Renata Šumbrauskienė: apie nėrinių meditaciją ir priklausomybę

Jaunųjų kūrėjų rubrika šįkart netradicinė. Mūsų viešnia – mezgėja, nėrėja Renata Šumbrauskienė. Jos rankose siūlai virsta įstabiais kūriniais. Apie kūrybinį laisvalaikį ir apie tai, kas nutinka, kai siūlų pinklės pačiumpa – pokalbis su Renata.

renata

Asmeninio albumo nuotr.

Jūsų rankose siūlai virsta įstabaus grožio kūriniais. Kaip pakliuvote į siūlų pinkles?

Į siūlus įsipainiojau dar tada, kai nelankiau mokyklos. Mano teta, kuri tuo metu buvo studentė, išmokė mane nerti vąšeliu. Puikiai pamenu tą pirmą „raizgalynę”, kuri lyg ir turėjo būti servetėlė. Nedidukė, balta, bordo spalvos krašteliu. Tuomet nebuvo nei gausaus siūlų pasirinkimo, nei begalės žurnalų, o juolab interneto lobynų. Nerdavau iš to, ką pavykdavo gauti arba rasti mamos palėpėje (šypsosi). Kartais teta iš sostinės parveždavo lauktuvių: vąšelių, siūlų, o kartais ir kokį žurnaliuką.

Kada išmokau megzti, jau nepamenu. Išmokė, ko gero, mama, nors pati niekad nemėgo šito reikalo. Taip mezgiau ir nėriau ilgus mokyklinius metus. Studijų metais visa tai buvo visiškai apleista ir pamiršta. Ir tik prieš keletą metų, kai Lietuvą užplūdo rankdarbių atgimimo banga, prisiminiau tai, ką moku. Iš pradžių lyg šiaip sau. Vėliau norėdama ką nors pagaminti dukrytėms, kol galiausiai šis užsiėmimas taip įsuko į pinkles, kad iš jų jau, ko gero, nebėra kelio atgal (šypsosi).

Kuo ši sritis Jus įtraukė ir nepaleidžia?

Hm… Net sunku atsakyti. Tiesiog natūraliai atėjo į mano gyvenimą ir pasiliko. Turbūt su visam. Tai procesas, teikiantis malonumo ir džiaugsmo. Pomėgis, o gal net „apsėdimas”, kuriam negaila nei laiko, nei pinigų. Iš dalies galėčiau tai vadinti ir papildomu darbu, kuris neša šiokių tokių pajamų.

Ką nėrimas, mezgimas reiškia Jūsų gyvenime?

Man tai – meditacija. Netgi savotiška priklausomybė. Neretai juokauju, kad aš niekuo nesiskiriu nuo priklausomybę turinčių žmonių. Kartais tai būna ir savotiška kančia (bet maloni) – turiu viziją, idėją, ilgai galvoju, mintyse renku spalvas, dėlioju, visa tai vaikšto kartu su manimi ir neduoda ramybės. Bet kai įgyvendinu tai, kas sumanyta, ateina puikus jausmas ir palengvėjimas. Na, toks, koks aplanko studentą po egzaminų sesijos (šypsosi).

siulu_pinkles

Renatos Šumbrauskienės nuotr.

Iš kur semiatės idėjų, įkvėpimo?

Džiaugiuosi, kad įkvėpimo semtis kol kas nereikia – jis mane lydi visur ir visada. Idėjų žvalgausi dažniausiai internete – nuo jų net galva svaigsta. O kartais idėjos tiesiog pačios aplanko mane. Dažniausiai tada, kai bandau užmigti. Idėjų turiu tiek, kad suprantu, jog iki gyvenimo galo nespėsiu visko įgyvendinti (šypteli).

Galbūt turite savitą kūrybos braižą? Koks jis? Kuo vadovaujatės kurdama?

Gana sunku atsakyti, koks tas braižas. Gal jis labiau matomas kitų akimis, iš šalies. Dažnai vadovaujuosi taisyklėmis, kad genialumas slypi paprastume ir kad mažiau yra daugiau. Nemėgstu „perkrautų” daiktų. Patinka minimalizmas, skandinaviškas stilius. Dažniausiai renkuosi žaisti arba raštais, arba spalvomis. Neretai mėgstu panaudoti „cinkelius” – kokią mažą ir ryškią detalę, kuri gana nuobodžiai visumai suteikia žaismingumo ir netikėtumo. Nertiems žaislams kuriu minimalistinius veidukus – juose yra tik akytės. Ne tik dėl to, kad tikroviški veidai man kartais atrodo iškreipti keistų emocijų, bet ir dėl to, kad, pasak psichologų, vaikai turi pakankamai lakią vaizduotę ir jie patys susikuria žaisliuko emocijas. Be to, pavyzdžiui, besišypsanti lėlytė gali atrodyti besišaipanti tada, kai vaikui yra liūdna. Todėl renkuosi palikti veidukus neutralius.

siulu_pinkles1

Renatos Šumbrauskienės nuotr.

Kaip manote, kokia asmenybė esate? Kokiomis savybėmis pasižymite? Ar tiesa, kad neriant, mezgant reikia nestokoti kantrybės?

Esu kaip vaikas – man sunku nusėdėti prie vieno užsiėmimo. Dažniausiai užsiimu keliais iš karto. Net ir mezginių ir nėrinių pradedu po kelis ir kasdien imuosi to, kuris labiausiai tinka tos dienos nuotaikai, o kartais per dieną „pačiupinėju” ir keletą jų. Bet jau kai ko imuosi – tai su atsakomybe ir meile. Turiu ir koją kišančių savybių. Priekabumas – lyg ir gerai, bet kartais priekabiauju per daug. Jei man atrodo akis kreiva, gali visi aplinkui įtikinėti, kad nieko nematyti ir viskas gerai. Nepatikėsiu – dėl tos akies išardysiu visą mezginį ar nėrinį ir keleto dienų darbas nueina perniek.

Mezgant ir neriant kantrybė tikrai reikalinga. Tik niekaip nesuprantu, iš kur ji pas mane. Kasdienybėje tikrai jos stokoju. O štai nėrimui ir mezgimui bei kitai mano veiklai – vertimams iš suomių kalbos – jos tikrai nestinga. Gal ta kantrybė atsiranda savaime, kai darai tai, kas „veža”.

Kaip svajojate plėsti šią veiklą? Kokie planai ir ambicijos?

Kol kas ši veikla apsiriboja pačiu mezgimu / nėrimu, „Facebook” puslapio administravimu, tinklaraščio rašymu, darbų fotografavimu, ir tai jau pareikalauja tikrai didelės laiko dalies. Prie viso to turiu dvi gana senas svajones – pati kurti nėrinių ir mezginių schemas (vizijų turiu, po truputį judu ta linkme) bei užsiimti veikla, susijusia su mezgimo ir nėrimo priemonėmis – juk tai glaudžiai siejasi. Esu siūlų maniakė, mėgstu išbandyti vis naujus ir naujus, tad turiu ką pasakyti apie siūlus. Šia linkme taip pat bandau judėti pirmyn.

Parašykite komentarą