Taurūnas Baužas: „Kūryba – nuolatinė savitų formų paieška”

Šiuolaikinis danų rašytojas, subtilus meilės temų prozininkas Jensas Kristianas Griondalis ir jį visoje Europoje išgarsinęs romanas „Spalio tylėjimas” tapo kūrybos šaltiniu jaunajam choreografui Taurūnui Baužui. Panaudodamas visa apimančią tylos metaforą, autorius jaudinamai, su grakščia ir negailestinga autoironija atskleidžia asmenybės tapatumo paieškas.

Taurunas Bauzas

Kūrybiniai ieškojimai. Pirmame plane choreografas Taurūnas Baužas. Asmeninio archyvo nuotr.

Kūrinio leitmotyvu tampa kartą pagrindinio veikėjo prisiminta grafo Montekristo citata: „Nuo bet kokio blogio yra du galingi ginklai – laikas ir tylėjimas.” Gal todėl visus savo išgyvenimus herojus laiko užsklendęs giliai savyje, sykiu juos kruopščiai analizuodamas ir ieškodamas prasmių.

Šokio spektaklio „Spalio tylėjimas” idėjos autorius – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėjas, choreografas Taurūnas Baužas nesibaimina pasirodyti nepopuliarus ir scenai renkasi toli gražu ne pačius lengviausius ir žinomiausius kūrinius. Jau penktąjį kartą rodytas šokio spektaklis „Spalio tylėjimas” šįkart žiūrovams buvo pristatytas Klaipėdos „Kultūros fabrike”. Tiesa, jaunasis kūrėjas pasakojo, kad kiekvienas pasirodymas buvęs vis kitoks.

„Spalio tylėjimą”, kurį Taurūnas Baužas sėkmingai perkėlė į sceną, pavadinčiau nesibaigiančiu, nuolat klausiančiu ir sudėtingu monologu. Iš esmės šis romanas – dėkinga medžiaga režisieriui, nors situaciją kiek apsunkina dialogų nebuvimas. Tačiau, pasitelkus mįslingą, minimalistinę kompozitoriaus Gedimino Gelgoto muziką, tai padaryti buvę kur kas paprasčiau.

Entuziastingas, nenustygstantis vietoje ir kūrybinėms paieškoms pirmenybę teikiantis menininkas sako, esą lengviausia yra žaisti visiems suprantama, jau pripažinta forma, naudoti šabloniškus piruetus ar šuolius. „Tačiau galiausiai tenka rinktis, ko iš tiesų nori: populiarumo ar tobulėjimo. Labai svarbu atrasti savo stilių, netradicinius šokio judesius, savitą žiūros kampą. Kuomet tai pavyksta, vėl ieškai kažko naujo… Taigi, kūryba yra nuolatinis ieškojimas ir savęs tobulinimas, kaip perpetuum mobile (lot. amžinai judantis) – amžinasis variklis”, – šypsosi jaunasis balerūnas Taurūnas Baužas.

Šiuo metu choreografo galvoje verda daug naujų kūrybinių užmojų, vienas jų – pastatyti prieš paties Franco Kafkos valią išleistą kūrinį „Laiškas tėvui”.

Spalio_tylejimas1

Spektaklis „Spalio tylėjimas”. Iš kairės: Ana Zamulskienė, Aušra Krasauskaitė, Aurimas Tiškevičius. Vytauto Petriko nuotr.

Šokio spektaklį „Spalio tylėjimas” rodėte jau penktą kartą. Minėjai, kad kiekvienas pasirodymas buvo vis kitoks. Kodėl?

Taip jau išėjo… Kurdamas spektaklį tiksliai žinojau muziką ir numaniau temą – santykiai, meilė, nuolatinės dvejonės dėl pasirinkimo. Daug skaitau, o knygyne akį patraukė kūrinys įdomiu ir originaliu pavadinimu: „Spalio tylėjimas”. Kas tas spalis? Mėnuo, o gal vardas, kaip, tarkim, lietuviškojo Liudo Vasario… Tai be galo sudėtinga, filosofinė, intelektuali knyga. Pirmą kartą ją skaičiau ilgai ir sunkiai, tačiau vėliau buvo kur kas paprasčiau ir kitą kartą skaitydamas visai kitaip ją interpretavau. Man labai patiko trys pagrindiniai herojai, kuriuos aš ir pasiskolinau. Pirmasis pasirodymas buvo labai artimas knygai, toli nuo jos nenukrypau, tačiau toks variantas manęs netenkino. Supratau, kad reikia imtis kažko naujo. Leidau sau daugiau interpretuoti, į pagrindinio herojaus vietą įstačiau save, vis ieškojau tinkamo būdo šokiu papasakoti nepaprastai jautrią istoriją. Siekiau, kad tai nevirstų tradiciniu ir banaliu meilės trikampiu, kokiu tapo premjera. Bandžiau laviruoti, įnešti mistiškumo, todėl čia atsirado šokėja Aušra Krasauskaitė: tamsi, griežtų bruožų, vilkinti vyrišku fraku. Visiška priešingybė ilga raudona suknia pasirodžiusiam moteriškumo simboliui – šokėjai Anai Zamulskienei, čia ji buvo jautri ir nepaprastai jausminga. Būtent jai dedikavau šį spektaklį.

