Menotyrininkei Agotai Bričkutei tapyba – akistata su savuoju šešėliu

Jaunoji dailininkė, menotyrininkė Agota Bričkutė išsiskiria gebėjimu sudėtingas, gilias dvasines būsenas savo kūriniuose koduoti žaismingai. Drobėje tapytoja atspindi savo vidinį pasaulį. Pašnekovės kūryboje dominuoja ryškus, kontrastingas, dekoratyvus, psichodelinis vizualinis karkasas. Agota jau spėjo surengti daugiau kaip 10 personalinių bei dalyvauti 5-iose grupinėse parodose. O šiuo metu Klaipėdos „Rūtų“ galerijoje, tarp kitų profesionalių žinomų Lietuvos dailininkų darbų, eksponuojama pačiai menininkei viena reikšmingiausių personalinių parodų „Laisvųjų asociacijų kalba“.

Agota Bričkutė. Leonido Sobolevo nuotr.
Agota Bričkutė. Leonido Sobolevo nuotr.

Tarsi psichoterapija

Kaip prasidėjo Tavo, kaip tapytojos, kelias? Kuo sužavėjo ir įtraukė tapyba?

Mano kelias iki tapybos buvo vingiuotas. Nors kūryba lydėjo nuo mažens (daug piešdavau, ypač žmonių portretus), vis dėlto pasirinkau menotyros studijas. Tuo metu nebuvau tvirtai apsisprendusi, ką norėčiau studijuoti, tad rinkausi kryptį, kuri pasirodė praturtinsianti mane kaip asmenybę. Įgijusi Menotyros bakalauro laipsnį, viduje vis dar jaučiau tuštumą, be to, liūdino siauros įsidarbinimo galimybės. Susiklosčius dvasinėms aplinkybėms, atsigręžiau į  kūrybą, į rankas paėmiau teptuką ir iki šiol nenoriu jo paleisti. Pradėjusi tapyti pastebėjau, kad tvirčiau stoviu ant žemės, pradėjau labiau pasitikėti savimi, tarsi atradau tą reikalingą balansą, kurio taip trūko gyvenime.

Ką Tau pačiai reiškia kūryba?

Mano manymu, kūryba pirmiausia yra akistata su savimi, savo „šešėliu“, kaip pasakytų analitinės psichologijos atstovas Karlas Gustavas Jungas. Tas šešėlis – tai neįsisąmoninti dalykai apie mus pačius ir jie dažnai prasiveržia kūryboje. Mano atveju kūryba yra būdas gyventi ir sutarti su pačia savimi, pažinti save giliau, o pažindamas save, neišvengiamai pradedi labiau suprasti ir aplinkinį pasaulį. Galima sakyti, kad kūryba man – geriausia psichoterapija.

Apgaulingas žaismingumas

Kaip apibūdintum savo kūrybos braižą? Pagrindines nagrinėjamas temas, idėjas? Kokią žinutę sieki perduoti žiūrovui?

Mano tapyboje vyraujantis vizualinis karkasas yra ryškus, kontrastingas, dekoratyvus, psichodelinis. Dažnai sutiksime poparto koloritą, siurrealistinius įvaizdžius, iliustracijų menui būdingą pasakojimo elementą. Tiesa, visa tai tėra vizualinė kūrinių išorė ir ji, turiu pasakyti, yra apgaulinga. Iš tiesų ji slepia sudėtingas dvasines būsenas – asmens tapatybės paieškas, kasdienybėje patiriamą nerimą, susvetimėjimo jausmą, disociaciją, kūno kultą. Vizualiai nagrinėdama pastarąsias temas, tačiau įvilkdama jas į žaismingą pavidalą, aš tarsi siekiu nukenksminti užklumpančius sunkumus, kad jie nebeatrodytų tokie baisūs tiek man, tiek žiūrovui.

Agotos Bričkutės tapybos parodoje „Laisvųjų asociacijų kalba“. Leonido Sobolevo nuotr.
Agotos Bričkutės tapybos parodoje „Laisvųjų asociacijų kalba“. Leonido Sobolevo nuotr.

Kodėl Tavo kūriniuose vyrauja ryškus koloritas?

Kolorito pasirinkimas yra automatinio, intuityvaus proceso dalis, niekuomet sąmoningai nederinu spalvų tarpusavyje. Tiesa, darau prielaidą – galbūt ryškaus kolorito pasirinkimą lemia mano kaip asmenybės hiperjautrumas. Pateiksiu pavyzdį: būnant gamtoje mane dažnai apima katarsio jausmas, stiprūs džiaugsmo, dėkingumo išgyvenimai, o ir vizualinis patyrimas, rodos, tampa sustiprėjęs, pradedu pastebėti subtilius aplinkos niuansus – šviesotamsos, spalvų ir faktūrų žaismą. Vėliau visas tas patirtis menine kalba perteikiu drobėse.

Būties alegorijos

Tapai apie penkerius metus, galbūt pastebi, kad tavoji tapyba transformavosi?

Taip, tikrai pastebiu. Kūrybos pradžioje tapiau itin ekspresyviai, naudojau gestišką potėpį,  koncentravausi į veidą, tiesa, dekonstruotą, stilizuotą. Tuo metu kitaip tapyti negalėjau, tai buvo mano vidinio pasaulio atspindys – intensyvus, sumišęs, dramatiškas. Ilgainiui kūriniai transformavosi, greta vaizduojamų veidų pradėjo atsirasti gamtos motyvai, įsivyravo nuogos moters įvaizdis, atsirado dekoratyvių elementų, sodrėjo koloritas, taip pat kito ir  tapymo procesas – seniau tapydavau vėlai vakarais, naktį, o dabar dažniausiai sėdu prie drobės dieną. Pasikeitė ir gyvenimo, darbo aplinkybės. Manau, kad išoriniai gyvenimo pokyčiai neišvengiamai paliečia ir kūrybinį braižą.

