Ričardas Bartašius: esminis impulsas – „Apeironas”

Šįkart jaunųjų kūrėjų rubrikos svečias – aktorius Ričardas Bartašius. Jam „Apeirono” teatras, skaičiuojantis šeštus metus, – esminis impulsas eiti profesionalaus teatralo keliu. Apie spalvingą kūrėjo kelią – pokalbis su Ričardu.

Ricardas_Bartasius1_Domo_Rimeikos_foto

Domo Rimeikos nuotr.

Menininko gyvenimas… Koks jis?

Visoks! Manau, kad kuo menininko gyvenimas įvairesnis, tuo aukštesnės prabos yra pats menininkas. Tuomet jis plataus spektro: mato daugiau, todėl turi ir daugiau ko pasakyti. Aišku, šis kelias turi ir sunkių pusių. Kartais norisi nors kiek laisvo laiko ar didesnio uždarbio, bet gal ne apie problemas šį kartą (šypteli).

Kaip manai, menininko savybės įgimtos ar įgytos?

Ir įgytos, ir įgimtos. Bent jau maniškėje profesijoje šie du poliai susijungia. Be abejonės, aktorius turi turėti tam tikrą paketėlį duomenų – balsą, žodžio, kūno organiką ir t. t. Bet net ir turint tobulą rinkinį, be darbo nieko nebus, čia, manau, kiekvienas tai galėtų patvirtinti.

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Jau nuo mažens, pamenu, pas močiutę su kaimynų vaikais statydavome spektakliukus, rengdavome pasirodymus. Vieną labai puikiai atsimenu: aš buvau princas, mano vaikystės draugė Ieva – princesė, buvo ir tarnų, man regis, tai vyko sode, po obelimis. Pamenu, po spektaklio vietoje gėlių gavome ledų.

Rimtesnis susidūrimas su teatru įvyko vaikų ir jaunimo teatro studijoje „Ikaras”, kurios vadovai Leontina ir Petras Valskiai ir užkrėtė, kaip jie patys sako, „teatro bacila”.

O rimtas impulsas dirbti profesionaliame teatre susiformavo universitete. Tikriausiai už tai labiausiai dėkoju savo vaidybos dėstytojai Justinai Jukonytei, kuri padėjo suformuluoti savojo teatro sąvoką. Padėjo atskirti, kas yra tiesa, o kas melas stovint ant scenos. Manau, kad tai padarė vieną didžiausių įtakų mano gyvenime.

Ir, be abejonės, reikia paminėti „Apeirono” teatrą, kuris mane priėmė į savo šeimą. Kitaip tariant, suteikė aikštelę – išsibandyti universitete gautus įrankius, kuriuos ir dabar dar ne visuomet išeina tinkamai panaudoti. Bet, kadangi teatras eksperimentinis, mes analizuojame savo klaidas ir bandome vieni kitiems padėti, o ne smerkti. To visada ir tikėjausi iš teatro. Todėl iki pat dabar ir šildausi prie to šeimos židinuko. Ir tikriausiai šį teatrą galiu įvardyti kaip esminį impulsą eiti profesionalaus teatralo keliu.

Delyras2

„Apeirono“ teatro spektaklis „Delyras“, režisierė ir pjesės autorė Greta Gudelytė. „Apeirono“ teatro nuotr.

Kuo Tave sužavėjo teatras?

Jis mane ir dabar žavi. Mane žavi tas fikcijos pasaulis, ta apgavystė. Kuomet tu patenki į aukštos kokybės spektaklį, net tavo kritiškoji profesinė akis būna apgauta. Tiesiog dievinu emocionalų teatrą, kuris šokiruoja, nustebina, paveikia. Galiu nuoširdžiai pasakyti: esu truputėlį kvanktelėjęs dėl teatro, todėl mane nemažai kas žavi šioje profesijoje. Nenoriu labai išsiplėsti, nes šia tema galėčiau kalbėti paromis. Tai neretai ir vyksta (šypsosi).

Kodėl pasirinkai būtent „Apeirono” teatrą?

Labai sunku tai apsakyti žodžiais. Man regis, kad kažkaip tas pasirinkimas buvo abipusis, su pasibambėjimu kartais, bet jis įvyko ir vis dar tebevyksta. Kartais taip būna – sutinki žmogų ir abu suprantate, kad jaučiate vienas kitam kažkokią neapsakomą simpatiją. Panašiai, manau, ir čia įvyko.