O kur dingo dar vienas knygos veikėjas? Knygoje jų buvo keturi: bevardis vyriškis ir trys jo gyvenimo moterys.

Statydamas „Spalio tylėjimą” susitapatinau su knygos herojumi – vienatvė, prasmės paieškos, žmonių tarpusavio santykiai man labai artimos temos. Mane paveikė asmeniškumai, paties išgyvenimai – puikiai įsijaučiau į pagrindinio veikėjo vaidmenį. Todėl šiam spektakliui ieškojau panašaus į save šokėjo. Kauno valstybinio muzikinio teatro solistą Aurimą Tiškevičių aš labai gerai pažįstu, žinau jo judesio plastiką, emociją, todėl tai buvo tobulas atitikmuo. Pats nenorėjau šokti, nes jau iš patirties žinau, kad vaidindamas ir kartu režisuodamas daug ko nematai iš šalies – tu ir statai, ir šoki, ir stebi. Vėliau žiūrėdamas filmuotą medžiagą supranti, kad daug ką praleidai. Reikėjo kito žmogaus ir būtent Aurimas atitiko tą idealą, kurį aš įsivaizdavau esant tinkamiausią šiam vaidmeniui.

Spalio_tylejimas5

Šokio spektaklis „Spalio tylėjimas”. Vytauto Petriko nuotr.

Kaip vyko kūrybinis procesas? Režisūrinius klausimus sprendei vienas ar tareisi su aktoriais?

Režisūrinį pamatą parengiau aš. Pastačiau sienas, o interjerą jau leidau kurti jiems. Aš mėgstu atlikėjams suteikti laisvės, per daug neįpareigoti, neįsprausti į rėmus ir neprimesti šablono. Žinoma, choreografiją kūriau aš, tačiau su kiekvienu iš jų daug diskutavome – juk kiekvienas šokėjas turi įnešti kažką savito, be galo svarbu, kad tai būtų artima jam. Kiekvienas šiame kūrinyje, kaip ir aš pats, atradome dalelę savęs. Ir tai, be abejonės, pagyvino visą spektaklį, suteikė jam savito žavesio. Tad daugiau ar mažiau tai buvo bendras darbas.

Galbūt žiūrovui šokio spektaklyje nereikėtų ieškoti reikšmių detalėse, sąsajų su knyga ar analizuoti kūrėjo interpretacijų. Juk šokis kyla iš jausmo ir veikia žiūrovo emocijas.

Be abejonės. Todėl ir paminėjau, kad šokio spektaklis „Spalio tylėjimas” – šio autoriaus romano motyvais. Tai nebuvo nuoseklus kūrinio atvaizdavimas. Žinoma, jeigu žiūrovas būtų matęs pirmąjį ir paskutinįjį kartą vykusius pasirodymus, tai liktų suglumęs dėl tokių metamorfozių. Pirmasis buvo daugiau orientuotas į knygą ir tik vėliau nuo jos nutolo. Tai dariau sąmoningai. O šokėjai, manau, savo emocijomis scenoje aiškiai atskleidė tai, ką norėjau jiems pasakyti. Ir didelių mįslių ten nebuvo, tik šiek tiek intrigos ir peno apmąstymams.

Spektaklio metu grojo nuostabi jaunojo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto muzika. Pastarosios parinkimas turbūt taip pat labai svarbus akcentas šokio spektakliui. Kada pradėjote bendrauti su Gediminu?

Įprastai nesišvaistau pompastiškais žodžiais, tačiau tikrai neperdėsiu sakydamas, jog šis muzikantas yra jaunasis genijus. Apie jį aš nuolat taip atsiliepiu. Jo tėvai, brolis ir sesuo taip pat žinomi muzikai. Gediminas yra ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio perspektyviausias šiuolaikinės muzikos kūrėjas. Mes susipažinome visai atsitiktinai: dar studijuodamas ieškojau naujų formų išreikšti judesį, kad tai nebūtų tiesmukiška – ir visai atsitiktinai viename renginyje išgirdau jo sukurto ansamblio „NI&Co” (Naujų idėjų kamerinis orkestras) muziką. Likau tiesiog sužavėtas – kokia muzika! Ir garsas, ir žodžiai, visiškas minimalizmas… Parašiau jam, prašydamas leidimo panaudoti ją savo kuriamai miniatiūrai. Jis mielai sutiko, paskatino kurti ir judėti pirmyn. Nutaręs statyti „Spalio tylėjimą” dėl muzikos nekėliau jokių klausimų. Labai džiaugiuosi turėdamas galimybę bendradarbiauti su tokiu genialiu žmogumi.

Spalio_tylejimas_Petriko_foto

Šokio spektaklis „Spalio tylėjimas”. Vytauto Petriko nuotr.

O kaip patiems aktoriams pavyko įsigyventi į vaidmenis?

