalbėti su R. Hughes gyvai akis į akį būtų… Na, mažų mažiausia antgamtiška (šypsosi).

Leave a Reply