Jaunųjų kūrėjų rubrikos svečias – aktorius ir atlikėjas Gabrielius Zapalskis. Baigęs aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, šiuo metu jis vaidina įvairiuose teatruose, kuria spektakliams muziką. O prieš beveik trejus metus menininkas kartu su draugais įkūrė netradicinės muzikos grupę „Whale Sounds”, kuri šiandien jau virto pozityvaus meno judėjimu.
Menininko gyvenimas… Koks jis?
Pirmiausia turbūt reikia atsakyti į klausimą, kas yra menininkas, arba kada juo jau tampama. Manau, kad kūrėjo ar menininko gyvenimas yra paradoksalus – labai chaotiškas. Tačiau jame vyraujanti spalvų bei emocijų maišatis yra tokia žavi… (šypteli). Kasdienybė nuolat sugeba stebinti ir nepakvimpa monotoniškumu ar kita gyvenimo mašinerija.
Kaip manai, menininko savybės įgimtos ar įgytos?
Pažįstu žmonių, kurie tarsi atitinka tą menininko paveikslą, kaip mes esame įpratę jį įsivaizduoti. Bet jie nėra tapę menininkais. Manyčiau reikia netingėti ir nuolat gyvenime mokytis. Tačiau gabumai vieniems ar kitiems dalykams yra įgimti, priklauso tik, kaip mes juos išnaudosime.
Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?
Pirmąjį žingsnį į meno pasaulį žengiau tuomet, kai mama statydavo spektakliukus Dituvos pagrindinėje mokykloje. Pamenu, būdamas penkerių metukų, aprengtas dideliu raudonu iki žemės megztiniu vaidinau rožių krūmą. Visuomet mėgdavau būti dėmesio centre, dar mokydamasis gimnazijoje užsiiminėjau kūrybine veikla. Pagreičiui žalią šviesą uždegė pažintis su Aidu Giniočiu, kuriam esu labai dėkingas.
Kuo Tave sužavėjo teatras?
Mane, kaip jauną žmogų, jis iš pradžių žavėjo turbūt tik kaip saviraiškos, pasimaivymo forma. Vėliau – tiesos pojūčiu scenoje. Akimirka, kuomet galima apgauti, sukurti iliuziją ir tapti neatpažįstamu kitiems. Įtraukė ir pats teatro pasaulis: aš mačiau ilgus teatro koridorius, daugybę skirtingų veikėjų kostiumų. Man būdavo labai smalsu ir įdomu stebėti teatro virtuvę.
Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?
Atrodo, dar nesu apsisprendęs ar krauju pasižymėjęs, kokioje veikloje aš jaučiuosi ramus. Aš šiaip esu neramus žmogus (juokiasi). Mano patirtis: renginių vedimas, grojimas vestuvėse, garsinimas, muzikos spektakliams kūrimas, teatro būrelis, teatro ir radijo teatro spektaklio režisavimas. Beje, dirbu ir finansų konsultantu. Mano veiklos – graži košė (juokiasi). Tačiau žinau, kad laikas išsikuopti kiemą. Todėl labai noriu vaidinti teatre, kurti vaidmenis. Noriu groti muziką ir solo, ir su „WhaleSounds” bei taip su jais padaryti dar kokį spektaklį. Tai mano tikslas, mano ramybė.
Kokius vaidmenis Tau pačiam vaidinti patinka labiausiai?
Šiaip vaidinu labai skirtinguose spektakliuose: nuo komedijų, vaikiškų iki draminių, socialinių ir pan. Tas mane džiugina, bet ką dabar labiausiai norėčiau, tai papasakoti istoriją ar suvaidinti vaidmenį, kuris įkvėptų žmones mylėti, svajoti, gyventi.
Skeptikai įsitikinę, kad iš meno išgyventi neįmanoma. Argi?
Išgyventi įmanoma, bet nelengva, tą reikia pripažinti. Bet pastebėjau keistą, gal jau nuvalkiotą dalyką: kuo daugiau reikalausi pinigų, tuo labiau jie bėgs nuo tavęs. Taip, gyventi tikrai sunku, bet jeigu atsiduosi kūrybai iš širdies – bus iš ko gyventi.
