Linas Lukošius: surasti kontaktą su žiūrovu

Šįkart jaunųjų kūrėjų rubrikoje svečiuojasi Klaipėdos dramos teatro aktorius Linas Lukošius. Apie teatrą, kūrybą ir gyvenimą – pokalbis su talentinguoju kūrėju.

Vaivos Jokužienės nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Sunku matyti ir vertinti save iš šalies. Todėl, kokia esu asmenybė, reikėtų klausti ne manęs, o režisieriaus arba mano žmonos. O mano credo: žiūrėk plačiau.

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Nuo eilėraščių. Skaitydavau eiles mokykloje, konkursuose ir pan. Nuo tada pradėjo traukti scena. Taip ir kilo mintis studijuoti šią profesiją.

Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Labai didelį įspūdį man paliko dalyvavimas tarptautinėje vasaros teatro mokykloje Maskvoje. Dalyvavo apie 90 žmonių iš įvairių šalių. Ir visą mėnesį gyvenome vien teatru. Nuo 8-os iki 23-ios valandos kiekvieną dieną be išimčių. Ten vyko įvairios paskaitos, repeticijos, spektaklių statymai. Netgi truputį pagastroliavome po Rusijos miestus su spektakliu, kurį sukūrėme būdami ten, vasaros teatro mokykloje. Dar kartą įsitikinau, kokia stipri yra rusų teatro mokykla. Ir dar kartą patikėjau teatru iš naujo. Turbūt tai ir yra mano laimėjimas. Tikėti tuo, ką darai.

Kokias studijas pasirinkai ir kodėl?

Pasirinkau aktorystę, nes, kaip minėjau, nuo mokyklos laikų traukė scena. Nuo eilėraščių, išmoktų dar mokykloje. Beje, aš tuos eilėraščius vis dar prisimenu.

Kaip atsidūrei Klaipėdos dramos teatre?

Mūsų kursą rinko Klaipėdos dramos teatrui. Tačiau kai buvome jau paskutiniame kurse, teatro pastatas tapo avarinės būklės, sumažėjo ir galimybių patekti į jį. Todėl vieni išvažiavo į Kauną, kiti į Šiaulius ir Panevėžį. O mane ir dar vieną mano kolegą priėmė dirbti scenos montuotojais. Vaidindavome ir spektakliuose, o dar ir scenos dekoracijas montuodavome prieš ir po spektaklio. Dėka to (o gal ne tik dėl to) išmokau gerbti žmones, esančius užkulisiuose. Juk jie daro viską, kad man pavyktų kuo geriau suvaidinti.

Antanas Gustaitis spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas”, rež. Jonas Vaitkus. KDT archyvo nuotr.

Kokia Tavo kasdienybė? Kiek laiko užima repeticijos?

Mano kasdienybė nekasdieniška. Kiekviena diena man vis kitokia, nevienoda, įdomi. O kiek laiko užima repeticijos, sunku pasakyti, nes net teatre pasibaigus repeticijai aš vis dar galvoju apie vaidmenį, spektaklį ir pan. Žodžiu, parsinešu darbą namo.

Kokius vaidmenis dažniausiai atlieki? Galbūt turi savo, kaip aktoriaus, braižą, stilių? Koks jis?

Visokie mano vaidmenys. Bent jau pats stengiuosi juos sukurti kuo įvairesnius. Juk ir gyvenime visi žmonės skirtingi. Lygiai taip pat ir personažai skirtingi savo mąstymu, elgesiu. O koks mano stilius ar braižas? Neturiu.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra aktorystė bei kūryba?

Gyvenimo būdas. Jokiu būdu ne darbas.

Mokesčių rinkėjas spektaklyje „Petro Ohėjaus kankinystė”, rež. Darius Rabašauskas. Algirdo Kubaičio nuotr.

Kas Tau yra kūrybos / aktorystės esmė?

Surasti kontaktą su žiūrovu.

Kaip įsivaizduotum savo svajonių spektaklį?

Kaip tobulą derinį – pjesės, vaidybos, režisūros, scenografijos, muzikos, apšvietimo. Visi komponentai stilistiškai ir temos prasme turi derėti tarpusavyje.

Ar sunku persikūnyti į vis skirtingus vaidmenis?

Taip. Reikia kartais „palaužyti” save. Nes dažnai neturiu tokių savybių, kokias turi personažas. Todėl reikia jas iš kažkur ištraukti.

Apskritai, kas yra sunkiausia, žengiant aktorystės keliu?

Sunkiausia laukti. Laukti vaidmens, savo režisieriaus, išėjimo į sceną.

Normanas spektaklyje „Sugrįžimas”, rež. Algimantas Pociūnas. KDT archyvo nuotr.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Pats darbas. Tik dirbant gali ateiti įkvėpimas. Jis neateis sėdint ant sofos ir žiūrint televizorių.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius kūrybinės veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Neįsivaizduoju. Visaip gali gyvenimas pasisukti, tad per daug neplanuoju. Gyvenu šiandien.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su aktoryste, kokia ji būtų? Kodėl?

Neįsivaizduoju. Gal žurnalistika. Tai, kas nemonotoniška.

Vyras spektaklyje „Savanos įlanka”, rež. Sigutis Jačėnas. KDT archyvo nuotr.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Kai nežinau atsakymo į kokį nors gyvenimišką klausimą, būna, kad pasiklausiu žmogaus, gyvenusio, pavyzdžiui, prieš 100 metų: o ką tu darytum tokiu atveju? Kartais randu atsakymą. O jei ne, tai bent jau akiratis prasiplečia. Stengiuosi mokytis iš istorijos. Taip kad vaizduotėje galiu pasišnekėti su kuo man reikia.

Kas Tavo gyvenime yra autoritetas? Kodėl?

Bet kas: žmogus, knyga, spektaklis. Autoritetai kinta, nes ir aš keičiuosi.