Kiekvienas artistas šiame spektaklyje savąjį vaidmenį išgyveno savaip. Keistas atsitiktinumas sudėliojo viską į savo vietas: kiekvienas personažas buvo parinktas toks, kokio aš ir norėjau ar įsivaizdavau esant arčiausiai kūrinio herojaus. Iš tiesų kiekvienas aktorius gyveno savo vaidmenyje.

Turbūt šokio spektakliui yra be galo svarbus fizinis pasiruošimas.

Taip, šis spektaklis reikalauja ypač daug ištvermės, po repeticijos ar pasirodymo aktoriai tenori ilsėtis, nes patiria nemenką fizinį krūvį, o šalia to dar ir emocinį. Visas 40 minučių jie be perstojo praleidžia scenoje, šoka be atvangos. Čia ir atsiskleidžia jų profesionalumas. Ana ir Aušra yra Klaipėdos muzikinio teatro primabalerinos, o Aurimas – solistas Kaune, todėl jų kūnai paruošti. Dėl jų man nė nekilo klausimų ar dvejonių, visiškai jais pasitikiu. Taip pat jie yra labai pareigingi – jeigu jau ko imasi, tai padaro iki galo. Žinoma, kaip ir visiems, pasitaiko atvejų, mūsų vadinamų baltais lapais, kuomet užmiršti judesį, tačiau šokėjas nepasimeta ir išsisuka iš situacijos. Esame kaip šeima ir buvimas kartu yra pati didžiausia inspiracija.

Galiausiai pagrindinis veikėjas taip ir lieka vienas… Ar ir pats esi vienišius?

Taip, tai vienas romano motyvų, kuriuos perkėliau į savo darbą. Ruduo ir žiema mano mėgstamiausi metų laikai. Tuomet daug laiko turiu sau, apmąstymams, kūrybai. Dėl to ir prijaučiu veikėjo vienatvei. Vieni sukurti santykiams, kiti – ne. Aš išeikvoju laiką kūrybai – kažką dėl kažko žmogus nuolat turi aukoti… Manau, kad kūrėjo uždavinys yra paveikti žiūrovą, kad jis imtų galvoti apie tai, ką matė scenoje, o jei dar ir kitą dieną pagalvoja, tai jau iš viso nuostabu…

Kalbant apie šiuolaikinį šokį Lietuvoje – kaip manai, ar tai vis dar nišinė meno rūšis?

Palyginus su tuo, kas buvo prieš penkerius metus, situacija tikrai gerėja. Tai tarsi du nesulyginami dalykai. Dabar šiuolaikinio šokio pasiūla tikrai nemenka tiek Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. Vakarų kultūros įtaka jaučiama ir pas mus. Žiūrovas jau nebežiūri į šiuolaikinį spektaklį kaip į kažkokią nesuprantamą materiją, pradeda įsileisti šokį, priimti tai, ką jam siūlo ir sako kūrėjai. Tai man labai patinka ir kartu džiugina ši plati pasiūla – nuo visiškai šizofreninio ar popsinio šiuolaikinio šokio spektaklio iki tokių keistų dalykų, kuriuos darau aš, kur pats žiūrovas gali pakreipti įvykius norima linkme, t. y. interpretuoti savaip.

Spalio_tylejimas3

Šokio spektaklis „Spalio tylėjimas”. Vytauto Petriko nuotr.

O kuri šokio kryptis tau yra artimiausia?

Tai, ką aš darau, nėra visiška šizofrenija ar popsas. Sąlyginai tai laviruoja tarp vieno ir kito. Didžiausia problema kūrėjui yra ta, kad jis kartais per daug užsiblokuoja, užsisklendžia savyje ir galiausiai sukuria spektaklį sau. Kuomet tik jis vienas jį ir supranta. Tad stengiuosi taip nesielgti, dėl to daug diskutavau su artistais, kad vis dėlto žinia būtų nunešta iki žiūrovo, kad jis kažką pasiimtų iš pasirodymo, pagalvotų. Aš neatverčiu visų kortų, o palieku vietos apmąstymams.

Ar turi sektinų pavyzdžių, į kuriuos lygiuojiesi?

Turiu kelis įkvėpėjus: tai nuostabus choreografas Morisas Bežaras, genialusis Borisas Eifmanas, dar Rolandas Petitas. Taip pat mane žavi Salvadoro Dali iškreiptas matymas. Gebėjimas į tą patį dalyką pažiūrėti kitu kampu, suvokti, kad laikrodis gali būti laikomas ne tik laikrodžiu…

Ką artimiausiu metu planuoji nuveikti?

Vyksta idėjų generavimas, bet artimiausias mano darbas – Franco Kafkos „Laiškas tėvui” pastatymas. Bandysiu į sceninį kostiumą įvilkti šį gana sudėtingą kūrinį. Norėjau apibrėžti šiuo metu vis opesne tampančią problemą – tėvo ir sūnaus susvetimėjimą. Kasdien skaitau apie šį puikų autorių, analizuoju jo kūrybą, praktiškai Kafka jau tapo mano geriausiu draugu. Dabar turiu pakankamai kūrybinio molio, belieka lipdyti.

Leave a Reply