Kuo kvėpuojate teatre? Kokia „Apeirono” aktorių kasdienybė?

Kvėpuojame viltimi, kad teatras pagaliau įgaus finansines kojas ir komandai nereikės bijoti, jog, negavus pinigų projektui, teks mestis šildymui. Bet, kita vertus, mus laiko noras kurti, kuris jokiais būdais neleidžia mums vienas nuo kito pabėgti. Ir kurti laisvai, tai, kas mums atrodo svarbu, kalbėti temomis, kurios yra opios, aktualios, klysti ir mokytis iš savo klaidų.

O kasdienybė mūsų, manau, kaip ir visų aktorių, – repeticijos, namai, knygos, filmai, kelionės, renginiai, spektakliai. Žinoma, jei klausiate apie krūvį, tai atsakau trumpai ir aiškiai – jis didelis, spektaklių statymo metu – itin didelis. Kad nesusidūrę su šia profesija lengviau įsivaizduotų – kartais repeticijos trunka 14 valandų per parą, o po tokių repeticijų dar namuose mokaisi tekstą. Ir tokio tempo metu dar įsivelia gastrolės, kurioms mūsų komanda ruošiasi pati, tai reiškia, kad mes patys kraunamės mašinas, tvarkome teatrą, vairuojame, montuojame dekoracijas, vaidiname, demontuojame, vėl kraunamės, vėl vairuojame ir t. t. Ir tai nėra skundimasis – tai realybė.

Palikuonis_Domo_Rimeikos_foto

„Apeirono“ teatro spektaklis „Palikuonis“, rež. Eglė Kazickaitė. Domo Rimeikos nuotr.

Kokius vaidmenis Tau pačiam vaidinti patinka labiausiai?

Sunkus klausimas, dar nedidelis tas mano repertuaras. Bet atsargiai pasakysiu, kad tikriausiai charakterinius vaidmenis.

Kaip tapti tuo unikaliu aktoriumi, kurio geidžia bet kuris Lietuvos, o gal ir ne tik, teatras?

Tikriausiai esminiai dalykai: būti adekvačiam, palaikyti savo aparato (kūno) techninę būklę, būti žingeidžiam ir, kaip pasakė vienas labai svarbus teatrui žmogus, – „mylėti teatrą savyje, o ne save teatre”.

Kas Tau svarbiausia, kuomet užlipi ant scenos? Kokią žinutę stengiesi perteikti žiūrovui?

Svarbiausia – gerai atlikti savo darbą, taip gerai, kaip gali tą akimirką. O žinutė kiekviename darbe skiriasi, todėl įvardyti tą vienintelę žinutę nelabai įmanoma.

Kas suteikia įkvėpimo? Iš kur semiesi idėjų?

Šaltiniai gali būti labai įvairūs. Vieną kartą tai gali būti jūra, kitą kartą – kolega, netgi nukritęs medžio lapas gali duoti tam tikrą dėlionės detalę, kurios trūko, ir tai tampa įkvėpimo šaltiniu, gal paprasčiau tai būtų įvardinti – aplinka. Ir tos pačios idėjos juk kyla stebint aplinką.

Kultas

Grafienė „Apeirono“ teatro spektaklyje „Kultas“ (rež. Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė). Karolio Mickevičiaus nuotr.

Ką apskritai Tavo gyvenime reiškia kūryba? Teatras?

Jis mano gyvenime yra visur. Kažkaip sugebėjau taip su juo susigyventi, kad jis man netrukdo, o priešingai – padeda kai kuriose gyvenimo situacijose. Pavyzdžiui, leidžia į problemą sureaguoti ramiau, ne taip karštai, kartais ir išsisukti iš nemalonių situacijų. Mano gyvenimas ir teatras visai neblogai sąveikauja tarpusavyje: vienas iš kito pasiskolina, pamoko vienas kitą, papildo. Žinau, kad tai abstraktus atsakymas, bet man į šį klausimą žodžiais sunku atsakyti, tai būtų lengviau perduoti jausmu.

Kokie artimiausi planai ir užmojai?

Manau, artimiausi tikslai – pasiekti bent tam tikrą stabilumą, tiek finansiniuose reikaluose, tiek dvasiniuose, tiek kūrybiniuose. Šiuo metu tas nestabilumas kartais išbalansuoja, ištaško mintis, trukdo susikoncentruoti į tam tikrus tikslus. Bet tikiuosi, kad tikslai teisingi, o jei teisingi, tai jėgų neturėtų pritrūkti!

Parašykite komentarą