Renata Idzelytė: „Darau tai, kas mane džiugina”

Šįkart jaunųjų kūrėjų rubrikoje karaliauja teatras, į kurio užburiantį pasaulį įtraukia Klaipėdos dramos teatro aktorė Renata Idzelytė. Pašnekovė, kurdama personažus, atiduoda visą save. Jai visi spektakliai yra mylimiausi, o visi vaidmenys – vieninteliai. Apie teatrą, įkvėpimą ir patirtis – pokalbis su Renata.

renata_idzelyte

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Jei ko nors imuosi, darau tai su dideliu atsidavimu. Manau, kad aplinkiniai mane įvardytų kaip bendraujančią, atsakingą, lanksčią asmenybę. Tačiau pati savyje taip pat matau ir ydas bei kompleksus, kuriais nesinori dalintis.

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Nesu iš tų aktorių, kurie „jau vaikystėje žinojo, kuo bus”. Viskas atsirado savaime. 8 klasėje atlikau vaidmenį vienos studentės diplominiame darbe, vėliau dalyvavau mokyklos renginiuose, šimtadieniuose. Draugė dirbo teatre, tad suteikė galimybę pamatyti didžiąją dalį tuo metu rodytų Klaipėdos dramos teatro spektaklių. Turėjau savo mėgstamus aktorius ir personažus. Tad, kai reikėjo pasirinkti profesiją, kažkaip klausimų nekilo. Viskas kitkas atrodė nesvarbu.

Kur teko vaidinti? Kur vaidini šiuo metu?

Šiuo metu dirbu Klaipėdos dramos teatre. Baigiu 8-ą sezoną. Ne vieną smagų vaidmenį teko suvaidinti Pilies teatre. Įdomią ir kitokią patirtį gavau Klaipėdos lėlių bei Muzikiniame teatruose, taip pat klounų teatro studijoje „Dulidu”.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Vaidinu (šypsosi). Darau tai, kas mane džiugina. Tai, kas mane moko kiekvieną dieną.

renata_idzelyte2

Scena iš spektaklio „Kalėdos Kupjelų namuose”, rež. P. Gaidys. Algirdo Kubaičio nuotr.

Kokia Tavo kasdienybė? Kiek laiko užima repeticijos?

Niekada nesakau, kad einu į „darbą”. Tiesiog taip neišeina. Visada sakau, kad einu į teatrą arba į repeticiją. Būna savaičių, kai spektakliai rodomi jau nuo antradienio, o savaitgaliais – net po du: ryte vaikiški, vakare suaugusiems. Repeticijos ne visada vyksta pagal grafiką ir dažnai užsitęsia. Tačiau ir joms pasibaigus vis mąstau apie savo personažą, apie repetuojamą medžiagą. Supančioje aplinkoje ieškau atsakymų. Nėra ribos, kada baigiasi tavo darbas ir prasideda asmeninis gyvenimas. Viskas yra darbas, ir kartu darbas yra gyvenimas.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį spektaklį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?

Pirmą kartą scenoje atsidūriau 8-oje klasėje. Mane pakvietė pažįstama studentė vaidinti diplominiame darbe. Prisimenu, kai vyko pirma peržiūra, atvyko jos dėstytojas V. Anužis. Mes pro langą stebėjome, kaip lietingą vakarą iš mašinos išlipo juodu ilgu lietpalčiu ir juoda skrybėle apsitaisęs rūstus vyriškis. Mes nežinojome, nei koks jis aktorius, nei kaip jis dėsto. Tiesiog žinojome, kad tai ANUŽIS. Jo pavardė visada būdavo ištariama pagarbiai ir su didele baime (šypsosi). Dabar tai prisiminus kyla juokas.

Kas Tavo gyvenime yra teatras ir kūryba?

Kūryba reikalinga kiekvienam žmogui. Kuriant tiesiog smagiau gyventi. Kūryba mane lydi visur: ne tik teatre, bet ir gyvenime. O teatras užima didelę mano gyvenimo dalį. Visa tai yra labai susiję.

renata_idzelyte3

Scena iš spektaklio „Karalienė Luizė”, rež. G. Padegimas. Algirdo Kubaičio nuotr.

Kokius personažus įkūnyti mėgsti labiausiai? Kokie spektakliai tave pačią žavi?

Nėra mėgstamiausių ir nemėgstamiausių spektaklių, nėra mylimiausių ar nekenčiamų vaidmenų. Visi spektakliai yra mylimiausi, visi vaidmenys yra vieninteliai. Juk kiekvienam personažui atiduodi viską, ką gali, ką turi sukaupęs savyje. Kurdamas naują personažą viską pradedi iš naujo, bet niekada nebaigi. Jis tobulėja, keičiasi su kiekvienu spektakliu.
Kiekvienas vaidmuo man yra vienintelis ir mylimas.

Galbūt pati kuri ir pjeses? Jei taip, kaip manai, koks Tavo kūrybos braižas?

Aš mieliau renkuosi būti kitoje barikadų pusėje – skaityti ir vaidinti pjeses.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Viskas. Turbūt aktoriaus tokia prigimtis. Jis turi būti stebėtojas. Informaciją ir įkvėpimą renki ne tik iš perskaitytų knygų, pamatytų filmų, parodų, koncertų, spektaklių, bet ir stebėdamas autobusu važiuojančius keleivius, parduotuvės eilėse stovinčius pirkėjus ar ligoninėje besisukančias sesutes, o gal turguje besišnekučiuojančius girtuoklius. Viskas, kas yra aplink, įkvepia.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus teatro pasaulyje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Neturiu ambicijų ką nors laimėti, patekti ant žurnalų viršelių ar gauti premiją. Tikslas visada yra tas pats – gerai atlikti savo darbą. T. y. noriu, kad žiūrovai išgirstų mano pasakojamą istoriją, kad juos sujaudintų mano vaidinami personažai.

Renata_Idzelyte_1

Scena iš spektaklio „Saugokite Florą”, rež. A. Lebeliūnas. Algirdo Kubaičio nuotr.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su teatru, kas tai būtų? Kodėl?

Šiame gyvenimo etape kitos veiklos neįsivaizduoju. Kita veikla? Turbūt vis tiek tai būtų teatrinė pakraipa.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Yra daug žmonių, kurie man imponuoja. Rašytojai, režisieriai, aktoriai, muzikantai, dailininkai. Jie visi skirtingi ir įdomūs. Jei turėčiau tik vieną dieną, turbūt praleisčiau besirinkdama, su kuo ją praleisti (šypsosi).

Kas Tavo gyvenime yra autoritetas? Kodėl?

Autoritetų neturiu. Yra daug atlikėjų, kūrėjų, kurių darbai man daro įtaką. Laikui bėgant jie keičiasi.

„Kultūrpolio” P. S.

Gegužės pabaigoje Renatai, Klaipėdos dramos teatro bendruomenės sprendimu, buvo įteiktas apdovanojimas „Mūza”. Prizu, skiriamu už įsimintiniausius sezono darbus, profesinį augimą, nuoširdžią meilę scenai ir publikai, jaunoji aktorė apdovanota už šiemet sukurtą pagrindinį vaidmenį režisieriaus Povilo Gaidžio premjeroje „Kalėdos Kupjelų namuose”. Sveikiname!

Leave a Reply