Neringos Krunglevičiūtės gyvenimo pagrindas

Šįkart jaunųjų kūrėjų rubrikoje karaliauja teatras. Mūsų viešnia aktorė Neringa Krunglevičiūtė savo pavyzdžiu įkvepia, kad gyvenime nereikia bijoti permainų. Pašnekovė įsitikinusi, kad aktorius turi paveikti publiką, o kiekvienas naujas ir originalus vaidmuo jai – intriguojantis iššūkis. Neringos sėkmės formulė – nebijoti peržengti komforto zoną. Apie kūrybą, aktorės kelią ir karjeros posūkius – pokalbis su jaunąja kūrėja.

neringaaa

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Sunku apie save kalbėti. Geriau prisiminti, ką apie mane sakydavo artimi žmonės. Žinau, kad esu nenustygstanti vietoje, aktyvi, mėgstu iššūkius, man būtinos naujos pažintys, bendravimas – tai mano įkvėpimo šaltinis. Vienu metu užsiimu penkiais darbais. Tad dažnai susilaukiu pervargimo periodų. Nors visuomet spinduliuoju gera nuotaika, tačiau esu jautri ir labai daug laikau savyje. Dėl paprastų dalykų galiu sielotis lyg dėl pasaulio pabaigos.

Džiaugiuosi, kad atradau bėgiojimą, gamtą – tai padeda išsivalyti ir vėl džiaugtis gyvenimu. Paskutiniais metais teko patirti skaudžių netekčių, sunkią avariją, tad mano credo: „Gyvenime reikia nebijoti keisti savo kelio, kai jauti, kad tas, kuriuo eini, nebeteikia laimės ir tu iš tiesų stovi vietoje.”

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Nuo pat mažens svajojau būti aktore, dainininke arba veterinare. Pastaroji profesija greit atkrito supratus, kad veterinaras ne tik glosto gyvūnėlius, juos šeria, bet ir operuoja. Aktorystės kelias prasidėjo nuo vaidinimų močiutei priešais televizorių Kaune. Vėliau sekė dramos būreliai, spektakliai mokykloje ir taip atkeliavau iki aktorinio studijų.

neringa

Teatro festivalis „Jauno teatro dienos 2017“. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Kokia Tavo patirtis teatro pasaulyje? Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Didžiausia patirtis – darbas Klaipėdos jaunimo teatre. V. Masalskio mokykla ir jo režisuoti spektakliai. Visai kitokios patirties įgijau repetuodama su režisieriumi P. Ignatavičiumi spektakliui „Ledas”, O. Lapina, K. Žernyte, J. Terteliu, G. Aleksa. Vienas didesnių laimėjimų – gauta stipendija dalyvauti tarptautiniame teatro festivalyje Berlyne „Theatertreffen”, kur apie 30 aktorių, režisierių, dramaturgų iš viso pasaulio dvi savaites kartu dalyvavo įvairiose dirbtuvėse, spektakliuose, diskusijose. Vieną iš ten buvusių režisierių K. Malinowsky net pasikviečiau į šių metų Jaunimo teatro dienas Klaipėdoje, tikiuosi tolesnių projektų ir su kitais dalyviais, nes visi labai susidraugavome, radome daug bendrų interesų.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį vaidmenį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kelia?

Turbūt įsimintiniausias ir toks tikrai pirmas vaidmuo buvo užsienietė iš Moldovos M. Nastaravičiaus „Paukštyno bendrabutyje” (rež. V. Masalskis). Stebėjau žmones, nesuprantančius vietinės kalbos, stengiausi pati išjungti klausą bendraudama su kitais, kad atrasčiau, kaip tada reaguoju į tam tikrus gestus, manieras. Mano personažas nekalbėjo lietuviškai, galėjo suregzti keletą sakinių rusiškai ir savo gimtąja kalba. Iš esmės šis vaidmuo nebuvo išrašytas, tad turėjau daug laisvės jį sukurti pati. Prisiminusi visą darbą ir žmonių nuostabą po spektaklio, kad aš tikra lietuvė, o ne Erasmus studentė, ir dabar šypsausi.

paukstyno_bendrabutis_D_Matvejevo_foto

Mindaugo Nastaravičiaus „Paukštyno bendrabutis“, rež. Valentinas Masalskis. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kokie vaidmenys Tave pačią labiausiai žavi?