Kaip tapti unikaliu aktoriumi, kurio geidžia bet kuris Lietuvos, o gal ir ne tik, teatras?
Kartais sakoma: va, štai jis tai subrendęs. Manau, taip kalbama apie žmones, nuo kurių sklinda atrasta ramybė, išmintis, kurių sakomi dalykai tampa naudingi kitiems žmonėms. Tokį žmogų vertiname už brandą, jis tampa patrauklus dvasiškai.
Kitokia yra aktoriaus branda. Jis turi būti sąžiningas pats sau, turi būti išmokęs pripažinti nemalonius dalykus, būti savimi, kas pasireiškia nuoširdumu, drąsa klysti, sąmoningu aktyvumu.
Klaipėdos Pilies teatro spektaklis Leonido Zorino „Varšuvos melodija”, rež. Alvydas Vizgirda. Vytauto Petriko / Klaipėdos Pilies teatro nuotr.
Dalį Tavo gyvenimo užima ir muzika. Kokia pažintis su ja?
Tėvai nuvedė į muzikos mokyklą, ten sutikau nuostabią mokytoją Silviją Petukauskienę, kuri sakydavo: „Pagrokim, kaip drambliai vaikšto, paropokim rankyte kaip voriukas, pagrok kaip valtelė ežere. Na, o dabar koncertinis variantas, didelė scena, daug žiūrovų…” ir panašiai. Tie vaizdiniai mane persekioja iki šiol. Dabar aš jau pats kuriu vaizdinius, bet polinkis juos matyti grojant plečia garsą, ir tai mano mokytojos dėka.
Galbūt pats kuri ir muziką, dainų žodžius?
Turiu keletą dainų ir su žodžiais, kai širdį suspaudžia sunkūs laikai (juokiasi). Yra parašytų keletas dainuškų širdgėlai apėmus. Yra sukurta muzika spektakliams, dainoms. Dabar kuriu muziką Rusų dramos teatro spektakliui ,,Heda Gabler”.
Kaip manai, koks Tavo, kaip kūrėjo, braižas? Kas tau svarbiausia, kuomet užlipi ant scenos? Kokią žinutę stengiesi perteikti žiūrovui?
Norėčiau tikėti, kad konkretaus braižo neturiu, man tai asocijuojasi su štampu, gal amplua. Pastarąjį laiką man buvo svarbu įveikti scenoje save: nereikalingas mintis, savikritiką. Šiuo metu man svarbiausia pasidalinti su žiūrovu tuo, kuo pats šventai tikiu. Ir dar viliuosi, kad jį ne tik vienaip ar kitaip paveiks, bet ir įkvėps gyventi, mylėti, veikti.
Kas Tau suteikia įkvėpimo? Iš kur semiesi idėjų?
Juokdavausi iš ateinančio įkvėpimo sąvokos, bet jis yra, duodu galvą nukirsti. Idėjos – iš gyvenimo, iš žmonių, iš savo potyrių.
Su „WhaleSounds“ alternatyvios muzikos festyvalyje „Postcosmos“. Kazimiero Šešelgio nuotr.
Ką apskritai Tavo gyvenime reiškia kūryba? Teatras? Muzika?
Dabar, atsakydamas į šį klausimą, bandau sau pačiam įvardyti svarbiausius gyvenimo dalykus. Teatras ir muzika yra mano gyvenimas. Prisipažįstu, kad jiems buvau neištikimas, tikiuosi, jie man atleis, reikės pasistengti (šypteli).
Kokie artimiausi planai ir užmojai meno srityse?
Planas ir užmojis – atiduoti save teatrui, muzikai ir meilei. Tai mano meno sritis, tikiuosi, tai vadinama gyvenimu.
Panašu, kad kūryba – kone visas Tavo gyvenimas. Tačiau kokioje kitoje srityje save įsivaizduotum, jei pasirinkimų sąraše nebūtų meno krypties?