Sandra Stalmokaitė: reikės dar daug kur pasistiebti

Jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia Sandra Stalmokaitė ne tik piešia, bet ir godžiai neria į kūno puošybos meną. Pašnekovė – užkietėjusi perfekcionistė, besimėgaujanti savo veikla ir svajojanti surengti darbų parodą.

sandra_stalmokaite2

Sandra Stalmokaitė ir jos paveikslas „Black Wolf“, 80×60 cm, akrilas, drobė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip Tavo gyvenime atsirado menas, kūryba?

Mane kūryba lydėjo nuo pat vaikystės. Labai mėgdavau piešti, kurti įvairius rankdarbius, užsiimti kažkuo, kas reikalautų fantazijos. Visi aplinkiniai išskirdavo mano gebėjimus ir meninę gyslelę. Pamažu iš nekaltų vaikiškų piešinukų ir begalinio noro piešti viskas išaugo į tai, kad savo darbais džiuginu ne tik artimuosius, bet ir kitus žmones.

Koks buvo pirmasis Tavo kūrinys?

Sunku pasakyti, kokį kūrinį vadinti pirmuoju – ar vaikystės, ar paauglystės. Bet rimtas požiūris į meną atkeliavo su pirmuoju portretu. Tai buvo moters portretas, pieštas ant popieriaus lapo paprastu pieštuku. Toliau sekė tapyba. Labai norėjau tapyti, todėl nutariau mesti sau iššūkį ir imtis drobės. Tapiau žirgą. Pamenu, šį darbą atlikau taip, kaip jaučiau tą akimirką, jis nebuvo proporcingas, techniškai gerai atliktas, tačiau jis dar iki šiol kabo pas mano tėvelius. Dabar jis atrodo nedidelis paveikslėlis, o prieš 6 metus prieš jį buvau tokia maža, nes paėmusi drobę į rankas galvojau, kaip ant jos – tokios didelės – man reikės tapyti. Todėl supratau, kad su kiekvienu darbu mes augame, tobulėjame, užaugau ir aš, praaugau jį.

Kuo patraukė būtent tapyba?

Man patinka spalvos, didesni formatai. Aš tapyboje labiau atsipalaiduoju, tai mane labiau džiugina ir pakyli. Visada turėjau svajonę tapyti, nežinau kodėl, galbūt kad dažnai teko nusivilti nepasisekus ir ne viena drobė atsidūrė „už borto” – galbūt dėl maištingo amžiaus, nesusiformavusios tvirtos nuomonės, kadangi tapyti pradėjau paauglystėje. Tačiau visada norėjau, kad mano paveikslas kabėtų kažkieno namuose, kad džiugintų kitų akis, kad įžiebtų ugnelę erdvėje. Kovojau su savimi ir dabar tebekovoju, nes ne visada pavyksta, būna pakilimų ir nusivylimų, džiugesio ir ašarų. Tuo ir įdomi kūryba, nes paveikslas mato daug kūrėjo emocijų ir išgyvenimų, bet finiše būna vien džiugi nuotaika, nes anksčiau ar vėliau pavyksta.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Šiuo metu labiausiai specializuojuosi tatuiravimo srityje. Tačiau neapleidžiu ir piešimo, tapybos.

sandra_stalmokaite4

Asmeninio archyvo nuotr.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Gamta. Esu visiška gamtos mylėtoja. Paukščių čiulbesys, jūros ošimas, medžių lapų šlamesys manyje įžiebia minčių, idėjų. Tad jei jaučiu išsekimą ir galvoje tuščia, užtenka pabūti ten, kur nėra triukšmo, žmonių, miesto šurmulio, ir aš vėl kaip naujai gimus.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra kūryba?

Galiu tvirtai sakyti, kad be kūrybos savęs neįsivaizduoju ir nežinau, ką veikčiau, jei neturėčiau galimybės kurti, kaip save išreikščiau, realizuočiau. Nes tai yra saviraiška. Kiekvienas kuriantysis savo darbuose atspindi tam tikrą temą, nuotaiką, susikaupusias mintis.

sandra_stalmokaite6

Sandros Stalmokaitės kurta tatuiruotė. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasidalink Tau pačiai įsimintiniausiais pasiekimais.

Mokyklos laikais esu dalyvavusi įvairiuose konkursuose, dailės olimpiadose, kiekvienas darbas, kiekviena patirtis atneša vis naujų pamokų, potyrių ir perspektyvą augti, tobulėti.

Kuo vadovaujiesi kurdama? Kokie pagrindiniai Tavo orientyrai?

Pirminė mintis kuriant ir ne tik – neskubėti, dirbti kruopščiai, kokybiškai ir būti visapusiškai atsipalaidavus. Kadangi įtampoje negims joks tyras, gražus ir spinduliuojantis gėriu ir gera emocija darbas.

Kokie Tavo artimiausi planai bei ambicijos?

sandra_stalmokaite_harmony1

Sandra Stalmokaitė, „Harmony“, 50×60 cm, akrilas, drobė

Turiu daug planų, manau, kaip ir kiekvienas kūrėjas. Nemėgstu daugžodžiauti ir pasižadėti kitiems, atskleisti, kas gali tiesiog neįvykti. Bet aš besąlygiškai svajoju ir labai noriu surengti darbų parodą. Tik prieš tai reikės dar daug kur pasistiebti. Nes esu užkietėjusi perfekcionistė, kuriai arba gerai, arba nieko.

Kaip manai, kokiomis savybėmis turi pasižymėti menininkas?

Mano akimis, nėra nustatyta kažkokių tikslių savybių, kurias turi turėti menininkas. Kiekvienas žmogus gali save vadinti menininku, kadangi kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje reikia panaudoti ir savo kūrybinius sugebėjimus. Svarbiausia būti tikram, neapsimetinėti ir daryti tai, ką jauti. Manau, kiekvienas turime spinduliuoti ramybe, būti žmogiški. Tuomet ir darbai būtent tuo spindės.

Kaip pati save apibūdintum?

Esu gana rami, kai piešiu, tapau, mėgstu būti viena, įsijungiu muziką ir visiškai atsiduodu darbui. Bet gyvenimo viena pati neįsivaizduoju, patinka būti apsuptai artimųjų, draugų, brangių žmonių. Jei darau, viskas turi būti tobula, ir sunku suprasti, kad taip niekada nebus – tai perfekcionizmas, kuris kartais labai kiša koją, nes daug laiko praleidžiu prie vieno darbo. Tačiau, iš kitos pusės, džiaugiuosi, kad kartais taip save kankinu, kadangi su kiekvienu darbu vis augu.

Kas ir kodėl yra Tavo autoritetas meno pasaulyje?

Labai mėgstu sekti viso pasaulio menininkų darbus, labiausiai atkreipia dėmesį tie, kurie dirba realizmo stiliumi. Kažkokio konkretaus autoriteto neturiu. Manau, reikia pačiam sau būti autoritetu ir nesilygiuoti į kažką, turi pats save įkvėpti ir seni darbai turi būti pavyzdys naujiesiems.

Leave a Reply