Agota Bričkutė. Gamta mus stebi. Drobė, aliejus, 70x50 cm, 2022 m.
Agota Bričkutė. Gamta mus stebi. Drobė, aliejus, 70×50 cm, 2022 m.

Tavo kūrybinis mąstymas grįstas laisvomis asociacijomis, visai kaip psichoanalitinėje psichoterapijoje?

Mano santykis su psichoanalitine psichoterapija išties glaudus – pati keletą metų lankiau šią terapiją. Jos metu būdavau skatinama reikšti mintis laisvai, išsilaisvinti nuo vidinio cenzoriaus, kalbėti, kaip sakoma, tai, kas ant liežuvio galo. Pripažinsiu, tai nelengva. Tiesa, ilgainiui pradėjau vertinti tokį, pasąmonės impulsus pažadinantį, metodą. Vizualinėje raiškoje tai veikia dar efektyviau. Kurdama aš pasikliauju intuicija ir impulsyviai kilusiais vaizdiniais, juos fiksuoju drobėje. Nutapiusi pastebiu, kad tie iš pirmo žvilgsnio nesusiję, padriki elementai susidėlioja į alegorišką, simbolišką pasakojimą apie žmogaus būtį ir toje būtyje patiriamą problematiką.

Savitas metodas – automatizmas

Iš kur semiesi įkvėpimo? Kaip gimsta idėjos? Galbūt turi ir autoritetų kūryboje?

Įkvėpimas kūrybai dažnai aplanko netikėtai. Kartais galvoje iškyla keisti vaizdiniai, pvz., šokant, snūduriuojant ar medituojant. Leidžiu savo mintims klajoti, stebiu, kur jos mane nuves. Tiesa, būna, kad idėjos paveikslams kyla apmąstant ir kitų mano mylimų dailininkų kūrybą – Edvard Munch peizažus, David Hockney ar Francis Bacon kūrybą. Pastarųjų dailininkų įtakoje formuojasi mano poparto koloritas, žmogaus ir gamtos santykio reprezentacija bei vaizduojamų objektų deformacijos.

Šiuo metu eksponuojama Tavo personalinė darbų paroda „Laisvųjų asociacijų kalba“. Kaip pristatytum šią parodą? Kuo ji skiriasi nuo ankstesniųjų? O galbūt yra pastarųjų tęsinys?

Ši paroda man yra viena reikšmingiausių personalinių parodų, kadangi ji eksponuojama profesionalioje dailės galerijoje, reprezentuojančioje daugelį kitų profesionalių Lietuvos dailininkų kūrybą, turinčioje savo ištikimą gerbėjų ratą. Parodos pristatyme dalyvavo žymus menotyrininkas, kolega Petras Šmitas. Visos šios aplinkybės man, kaip jaunai tapytojai, yra labai svarbios. Turinio prasme ši paroda atspindi mano kūrybos metodą – automatizmą. Per pastaruosius 2 metus sukurtuose paveiksluose žiūrovas gali išvysti, kaip tarpusavyje sąveikauja skirtingi motyvai, kokį pasakojimą jie kuria.

Agota Bričkutė. Jaunatis. Drobė, aliejus, 80x60 cm, 2022 m. Leonido Sobolevo nuotr.
Agota Bričkutė. Jaunatis. Drobė, aliejus, 80×60 cm, 2022 m. Leonido Sobolevo nuotr.

Svajonė megzti ryšius

Ne tik tapai, tačiau ir dirbi „Rūtų“ galerijoje, esi menotyrininkė. Galbūt galėtum įvardinti ir  Klaipėdos vizualiojo meno stiprybes? Įžvelgiamas perspektyvas? Jaunųjų kūrėjų potencialą?

Galerijoje, kurioje dirbu, labiau orientuojamės į tradicinę, konservatyvesnę vyresniosios kartos, įvertintų dailininkų kūrybą. Turiu pastebėti, kad Klaipėdoje turime tikrai išskirtinio braižo atstovų, jų kūryba charakteringa, lengvai atpažįstama žiūrovui, apmąstanti Klaipėdos miesto istoriją. Tiesa, Klaipėda vis dar išlieka gana atitolusi nuo Kauno ar Vilniaus kultūrinio gyvenimo. Čia kur kas mažesnė meno vartotojų bendruomenė, parodose sutiksime tą patį būrelį žmonių, sunku pritraukti naujų žiūrovų. Tiesa, po truputį galime pastebėti bendras jaunųjų kūrėjų, galerijų kolaboracijas su kitų didžiųjų miestų menininkais. Tai teikia vilties, kad Klaipėda neliks nuošalyje ir palaipsniui taps patrauklesnė įvairioms meninėms iniciatyvoms.

Surengei daugiau kaip 10 personalinių, dalyvavai 5-iose grupinėse parodose. Kokie tolimesni planai?

Vis sulaukiu paraginimų pereiti prie didesnių formatų drobių. Tai skatina dar drąsiau pažvelgti į savo idėjas. Taip pat turiu keletą pasiūlymų surengti parodas Klaipėdoje, Kaune, dalyvauti pleneruose. Aš pati pasvajoju apie parodą užsienyje – Amsterdame, Berlyne, kokioje įdomioje, jaunatviškoje galerijoje. Būtų įdomu užmegzti ryšius su kitos šalies meno bendruomene, pamatyti, kaip ten vyksta parodos, kaip žiūrovai įsitraukia į kultūrinius renginius, kokiu menu domisi, ką kolekcionuoja.

Leave a Reply