Simonai Agotai Martinkus kūryba – būdas kalbėti ir būti išgirstai

Atradusi juvelyrės-kūrėjos kelią, Simona Agota Martinkus mėgaujasi tyrinėjimų ir patirčių dosniu kūrybos procesu bei skleidžia žinutę apie jai svarbius dalykus. Talentinga menininkė, gebanti prisijaukinti daug skirtingų medžiagų, jau spėjo surengti savo pirmąją kūrybos parodą, kuria skatina visuomenę išlikti budrią ir empatišką savo aplinkai.

Simona Agota Martinkus. Arūnės Baronaitės-Varnos nuotr.
Simona Agota Martinkus. Arūnės Baronaitės-Varnos nuotr.

Žavi kontrastai ir emocija

Kaip prasidėjo Tavo, kaip kūrėjos, kelias?

Mano pirmieji kūrybos žingsniai prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Tėveliai pasakojo, kad pirmajam mano gimtadieniui mama kieme surinko giliukų, džiovino lapus ir kūrė pirmąsias dekoracijas. Taip nuo mažų dienų prisilietimų man tėvai rodė ir skatino kūrybiškumą. Labiausiai džiaugdavausi gavusi dovanų rankdarbių knygas, kurias akimirksniu „suvalgydavau“ žvilgsniu ir pervertusi suplanuodavau, kada ir kam viską gaminsiu.

Ketvirtoje klasėje ruošėme spektaklį apie pavasarį. Tėtis tąkart man gamino žibuoklių karūną. Pasipuošiau jo rankomis karpytomis smulkiomis melsvomis gėlytėmis iš tampomo popieriaus, prisiūtomis prie storos rudos vielos karkaso. Iki pat dabar pamenu džiugesį, kai pirmą kartą ją pasimatavau (šypsosi). Dabar suprantu, kad tai buvo pirmoji pajausta emocija, kuri dabar padeda suprasti, kodėl pasirinkau juvelyrės-kūrėjos kelią. Aš ją norėjau išgyventi vėl ir vėl.

Ką Tau pačiai reiškia kūryba?

Man yra svarbu būti išgirstai: pačios savęs ir mano aplinkos. Kūryba man – savų požiūrių ir minčių saviraiškos būdas. Kitaip tariant – žodis į erdvę ir visuomenę.

Kūryboje man patinka maištauti, parodyti ar priminti žiūrovui, kad mokslas gali būti ir labai smagus bei kūrybiškas. Todėl didžiąją dalį mano kūrinių lydi stiprus konceptualinis pagrindas ar anksčiau įgytos žinios.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Tiesą pasakius, dabar ypatingai negaliu jos apibrėžti. Ji yra pilna kraštutinumų. Dienos rytą galiu pradėti filmavimusi reklamoje, o vakare –  siaurapjūkliu pjauti metalo skardos gabalą. Šiais kontrastais aš mėgaujuosi, juos pačius tyrinėju ir stebiu, ar tai man priimtina. Vadovaujuosi mintimi, kad man svarbu tai, kas įdomu ir teikia naujų žinių.

Ypač paveiki meno kombinacija

Fotografinė juvelyrika – kaip tai pristatytum skaitytojui?

Akimirkos fiksacija kūne. Kaip muziejaus vitrinoje eksponuojami istoriniai artefaktai, taip mano stalčiuose ir lentynose išdėlioti juvelyriniai dirbiniai, kurie saugo užkoduotas mintis, emocijas ar potyrius. Išskirtinai fotografinės juvelyrikos kolekcijas pradėjau kurti jau trečiame studijų semestre, kai užfiksuotas vaizdas nugulė emalio sluoksniuose ant metalo plokštelės. Tuomet supratau, kiek stipriai gali būti paveiki ši menų kombinacija – vaizdo ar akimirkos įprasminimas juvelyriniame dirbinyje. Emocija, kuria norisi puoštis ar išsakyti savo poziciją vienu ar kitu klausimu. Taip radusi savitą kūrybos kryptį, plačiau skleidžiu žinutę apie man rūpimus dalykus.

Kodėl pasirinkai būtent šią kryptį? Kuo ji sužavėjo? Ir kokias perspektyvas įžvelgi?

