Monika Klimaitė: „Kūryba man – kvėpavimas”

Tęsiame interviu ciklą su „Kultūros fabrike” reziduojančiais kūrėjais. Šį kartą kalbamės su jauna, talentinga ir ambicinga teatro kūrėja Monika Klimaite. Balandžio 18 d. „Kultūros fabrike” vyks Monikos organizuojamas judesio eksperimentas-paieška „Persona”. Apie ateities tikslus, kūrybą bei artėjančią premjerą – pokalbis su jaunąja kūrėja.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Kokiomis savybėmis pasižymi?

Kokia aš asmenybė? Net pati nežinau, koks būtų tinkamiausias žodis. Per daug sudėtingas klausimas (šypteli). O tai, kas man atrodo svarbiausia, – užsispyrusi, nuoširdi, atvira („open minded” prasme) ir be galo reikli sau.

Kaip Tavo gyvenime atsirado teatras? Nuo ko viskas prasidėjo?

Teatras mane pats susirado, kai man dar buvo kokie šešeri metai. O gal ir anksčiau, tik to pati dar nežinojau. Tai gal ir gimėm kartu? (šypsosi).

Dar būdama šešerių įsitraukiau į mūsų daugiabučio, kur tada gyvenau, teatrinį judėjimą ir labai greitai ėmiausi pati kurti teatralizuotus pasirodymus namo gyventojams. Taip atsirado „Laiptinės teatras”. Tapome neatskiriami. Nuo pirmos iki pat dvyliktos klasės teatro studija buvo mano laisvalaikis.

Kokias studijas baigei? Ar tai siejasi su dabartine Tavo veikla?

Klaipėdos universitete, Menų fakultete, baigiau teatro režisūros bakalauro studijas, o Londono universitete, Karališkojoje centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje (Royal central school of speech and drama, University of London) įgijau teatro ir atlikimo praktikos bei teorijos (Performance practices and research) magistro laipsnį. Dar bakalauro studijų metu visiems metams buvau išvykusi pagal „Erasmus” mainų programą studijuoti į Plymuto universitetą (UK), kur susipažinau su naujomis teatro formomis. Taip pat buvau pakviesta į judesio teatro mokymus Odino teatre, Danijoje, kur turėjau galimybę mokytis iš paties judesio teatro meistro Eugenio Barbos. Ir tai dar ne pabaiga. Šiuo metu esu pakviesta į prestižinę režisierių laboratoriją, kuri vyks Niujorke birželio mėnesį, kur kartu su kitais jaunaisiais teatro profesionalais semsiuos naujų žinių ir gilinsiu jau turimas apie režisūros amatą.

Visa tai siejasi su mano dabartine veikla, nes be teatro, kaip pati pastebėjau, – negaliu. Šiuo metu judu link finišo su eksperimentiniu scenos kūriniu „Persona”. Neseniai kartu su Klaipėdos universiteto Menų fakulteto ketvirto kurso aktorinės specialybės studentais pradėjau naują teatrinį projektą – „Tarp” koncerto ir spektaklio” – kūrinį pagal šiuolaikinio rusų dramaturgo I. Vyrypajevo pjesę „Deguonis”. Kiek visokių idėjų, užmačių ir planų… Bet gal jau einam prie kito klausimo (šypsosi).

Galbūt prisimeni savo pirmąjį spektaklį? Koks jis buvo?

Pirmasis kiek rimtesnis, nei „Laiptinės teatro”, režisūrinis debiutas buvo dar devintoje klasėje, J. Janonio gimnazijoje Šiauliuose (kur mokiausi). Aš pasiūliau kurti spektaklį, o bendraklasiai labai noriai sutiko. Tai buvo bandymas realizuoti J. Marcinkevičiaus kūrinį „Grybų karas”. Atsimenu tik tiek, kad judesio teatro elementai jau tada, man dar nežinant apie tokį reiškinį, pradėjo reikštis.

