Samanta Ignatjeva: muzika daug iškalbingesnė nei žodžiai
Nuo smuiko iki kontraboso bei alkio vizualiajam menui – tokia pašnekovės Samantos Ignatjevos draugystė su kūryba. „Jeigu po koncerto ar spektaklio bent vienas žmogus išeina inspiruotas muzikos, kupinas emocijų, atsipalaidavęs, – koncertas pavykęs ir aš džiaugiuosi galėjusi prie to prisidėti”, – džiaugsmingai sako jaunoji kūrėja. Talentingoji mergina svajoja rengti edukacines programas vaikams ir jas pristatinėti visoje Lietuvoje, parodyti kontraboso istoriją ir taip populiarinti instrumentą. Kaip manai, kokia esi asmenybė? Esu smalsi, dažnai ir daug svajoju. Labai domiuosi žmonėmis, jų tikraisiais motyvais, galbūt dėl to esu gan įžvalgi. Pastaruoju metu pradėjau gilintis, bandyti suprasti save. Esu empatiška bei stengiuosi į viską žiūrėti per meilę. Mėgstu spontaniškumą, nesu linkusi planuoti ateities, žinoma, kartais tenka. Visad stengiuosi į viską žiūrėti pozityviai. Nemėgstu rutinos, laisvė ir įkvėpimas man daug svarbiau už saugumo ir stabilumo jausmą. Dažniau nei norėčiau pasikliauju širdimi ir nuojauta, o ne protu. Koks tavo gyvenimo credo? Niekad apie tai nemąsčiau. Tiesiog stengiuosi gyventi čia ir dabar, per daug neužsisėdėdama praeityje ir nesisielodama dėl ateities. Kaip tavo gyvenime atsirado muzika? Nuo ko viskas prasidėjo? Labai paprastai. Kai dar lankiau darželį, jame apsilankė atstovai iš E. Balsio menų gimnazijos ir pasiūlė sudalyvauti perklausoje. Tiksliai visko nepamenu, bet jau penkerių metukų pradėjau lankyti paruošiamąją klasę ir groti smuiku. Kodėl pasirinkai kontrabosą? Kuo patraukė šis instrumentas? Muzikuoti kontrabosu 6-oje klasėje pasiūlė mano akompaniatorė. Tai buvo man labai sunkūs metai, norėjau išeiti iš mokyklos, mesti muziką ir daugiau nieko bendro su ja nebeturėti. Gavusi tokią idėją nusprendžiau pabandyti. Pirmi 2–3 grojimo kontrabosu metai, galima sakyti, buvo iššvaistyti. Pradėti iš naujo mokytis groti kitu instrumentu yra tikrai sunku, todėl ne iš karto atgavau meilę muzikai. Sunku būdavo prisiversti daryti kažką, kas neteikė džiaugsmo. Tačiau pradėjus groti mokyklos orkestre viskas pasikeitė. Pati orkestro idėja mane labai žavėjo: kaip gali tiek daug žmonių groti vienu metu ir skambėti kaip vienas? Kadangi 2 ar 3 metus buvau vienintelė mokykloje kontrabosininkė, turėjau pradėti rimčiau į tai žiūrėti. Orkestro vadovas T. Ambrozaitis, dabartinis Klaipėdos muzikinio teatro vyr. dirigentas, taip pat prisidėjo prie mano „prasilaužimo”, esu jam už tai dėkinga. Kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti? Mokykloje, 10–12 klasėse, dalyvavau trijuose nacionaliniuose konkursuose: B. Dvariono, R. Katiliaus (juose laimėjau diplomus) bei J. Urbos. Studijuojant akademijoje dar neteko dalyvauti jokiame tarptautiniame konkurse, bet ateityje, manau, dalyvausiu. Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą? Galbūt galėčiau save pavadinti laisvai samdoma studente-profesionale. Jau dvejus metus dirbu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre. Kartais pasamdo kartu pagroti ir kiti orkestrai. Taip pat paskutinius kelis turus grojau su „Baltic Sea Philharmonic” orkestru, vadovaujamu K. Järvi. Jei pavyksta, dalyvauju ir jaunimo orkestrų projektuose. Visgi mano gyvenime kol kas vyrauja orkestrinė patirtis. Galbūt pameni savo pirmąjį koncertą? Koks jis buvo? Neprisimenu savo pirmojo koncerto, kai dar grojau smuiku, bet pamenu pirmą kontrabosu. Tai buvo kalėdinis klasės renginys, grojau labai lengvą, vaikišką kūrinuką klasės draugams ir jų tėvams. Prisimenu, akompaniatorė pradėjo per lėtai, todėl ne tik kitiems tikriausiai buvo nuobodu klausyti, bet ir man groti. Po to buvo kiek gėda, tačiau dabar juokinga prisiminus. Kas apskritai tavo gyvenime yra muzika ir kūryba? Galbūt kiek banaliai pasakysiu, bet muzika yra vienas svarbiausių dalykų mano gyvenime, ir sunku būtų įsivaizduoti, kur dabar būčiau, jei ne ji. Muzika galima pasakyti daug daugiau nei žodžiais. Kūryba man dabar yra labiau kūrinių interpretacija. Anksčiau bandžiau rašyti muziką, bet dabar nebeaplanko įkvėpimas. Pastaruoju metu savo kūrybinę gyslelę bandau atrasti vizualiuosiuose menuose. Neseniai pradėjau tapyti bei jau kurį laiką domiuosi makiažu, man tai yra žaidimas spalvomis bei tam tikras atsipalaidavimo ritualas. Kas tau yra