Pirmosios mano studijos buvo kitokios. Studijuodama Vilniuje grafinį dizainą sutikau nuostabią spalvotyros dėstytoją, kuri pamačiusi mano darbus paklausė, ką aš veikiu toje mokymo įstaigoje. Tai iškėlė man vidinių klausimų, į kuriuos sau atsakiusi mečiau studijas, sukaupiau kūrybinių darbų bazę ir stojau į Vilniaus dailės akademiją, juvelyriką ir metalo plastiką. Šią kryptį pasirinkau ne veltui, metalas buvo vienintelė mano dar nepažinta medžiaga. Man buvo įdomu, todėl į studijas nėriau stačia galva. Sužavėjo kūrybinių sprendimų ir pasirinkimų gausa.

Gebėdama prisijaukinti daug skirtingų medžiagų, jaučiu visišką kūrybinę laisvę ir mėgaujuosi šiuo procesu.

Juvelyrika, įkvėpta brangių prisiminimų

Surengei pirmąją savo fotografinės juvelyrikos parodą „Pleistras / Patch“. Kaip kilo ir buvo įgyvendinta parodos idėja? Kokia pagrindinė parodos žinutė?

Ši paroda pristatoma kaip pleistras. Pleistras sunkiai dienai. Patirti ir dar kartą išgyventi emocijas. Užfiksuotose fotografijose nugulę vaizdai, iškildami mūsų atmintyje, vėl suveikia kaip vaistai, gydantys mūsų sunkių dienų nuovargį ir patirtus skaudulius. Juvelyrika, kuri gydo ir moko būti šitame pasaulyje.

Pati idėja parodai kilo stebint savo artimą aplinką. Vaizdas yra viena paveikiausių kūrybos formų, ypač – fotografija. Tačiau bėgant laikui ji susiniveliavo su naujausiomis technologijomis ir šiek tiek prarado savo svorį bendrame kūrybiniame fone. Elementariai nebeklijuojame užfiksuotų kadrų popieriniuose fotografijų albumuose, dažnai tai tampa tik telefono atmintyje fiksuotu vaizdu. Šia paroda man norėjosi priminti, kiek turime savo artimoje aplinkoje įrankių, kuriais galime pasinaudoti ir jaustis žymiai geriau savo dienose.

Dabar pasaulis išgyvena ypač sudėtingą laiką, kurį, kaip aš įvardiju, reikia paramstyti mažais pagaliukais, kad atlaikytum visą tvyrančią ore įtampą. Ši paroda yra vienas iš tų mažų pagaliukų, skirtas paremti žiūrovo emocinį būvį ir priminti svarbius dalykus, tai, ką turime brangiausio – akimirkas. Fotografijose užfiksuoti prisiminimai gydo ir kartu suguldami į metalinius kūnus puošia. Suteiktas juvelyrinis kūnas išgyventoms emocijoms tampa sakralus ir kiekvienam individualus indas, talpinantis asmeninius išgyvenimus. Apie tai ir kalba mano kuriami papuošalai, kuriems tik mes patys galime su(si)kurti prasmę.

Ne paslaptis, parodą atidariau savo gimtadienio dieną. Pastarųjų labai nemėgstu, todėl radau sprendimą, kaip juos prisijaukinti. Labai tikiuosi, kad užgimusi nauja mano asmeninė patirtis taps kasmetine metų tradicija. O aš gebėsiu kaskart vis jautriau ir stipriau paliesti žiūrovą.

Taip pat norėčiau pasidžiaugti: buvau maloniai nustebinta į parodos atidarymą susirinkusių žmonių gausa. Supratau, kad tai, ką darau, yra svarbu ne tik man, bet ir mano aplinkai. Esu labai dėkinga kiekvienai ten atėjusiai dūšiai.

Reziumuojant – jaučiu didelį dėkingumą, mane supa tikrai gražūs ir mokantys mylėti žmonės. Sulaukiau mano vidų liečiančių atliepimų – suprantu, kad mano kūryba yra reikalinga šitam pasauliui, ir tai mane labai džiugina.

Dėmesys vitražams

Nuo 2016 m. dalyvauji grupinėse parodose, kūrybiniuose pleneruose Lietuvoje ir užsienyje. Galbūt kažkuris projektas buvo įsimintiniausias?