O jeigu kalbėtume apie kiek rimtesnį pirmąjį darbą (tų pirmųjų kartų labai daug, nes kiekvienas naujas etapas pažymėtas pirmuoju kartu), tai būtų mano baigiamasis darbas – spektaklis pagal G. Labanauskaitės pjesę „Raudoni batraiščiai”. Tai dviejų brolių konfliktas, kuris kvestionuoja skirtingų pasaulėžiūrų ar požiūrių (nacionalizmas ir homoseksualumas) susikirtimą ir galimus sprendimo būdus. Analizuojama šiuolaikinei visuomenei aktuali tolerancijos problema. Šis darbas buvo reikšmingas kūrybinio proceso prasme, čia turėjau galimybę dirbti su man dar nepažintais studentais-aktoriais bei susipažinti ir bendradarbiauti su pačia pjesės autore, dramaturge G. Labanauskaite. Trumpai tariant, tai buvo efektyvi režisūrinė patirtis.

„Illusions”. 2014 m. Magistro darbas Londono karališkojoje oratorystės ir dramos mokykloje. Asmeninio archyvo nuotr.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra teatras ir kūryba?

Kas man yra teatras? Dar viena mano kūno dalis (kaip ranka, koja ar galva). Kūryba – kvėpavimas (arba tai, ką aš vadinu procesu).

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su teatru, kokia ji būtų? Kodėl?

Net neįsivaizduoju. Kai pavargstu nuo dažno ir nesėkmingo beldimosi ir ieškojimo, kas įsileistų, dažnai pagalvoju – užteks to teatro. Tada klausiu, o ką tada, jei ne teatrą? Atsakymo dar neradau…

Kuo vadovaujiesi kurdama spektaklius, vaidmenis? Kitaip tariant, koks Tavo kūrybos braižas?

Manau, kad dar per anksti kalbėti apie „savo” kūrybos braižą. Tam reikia nemažai patirties, o manasis dar tik formuojasi. O kūryboje, nesvarbu, spektaklio ar vaidmens, man svarbus ieškojimo procesas – nebijojimas improvizuoti, nežinoti, bendradarbiavimas ir, be abejo, pati kūrinio ideologija. Niekada nesiimu kurti spektaklio, neturėdama konkrečios idėjos ir tikslo – ką aš noriu juo pasakyti ir kodėl būtent dabar.

Kas Tau suteikia įkvėpimo kūrybai?

Gal kūrybai mane įkvepia pats gyvenimas ir jo išgyvenimas, nežinau. Sunku būtų išskirti ką nors konkrečiau, atrodo, tiesiog buvimas visumoje (kartu su laiku ir erdve) siunčia tau įvairiausius stimuliuojančius impulsus, kuriuos tik reikia suspėti gaudyti.

Balandžio 18 d. vyks Tavo organizuojamas renginys – judesio eksperimentas-paieška „Persona”. Papasakok, ką išvys žiūrovas?

Judesio eksperimentas-paieška „Persona” man yra kelionė į savęs, savo „laukinės prigimties” išlaisvinimą, tai tapimo žmogumi iniciacija. Ką išvys žiūrovai? Vieną atlikėją – būtybę, kuri įkūnys žmogaus egzistavimo formos paiešką: kas slypi už visų socialinių kaukių, prekės ženklų, stereotipų ar kitų iki skausmo mums gerai pažįstamų ir mechaniškai atliekamų kasdieninės rutinos veiksmų. Atlikėja čia – tai abstrakti būtybė, o gal tik fizinis veiksmas, materializuojantis ir racionalizuojantis jausmus bei emocijas.
Tiesa, reikia paminėti ir tai, kad kūrinys nėra paremtas konkrečia dramaturgija ar grožinės literatūros medžiaga. Tai labiau rezultatas to, kas atsirado kūrybinio proceso metu praktikai sąveikaujant su teorija arba vadinamuoju „researchu”. Tačiau darbą stipriai įtakojo psichoanalitiko C. R. Rogerio knyga „Apie tapimą asmeniu: psichoterapeuto požiūris į spichoterapiją” bei C. P. Estes darbas „Bėgančios su vilkais: laukinės moters archetipas mituose ir pasakose”. Tai toks labiau psichologinis, gal filosofinis pamąstymas, transformuotas į sceninę kalbą.

