Kristina Gudelytė: „Siekiu skatinti meilę šokiui”

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėja Kristina Gudelytė nuo mažens svajojo apie baletą. Jau vienuolika metų jaunosios kūrėjos svajonė yra tapusi realybe. Apie šokį, kūrybą ir gyvenimą – pokalbis su Kristina.

Kristina_Gudelyte

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Esu meniškos sielos žmogus. Patinka grožis, estetika. Visada stengiuosi galvoti, kad viskas bus gerai. Tikriausiai esu eksperimentatorė ir optimistė. Atsargiai, bet visada stengiuosi išbandyti naujoves. O gyvenimo credo tikriausiai būtų toks: gyvenimas yra gražus, todėl reikia stengtis tą grožį matyti ir priimti.

Kuo Tave patraukė šokis?

Šokis – tai skrydis, plastika, lengvumas. Tikriausiai todėl jį ir pasirinkau. Tai buvo mano svajonė, kuri laikui bėgant išsipildė. Pamenu, kaip net iškarpas iš laikraščių su balerinomis rinkdavau.

Kaip prasidėjo Tavo, kaip baleto šokėjos, kelias?

Nuo vaikystės svajojau būti balerina ir šokti ant pirštų. Nuo penkerių metų lankiau meninę gimnastiką, po to įstojau į muzikos mokyklą, choreografijos skyrių. Į baleto mokyklą, deja, neišvažiavau, bet visą gyvenimą mane lydėjo šokis. Baigusi muzikos mokyklą, toliau šokau kolektyve, tada įstojau į universitetą, choreografijos katedrą. Būdama ketvirtame kurse atėjau į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Ir dirbu iki šiol.

Ką šokis ir apskritai kūrybinė veikla reiškia Tavo gyvenime?

Tai yra mano darbas ir hobis. Manau, nedaugelis žmonių gali hobį paversti darbu. O kūryba duoda laisvę, džiaugsmą ir pasididžiavimą, kai tavo darbai yra įvertinami ir gali juos parodyti.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį pasirodymą? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?

Pirmasis mano pasirodymas Muzikiniame teatre buvo spektaklyje „Žydrasis Dunojus”. Buvau nesenai pradėjusi dirbti ir teko šokti vieną šokį. Pamenu, kad jį išmokau per labai trumpą laiką. Prieš pasirodymą jaudinausi, bet vos išėjus į sceną jaudulys dingo. Tuomet pamirštu viską, lieka tik šokis, kurį stengiuos perteikti žiurovams.

Kokia Tavo patirtis šokio pasaulyje? Kur teko dalyvauti? Prie kokių projektų prisidėti?

Per 11 metų teatre teko šokti tikrai nemažai. Patirta daug spektaklių, taip pat įvairių pasirodymų ir už teatro ribų. Atlikti ir šou programų pasirodymai, dalyvauta „Vilties šokyje”. Kadangi dirbu su vaikais, esame dalyvavę ir konkursuose bei festivaliuose.

_NR10202

Andriaus Kundroto nuotr.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Šokis ir kūryba. Tai, ką galiu ir moku, stengiuosi perduoti kitiems. Labai tikiuosi ir norėčiau, kad mano darbas padėtų visiems, o ypač vaikams, pamilti šokį.

Kaip atsidūrei Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

Studijų laikais mano dėstytojas man vis sakydavo: „Ką tu čia veiki? Tau reikia eiti į teatrą šokti.” Taip pat prisidėjo draugai, kurie mane palaikė ir ragino eiti ir bandyti. Tai ir nusprendžiau pabandyti (šypteli). Tiesa, iš pirmo karto nepavyko. Po kokių trejų metų vėl bandžiau ir tada jau likau teatre.

Galbūt pati kuri ir choreografiją? Jei taip, kuo vadovaujiesi kurdama?

Kadangi dirbu su vaikais, kuriu jiems choreografinius numerius. Vadovaujuosi vaikų gabumais. Stengiuosi, kad visi jie šokdami pajustų sceną.

Kas Tau yra šokio esmė?

Man šokis yra skrydis, laisvė, polėkis, estetika ir jausmas, ką tu nori pasakyti.

Kas suteikia įkvėpimo, idėjų?

Manau, mane įkvepia vaikai, jų noras šokti, dalyvauti. Matant, kaip jie stengiasi scenoje ir kaip žiba jų akys, jėgos pačios užplūsta ir degu noru daryti dar daugiau.

_NR10195

Andriaus Kundroto nuotr.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Šiuo metu mano didžiausias noras yra su vaikais nuvažiuoti į Moksleivių dainų šventę po dvejų metų. Na ir, žinoma, kiti pasirodymai, konkursai, festivaliai, koncertai.

Koks Tavo hobis, kaip leidi laisvalaikį?

Mano hobis yra rankdarbiai. Po sunkių darbų norisi pabūti ramiai. Todėl siuvinėju. Na, o laisvalaikį dažniausiai leidžiu su vaiku, kadangi per darbus jis mane mažai mato. Su sūnum vasarą važinėjamės dviračiais, keliaujame prie jūros.

Jei ne šokis, kokiame kitame amplua save įsivaizduotum?

Na, tikriausiai – mokytojos. Nors anksčiau nenorėjau būti mokytoja, bet kažkas pasikeitė. Supratau, kad tai geras darbas, kuriame savo žinias tu gali perduoti kažkam kitam.

Galbūt turi autoritetų šokio srityje? Jei taip, kas jie ir kodėl?

Konkrečių autoritetų neturiu. Tiesiog visi šokantys žmonės, kurie yra pasiekę daugiau, man yra autoritetai ir vedliai, į kuriuos galiu lygiuotis ir taip tobulėti bei eiti pirmyn.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Tikriausiai norėčiau pabūti su Leonardu da Vinčiu. Man patinka dailė, menas. Jis išradėjas, kūrėjas ir, manau, labai įdomus žmogus.

Leave a Reply