Tokie, kurių iš pradžių nesuprantu, kurie, manau, labai skiriasi nuo mano pačios asmenybės. Tie, kuriuos kurdama turiu daug laisvės improvizuoti.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Šiuo metu ją apibrėžti yra sunku. Dar visai neseniai atsikrausčiau iš Klaipėdos atgal į Vilnių, tad daug teko važinėti maršrutu Vilnius – Klaipėda dėl spektaklių. Trūko pinigų, tad ne tik vaidinau: prižiūrėjau vaikus, kirpau draugus, atlikau praktiką kirpykloje. Dabar teatro sezonas jau baigėsi, todėl ramiau, galiu koncentruotis į darbą kirpykloje. Taigi, įdomus posūkis mano karjeroje. Aišku, vaidyba man buvo ir, manau, bus pirmoje vietoje. Tai ne profesija, o tiesiog dalis mano gyvenimo, veikla, kuria kvėpuoju.

Galbūt pati ir kuri spektaklius?

Šiuo metu ne, turbūt tam turi ateiti laikas. Žinoma, spektakliai Klaipėdos jaunimo teatre visada buvo bendras kūrybinis darbas: aktoriai taip pat siūlydavo idėjas, įvairius sprendimus. Taip gimė mūsų kelių aktorių spektaklis vaikams „Knygų personažai atgyja” arba teatralizuotas koncertas „Graži ir ta kita”.

grazi_ir_ta_kita1

Spektaklis-koncertas „Graži ir ta kita“ su Vaiva Kvedaravičiūte ir Rugile Latvėnaite. Lauryno Butkevičiaus nuotr.

Kaip įsivaizduotum savo svajonių spektaklį?

Labiau įsivaizduočiau ne savo svajonių spektaklį, o tokį, kurio dalimi būčiau ir aš. Toks spektaklis turėtų stipriai paveikti publiką, būtų kažkas tikrai naujo, inovatyvaus Lietuvoje ir net pasaulyje (reikia nebijoti užsibrėžti daugiau). Norėčiau, kad šis spektaklis atvertų kažkokius naujus teatro klodus. Kalbu ne apie šokiravimą dėl šokiravimo, o idėjinį proveržį teatre.

Galbūt turi savo, kaip aktorės braižą, stilių? Koks jis?

Matyt, kad turiu, nes dažniausiai mano vaidmenys labai charakteringi, aštrūs. Nors, aišku, aš save įsivaizduoju kaip geriausią Ofeliją (juokauju), bet vaidinti tenka daugiau komiškus personažus, esančius tarsi už linijos – čiukčią, perdėtai griežtą administratorę, raganą, pašėlusią kekšę, pankę. Mano tamsi išvaizda greičiausiai diktuoja man skiriamus vaidmenis.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra aktorystė bei kūryba?

Pagrindas po kojomis. Be kūrybos turbūt sudžiūčiau. Ji yra visur. Net kerpant plaukus be kūrybos tiesiog stovėtum vietoje. Tai ir įkvepia, ir skatina veikti, aktorystė ne tik scenoje, bet ir įvairiose gyvenimo situacijose padeda išsisukti, kitaip į jas pažvelgti. Nepatogioje situacijoje jaustis patogiai.

knygu_personazai_atgyja

Spektaklis „Knygų personažai atgyja“, rež. Neringa Krunglevičiūtė. S. Balčiūno nuotr.

Kas Tau yra kūrybos / aktorystės esmė?

Atradimas ir kito paveikimas norima kryptimi, minties ir savos idėjos perteikimas kitiems.

Kas aktoriui sunkiausia?

Būti drąsiam, nebijot perlipti per save ir, žinoma, labai sunku laukti ir tikėtis, kad dabar būtent tu reikalingas tam tikram kūriniui, režisieriui. Sunku rasti savo vietą ir tą kelią, kuris iš tiesų būtų prasmingas, o ne tik įdomus tau kaip aktoriui.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Dažniausiai sutikti žmonės, jų pokalbiai, įvairios scenos gatvėje, kurias stebiu. Stengiuosi bendrauti su kuo įvairesniais žmonėmis, kad suprasčiau, kokios problemos kam aktualios, kuo gyvena skirtingi žmonės. Įkvepia knygos, filmai, menininkai, kuriais žaviuosi, taip pat gamta, bėgiojimas miške.

akmuo_vanduo_geluonis

Spektaklis „Akmuo vanduo geluonis“, rež. Karolina Žernytė. Vytauto Petriko nuotr.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Tikiuosi užmegzti kuo daugiau ryšių Vilniuje su įvairiais menininkais ne tik iš teatro pasaulio. Noriu kuo įvairesnio dialogo, pradedu tikėti performanso paveikumu, tad tam reikia įvairių požiūrio kampų. Taip pat nenoriu apleisti ir kirpimo, tai kūrybinga, labai plati ir man įdomi veikla, kuri, be abejo, priešingai nei aktorinis, suteikia ir šiokį tokį stabilumą, kurio, matyt, jau norisi. Tikslų ir ambicijų, žinoma, daug, bet nenoriu dar visko atskleisti. Viskam savas laikas.

Parašykite komentarą