Kaip kilo šio spektaklio idėja? Kaip vyko kūrybinis procesas?

Skaičiau H. Ibseno pjesę „Lėlių namai”, norėjau kurti spektaklį remdamasi pagrindinės veikėjos – Noros archetipu. Viską apvertė aukštyn kojom pjesės pabaigoje pasakyti Noros žodžiai: „Aš tikiu, kad pirmiausia aš esu žmogus, taip pat, kaip ir tu (vyrui)… arba bent turiu stengtis tapti žmogumi.” Taip ir pradėjau galvoti: o kas tas žmogus ir ką reiškia juo tapti? Paraleliai skaičiau „Bėgančias su vilkais” bei mokslinę J. Butler knygą „Lyčių problema” („Gender trouble”).

Pati išgyvenau galybę jausmų grįžusi į Lietuvą po studijų Anglijoje, taip ir judėjo viskas savaime viena kryptimi. Pats kūrybos procesas buvo ganėtinai sunkus, pirmiausia dėl to, kad tokį kūrinį (be konkrečios dramaturgijos) dariau pirmą kartą, todėl nuolat tykojo pavojus išsiplėsti ar pasukti ne ten. Man tai buvo žavi saviprovokacija, nes supranti, kad net ir kiekviename fiziniame mikroveiksme ar geste gali užtikti tam tikrą istoriją, kuri tave gali nuvesti kitur. Šitame darbe siekiau vieno: kaip tokią filosofinę idėją išreikšti fiziniu veiksmu, neatkuriant tam tikros istorijos ir jos nereprezentuojant. Kaip racionalizuoti ir materializuoti jausmus ir emocijas, kurios mus taip efektyviai veikia. Ar išėjo? Nežinau.

Judesio spektaklis „Normal Love”, režisierė Zi Ling. Londonas, 2014 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius kūrybos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Kaip ir kur viskas pasisuks, ir pati nežinau. Labai norėčiau įsivaizduoti, kad ateinantys kūrybos metai bus bent per sprindį lengvesni (šypsosi). O tikslų ir ambicijų yra daug. Tikrai turiu nemažai idėjų ir jau netgi paruoštų projektų, tik reikia vietos ir galimybių, kur visa tai galėčiau realizuoti. Nors Lietuvoje dar tik šeši mėnesiai, bet mintys jau artėja link išvažiavimo. Nesijaučiu turinti ar radusi savo vietą Lietuvoje, o ir sugrįžusi supratau, kad šitai šaliai manęs nereikia (šypteli).

Koks Tavo gyvenimo credo?

„Why not?!'” (liet. „Kodėl ne?!”)

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Mane labiau domintų susitikimas su tam tikromis asmenybėmis, savo kūriniais padariusiomis man įtaką, bet ne su konkretaus laikmečio žmogumi.

Kas Tavo gyvenime yra autoritetas? Kodėl?

Galbūt mama… Mama buvo ir tebėra įkvepiantis stiprios, drąsios ir išmintingos moters pavyzdys.

Kokia Tavo mėgstamiausia knyga?

Mėgstamiausios knygos, kurią skaityčiau kelis kartus, neturiu. Kiekviename mano augimo (gyvenimo) etape buvo vis kita knyga, kuri tuo metu darė didelę įtaką. O šiam momentui tai būtų L. Caroll „Alisa stebuklų šalyje”. Nes ten – nenuginčijama išmintis ir mano vidinis vaikas.