muzikos esmė? Kokius kūrinius atlieki? Man muzikos esmė yra emocijų išraiška. Kiekvienas individas muziką supranta visiškai skirtingai ir pasisemia to, ko būtent jam tuo metu reikia. Jeigu po koncerto ar spektaklio bent vienas žmogus išeina inspiruotas muzikos, kupinas emocijų, atsipalaidavęs ar kaip nors kitaip į gerąją pusę paveiktas, – koncertas pavykęs ir aš džiaugiuosi galėjusi prie to prisidėti. Visuose kūriniuose sugebu atrasti bent kažką artimo, todėl nesu labai išranki. Savo darbe neturiu galimybės pasirinkti, bet visada randu kuo pasidžiaugti. Kas tau suteikia įkvėpimo? Kartais būna, kad pavargstu besiplėšydama tarp darbo, studijų ir bandymo turėti socialinį gyvenimą. Atrodo, nieko nebesinori daryti. Tokiais atvejais man ne kartą labai padėjo „Baltic Sea Philharmonic” orkestras. Nors fiziškai per turą dar labiau pavargsti, siela atsigauna. Grįžusi jaučiuosi įkvėpta ir su dešimt kartų stipresne meile muzikai ir grojimui, ką per rutiną galima ir primiršti. Taip pat įkvėpimo gali suteikti geras koncertas ar draugių samprotavimai, kai man atrodo, kad viskas blogai. Negaliu nepaminėti savo nuostabaus specialybės dėstytojo Donato Bagursko, kuris kiekvieną pamoką įkvepia ir visais sunkiausiais momentais besąlygiškai palaiko bei suteikia noro ir džiaugsmo groti, nepasiduoti. Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus muzikos pasaulyje? Net savo pačios gyvenimo pernelyg neplanuoju į ateitį, todėl sunku įsivaizduoti. Manau, kad po truputį viskas dar laisvės, dar mažės dogmų, keisis stereotipai. Tikiu, kad muzikos pasaulis neatsiliks nuo viso likusio pasaulio ir viskas eis panašia linkme. Kokie tikslai bei ambicijos? Anksčiau sakiau, kad daug svajoju, tai ambicijų turiu daug ir didelių. Bandau išlikti realiste, todėl nevadinsiu šių svajonių tikslais. Viena iš jų yra laimėti prizinę vietą tarptautiniame konkurse. Taip pat norėčiau rengti edukacines programas vaikams, pristatinėti jas visoje Lietuvoje, parodyti kontraboso istoriją ir taip plėsti instrumento populiarumą. Noriu sugebėti įkvėpti žmones, ir ne tik atliekama muzika, bet ir savo asmenybe. Kokią kitą veiklos kryptį, jei ne muzika, pasirinktum? Man labai svarbu kitų laimė, gerovė, todėl jei reikėtų pasirinkti kitą veiklos sritį, galbūt norėčiau masažuoti, būti visažiste, dirbti ar savanoriauti gyvūnų prieglaudoje arba prisidėti prie įvairių festivalių organizavimo. Tai labai skirtingi dalykai, bet, manau, visi man tiktų. Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas jis būtų ir kodėl? Tiesą pasakius, būtų be galo įdomu praleisti dieną su bet kuriuo anksčiau gyvenusiu menininku ar net mokslininku. Smalsu, kaip pats žmogus tuo metu gyveno, ką matė, patyrė, o ne tai, kas rašoma istorijos vadovėliuose. Bet jeigu reikėtų pasirinkti vieną konkretų žmogų, galbūt įdomiausia būtų sužinoti, kas dėjosi tokio genijaus kaip J. S. Bachas galvoje. Arba G. Bottesini, kuris laikomas „kontrabosininkų Paganiniu”. Galbūt turi autoritetų, į kuriuos norisi lygiuotis? Vieno autoriteto neturiu. Iš tikrųjų kiek vengiu šio žodžio. Atrodo, daug kas jį supranta kaip labai svarbų ir reikšmingą. Man jis tiesiog reiškia „žmogus, kurį dėl vienos ar kitos priežasties gerbiu”. O tokių žmonių yra nemažai. Tarp jų mano specialybės dėstytojas D. Bagurskas, kuris ne tik nuostabus muzikantas, mokytojas, bet ir žmogus. Mano gera draugė Ignė, kuri visada turi ką patarti bene visais gyvenimo atvejais bei yra puiki violončelininkė, iš jos išmokau pasitikėjimo savimi, ypač grojant orkestre. K. Järvi, kuris visąlaik moko mus laisvės, kūrybingumo, skatina pradėti veikti ir skleisti šias idėjas už „Baltic Sea Philharmonic” ribų. Martynas Levickis, kuris daro neįtikėtinus dalykus savo instrumentu, jį populiarina, ne tik fantastiškai groja, bet ir diriguoja, yra neapsakomai kūrybingas ir tai skleidžia kartu pasitelkdamas savo suburtą ansamblį „Mikroórkestra”. Galėčiau vardinti ir vardinti. Per paskutinius kelerius metus turėjau begalę galimybių susipažinti su įkvepiančiais, muziką mylinčiais ir stebuklus darančiais žmonėmis, ir už tai esu nepaprastai dėkinga gyvenimui. |
1 komentaras
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Saunu girdeti apie lietuvaite grojancia kontrabosu ir jauciancia musika sirdyje. Sekmes ir daug sielai dziugiu koncertu ir tobulejimo linkiu