Justina Vanžodytė-Šurajeva: stereotipai – pančiai jauniesiems aktoriams
Jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia – moteriškumu ir charizma žavinti Justina Vanžodytė-Šurajeva. Aktorė vengia stereotipų, o kūrybinė veikla lydi kiekvieną jos žingsnį. Apie iššūkiais dosnų aktorės kelią ir kasdienybę – atviras pokalbis su Justina. Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo? Manau, kad aktorystėje labai tikslaus atsiradimo taško net negali būti: tu arba esi aktorius, arba ne, arba esi režisierius, arba ne… Tikiu, kad jokios institucijos ar konkretūs atspirties taškai tavęs „nepadaro” artistu, režisieriumi. Kiekvienas iš mūsų turime pašaukimą, paskirtį, unikalias duotybes. Šie dalykai, manau, išryškėja natūraliai: per vaikystės patirtis, gyvenimo stebėjimą. Bet jei atsakyčiau buitiškiau, tokiu daugiau techniniu požiūriu, tai vaikystėje dramos būrelių nelankiau. Buvau stebėtoja, eidavau į spektaklius. Prisilietimas prie kūrybos man buvo daugiau per muziką, dailę. Gal tik išskirčiau vieną tokį momentą: pamenu, dešimtoje klasėje nuėjau į spektaklį (Rolando Atkočiūno „Skėriai” Kauno dramos teatre), kuris man paliko labai didelį įspūdį. Anuomet, pamenu, išėjau iš šio spektaklio ir pasakiau: „Būsiu aktorė.” Draugė, kuri tuo metu jau buvo aktorė, sako: „Neduok Dieve…” (šypsosi). O jau sąmoningesnis ėjimas ir šios specialybės pažinimas, žinoma, prasidėjo nuo studijų. Kokia Tavo patirtis teatro pasaulyje? Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti? Patirtis – tai kiekvienas spektaklis, kiekvienas naujas partneris, režisierius. Man visa tai prasidėjo trečiame kurse su pirmaisiais spektakliais. Bet mano patirtis dar nedidelė, tik pernai metų birželį baigiau studijas ir pradėjau dirbti Klaipėdos dramos teatre. Kalbant apie laimėjimus, galimybę dirbti su patyrusiais aktoriais, mokytis iš jų, patekti į aktorių bendruomenę, elementariai turėti galimybę dirbti, kurti – būtent tai šiuo metu ir vertinu kaip didžiausią dovaną ir laimėjimą. Galbūt prisimeni savo pirmąjį vaidmenį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė? Pamenu. Pirmasis vaidmuo buvo studijų metais. Dariaus Rabašausko režisuotame spektaklyje „Nekalti” vaidinau aklą merginą. Labiausiai įstrigo didžiulis jaunatviškas entuziazmas, energija. Labai uoliai visas kursas dirbome prie šio spektaklio. Mums labai pasisekė su režisieriumi, kuris negailėjo nei laiko, nei jėgų, labai mus palaikė. Šis šiltas spektaklis ir jame atliktas vaidmuo – man asmeniškai buvo vieni įsimintiniausių gyvenime. Kokie vaidmenys Tave pačią labiausiai žavi? Kai yra dramaturgiškai išrašytas vaidmuo, dirbti man kol kas įdomu su visais. Tačiau mane labai žavi, kai matau aktorius, kuriančius organiškus charakterinius vaidmenis. Galbūt pati ir kuri spektaklius? Nors mano magistro studijos vadinasi dramos režisūra, tačiau manau, kad režisūrinių gebėjimų turiu per mažai. Mokausi, nes tikrai įdomu, bet, mano nuomone, režisūra yra vyrų reikalas. Žinoma, tikrai yra ir išimčių. Bet pagal moters ir vyro prigimtį, man rodos, vyrai pajėgesni susitvarkyti su režisūra: jie mato visumą, turi sugebėjimą išnešti visą spektaklį. O moteris labai gražiai atsiskleidžia detalėse, mažesnėje apimtyje. Čia, manau, kaip šeimos modelyje: vyras mato visumą ir prisiima atsakomybę už ją, o moteris kuruoja mažesnę, konkretesnę dalį, kuri neretai reikalauja dar didesnių jėgų ir tikrai nėra mažiau svarbi. Režisūra man visuomet labai patiko ir kūrybos prasme man tai tikrai įdomiau už aktorystę, jei būčiau vyras, būčiau režisierius (šypsosi). Tiesiog aš manau, kad neturiu pakankamai duomenų tam. Bet ką gali žinoti, gal kada. Kaip įsivaizduotum savo svajonių spektaklį? Su kūrybiška, draugiška komanda, negailinčia jėgų, valandų, atsidavimo spektakliui. Iš tiesų, dirbdama keliuose Klaipėdos jaunimo teatro spektakliuose taip ir jaučiuosi. Šie žmonės labai atsidavę, jauni, kupini energijos. Mane visuomet labai žavi jų požiūris į darbą, į patį procesą, jų sugebėjimas analizuoti, mąstyti, ieškoti. Jie visuomet yra puikūs kolegos: bendraujantys, gyvi, padedantys. Galbūt turi savo, kaip aktorės, braižą, stilių? Koks jis? Na, turbūt neišvengiamai kiekvienas žmogus turi kažką savito, kas jį daro daug kur atpažįstamą. Tačiau bent jau kol kas labai bijau tokių sąvokų, kaip „jos tai toks tipažas”, man rodos, kad apie save pats žmogus labai daug ko nežinai ir savęs nepažįsti, o tokie apibrėžimai gali tik suvaržyti ir apiplėšti aktorių. Manau, kad ypač jaunystėje reikia stengtis išvengti tokių apibrėžimų, kaip „aš tik tokia”, tai gali būti pavojinga. Kiekvienas žmogus yra labai spalvingas ir gali būti visoks, mumyse visko yra. Kas apskritai Tavo gyvenime yra aktorystė bei kūryba? Gyvenimo būdas. Kas Tau yra kūrybos / aktorystės esmė? Ėjimas į žmogų. Kas yra sunkiausia, žengiant aktorės keliu? Aktoriaus kelyje daug sunkių dalykų, ypač moteriai. Tai yra didžiulis, daug jėgų reikalaujantis darbas. Reikia nemažai ir atiduoti, paaukoti, o galiausiai reikia būtinai susitaikyti, kad tavęs teatre iš esmės niekam nereikia, kad nesi nepakeičiamas ar labai svarbus ir šitas faktorius paties gyvenimo tikrai nesumenkina, tik išsklaido neteisingas iliuzijas. Kas Tau suteikia įkvėpimo? Žmonės, kasdienybė ir gamta. Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius kūrybinės veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos? Darbingus ir kupinus patirties. Man kūrybinė veikla ir gyvenimas yra neatsiejami dalykai. Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su aktoryste, kokia ji būtų? Kodėl? Socialinė pagalba, darbas su rizikos grupės žmonėmis, nes tai labai konkreti veikla, kurios vertę gali apčiuopti. O jei atsukčiau laiką atgal, būčiau sportininkė. Ši sritis mane labai įkvepia. |