Mano profesijoje nebūna nuobodžių ar neįdomių dirbtuvių, kūrybinių plenerų ar parodų. Viskas priklauso nuo to, kiek pats norėsi išsinešti iš to sau. Juvelyrikoje ir metalo plastikoje naudojamų medžiagų spektras yra labai platus, realiai galima naudoti viską tiek, kiek aprėpia tavo paties vaizduotė. Tačiau kuriant visus juvelyrinius kūnus ar mažosios plastikos objektus, yra trapi riba tarp estetikos ir beskonybės. Drąsiai galiu sakyti, kad kiekvienas kūrinys yra išbandymas ir man pačiai, tačiau tai – įdomi patirtis.

Kalbant iš technologinės pusės, vienas įsimintiniausių festivalių, kuriame teko sudalyvauti – tai „GlassJazz“, Remigijaus Kriuko organizuojama džiazo ir stiklo fiesta, kurioje susirenka stiklo menininkai iš viso pasaulio. Jo metu teko galimybė prisiliesti prie klampaus bei karšto stiklo, kabinti jį iš krosnies, mokytis sukti tarp rankų, pūsti ir suteikti spalvų. Turbūt ta patirta baimė  pučiant stiklą ir kartu užplūdęs adrenalinas, kad galiu bet kuriuo momentu išsibarškinti priekinius dantis metalo vamzdžiu, manyje pažadino nepasotinamą alkį spalvotam stiklui (juokiasi). Tai buvo puiki atspirtis ieškojimams mano magistro studijose, kurių metu mokiausi vitražo meno: kaip jį prisijaukinti ir iš monumentalaus, seniai pamiršto kūno perkelti į naują formą, aktualizuojant šio nykstančio meno problematiką. Besitęsiančios ir jungiančios grandinėlės –  žavu jas rasti tarp savo bėgančio gyvenimo laiko.

Esi projekto „KultJūra“ iniciatorė. Šiuo projektu atkreipėte dėmesį ir į spalvoto stiklo kūrinius Klaipėdos miesto pastatų languose – vitražus. Kaip išplėtota ši tema ir kodėl pasirinkta būtent ši kryptis?

Magistro studijų metu pasirinkau kalbėti ir aktualizuoti sparčiai nykstančio monumentaliojo meno ir išskirtinai vitražo problemą mūsų šalyje ir Europos miestuose, būtent tai ir lėmė mano visą koncentraciją ir kūrybinių kelių paiešką. Man pačiai buvo labai įdomu, kokius netikėtus meninius priėjimus galiu rasti artėdama prie šios problemos esmės. Fotografijų eksponavimas kelto denio languose buvo būtent toks ieškojimas ir atradimas – netradicinis, provokuojantis ir diskutuotinas.

Simona Agota Martinkus. Arūnės Baronaitės-Varnos nuotr.
Simona Agota Martinkus. Arūnės Baronaitės-Varnos nuotr.

Kur semiesi idėjų kūrybai? Kas Tave įkvepia?

Idėjų kūrybai semiuosi iš savo aplinkos. Pastebėjimus fiksuoju, gryninu ir visada stengiuosi rasti jiems literatūrinę-tekstinę atsvarą, kas tik pastiprina ir suveikia kaip vertybinis filtras. Labiausiai šiame procese žavi dieviškumo momentas, kai tu tampi įgalus įnešti ir apgyvendinti idėją ar gyvybę sukurto daikto kūne, suteikti jam prasmę, užkoduoti funkciją ir paleisti į pasaulį sąveikauti.

Kokie tolimesni planai, užmojai kūryboje?

Visuomet sakau, kad nemėgstu garsiai kalbėti, durstyti pirštu į dangų ir pranašauti ateitį. Labai tikiuosi, kad galėsiu visus mintyse sukurtus projektus realizuoti ir dalintis su čia gyvenančiais ir atklystančiais jūros mylėtojais. Pažadu nesustoti ieškoti, kurti, atrasti ir tada pasidalinti. Žiūrovams linkiu neprarasti budrumo ir išlikti empatiškiems sau ir savo aplinkai.

O dabar visus kviečiu aplankyti mano parodą „Pleistras / Patch“, eksponuojamą iki 2023 metų sausio 6 dienos Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekoje, Kraštotyros skyriaus Nišinėje galerijoje.

Leave a Reply