Gabrielė Urbonaitė: „Muzika – tai skambantys jausmai ir spalvos”

Šį kartą Jaunųjų kūrėjų rubrikoje svečiuojasi Gabrielė Urbonaitė. Mūsų pašnekovė dar tik pirmo kurso studentė, tačiau muzikos keliu žengia tvirtai ir drąsiai. Jaunoji dainininkė vykusiame nacionaliniame konkurso „Jazz Voices 2015″ atrankos etape išrinkta viena geriausių džiazo atlikėjų. Gabrielė dalyvaus ir dėl geriausiųjų vardo kovos gegužės mėnesį vyksiančiame tarptautiniame konkurso etape. Apie muziką, pasiruošimo konkursui užkulisius ir ateities planus – pokalbis su Gabriele Urbonaite.

Gabriele_Urbonaite

Dainiaus Čėplos nuotr.

Kaip apibūdintum save kaip asmenybę?

„Gabrieliška” (juokiasi). Tiesą sakant, labai sunku save apibūdinti. Tikiuosi, kad esu tas žmogus, kurį sutikus norisi šypsotis.

Kuo Tave sužavėjo muzika?

Muzika – skambantys jausmai. Kiekvienas gali muzikos platybėse atrasti dalelę savęs. Labiausiai mane žavi jos įvairumas. Kuo daugiau domiuosi muzika, tuo daugiau visko atrandu.

Ką muzika reiškia Tavo gyvenime?

Muzika man – spalvos, su kuriomis pasaulis gražesnis, įdomesnis ir jaukesnis. Jei kas paklausia: „Kodėl muzika, gi neperspektyvu”, atsakau klausimu: „O kur jos nėra?” Aš manau, kad muzika yra ore, muzika yra gamtoje, muzika yra visur. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek jos priimsime. Aš muzikoje mėgstu „paskęsti”. Savęs be jos net neįsivaizduoju (šypsosi).

Koks Tavo muzikinis kelias? Nuo ko viskas prasidėjo?

Viskas prasidėjo tuomet, kai pradinių klasių mokytoja liepė tėvams mane užrašyti į muzikos mokyklą. Mat, nežinau kaip, bet per lietuvių pamokas aš visas raides tiesiog padainuodavau, o ne pasakydavau (juokiasi). Taip susipažinau su fortepijonu. 5-oje klasėje užsinorėjau groti gitara (tiesą sakant, labiau norėjau būgnais, bet…). Prieš prasidedant mokslo metams sulaukiau džiazinio vokalo mokytojos Irmos Keinienės skambučio. Pasirodo, kad aš užrašyta į džiazinio vokalo ir į gitaros pamokas… Taip netikėtai pradėjau džiazuoti. Pabaigusi fortepijono klasę dar ne vienerius metus sulaukiau budėtojų klausiamo žvilgsnio: „O, tu dar čia?” Buvau ta amžinoji mokinė. Pratęsiau mokslus ir dar kartą baigiau muzikos mokyklą, tik jau džiazinio vokalo specialybę. Beje, gitaros mokytojas Viktoras Timašiovas mane pasikvietė dainuoti į kantri grupę „Vixva”. Taip įgavau visapusiškos patirties. Džiazuodama supratau, kas tas balsas, kas tas džiazas ir su kuo jis „valgomas”, o koncertuodama, dainuodama festivaliuose su „Vixva” suvokiau, kas yra scena ir kokia jos „virtuvė”.

Negalėčiau nepaminėti ansamblio „Vocalis” ir vadovės Erlandos Tverijonienės! Jau kelerius metus šio ansamblio dėka aš drąsiai galiu būti „back’ė” ir pridainuoti antrą, trečią, ketvirtą balsą. Taip pat šiuo metu dar dainuoju kantri grupėje „WhiteHat”. Štai toks tas mano muzikinis kelias (šypsosi).

Jazz _Voice _2015_konkursas

Gabrielė Urbonaitė konkurso „Jazz Voices 2015″ atrankos etape išrinkta viena geriausių džiazo atlikėjų. Algirdo Kubaičio nuotr.

Kas sunkiausia žengiant šiuo keliu?

Būti tvirtam. Pasitaiko labai daug žmonių, kurie tavimi netiki, ar atsirandi situacijose, kai pradedi ir pati savimi abejoti. O jei dar kas nepasiseka… Tada ir prasideda klausimai: „Ar tai man?”, „Gal einu ne tuo keliu?” Taigi, visiems patarčiau nepasiduoti! Visko pasitaiko, visko dar ir bus (šypsosi).

Kodėl pasirinkai būtent džiazo kryptį?

Esu bandžiusi dainuoti įvairius stilius. Jaučiu, kad būtent šiuo metu džiazas mane atskleidžia geriausiai.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį koncertą? Koks jis buvo?

Prisipažinsiu: turiu baimę užmiršti žodžius. Ir ši baimė jau mane vaikosi nuo pirmo koncerto, kai pradinėse klasėse dainavau dainą „Bitė Ritė”.

Kokiuose konkursuose teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Turiu labai didelę konkursinę patirtį. Esu ne vieno konkurso I, II, III vietų nugalėtoja. Bet užsigrūdinusi visiškai nesijaučiu. Į kiekvieną konkursą važiuoju drebančiom kojom ir spurdančia širdele (šypsosi).

Nacionalinės atrankos etape buvai išrinkta viena iš keturių geriausių džiazo atlikėjų ir gegužės pabaigoje vyksiančiame XIII tarptautiniame džiazo konkurse „Jazz Voices 2015″ rungsiesi dėl nugalėtojo vardo. Ką Tau reiškia šis konkursas?

Aaaa! Aš dar negaliu patikėti! Vien pagalvojus man sukyla emocijos! (šypsosi). Daug metų man tai buvo siekiamybė. Klausydavau, stebėdavau konkurso dalyvius ir mintyse vis galvodavau: „Ech, kokie jie nuostabūs! Kaip būtų nerealu kada ir man ant tos scenos atsidurti.” Vualia! Negaliu patikėti, kad buvau išrinkta į geriausiųjų ketvertuką.

Kokią dainą atliksi konkurse?

Tiesą sakant, dar nežinau savo programos. Dabar panirusi į gilias paieškas, nes reikia paruošti 5 dainas, kurios atspindėtų tave iš visų geriausių pusių.

Kaip ruošiesi konkursui? Kokios nuotaikos?

Šio konkurso tikslas – įrodyti sau, kad galiu nugalėti savo baimę, jaudulį ir padainuoti taip, jog pati savimi didžiuočiausi. Nors nacionalinėje atrankoje man neišėjo viskas taip, kaip norėjau, bet be galo džiaugiuosi, kad komisija įžvelgė mano potencialą. Jų įvertinimas man buvo nerealus paskatinimas nesustoti ir lėkti pirmyn! Žinoma, širdį kaustė dviprasmiški jausmai, nes aš tik pirmakursė, o konkurse dalyvavo ir jau baigiantys džiazinio vokalo studijas.

Kiekvienas esame skirtingi, kiekvienas turime savo nišą, stipriąsias puses. Konkursas tam ir yra, kad ateitume ir atsiskleistume. Niekas už mus nepadainuos ir niekas nesutrukdys parodyti savęs iš geriausių pusių, jei tik patys sau kojos nepakišime. Tai štai taip konkursui ir ruošiuosi – su mintimi, kad noriu parodyti tai, ką moku geriausiai, o ne tam, kad už kažką geriau padainuočiau.

Jazz_Voice_2015

Triumfo akimirka: apdovanojimas iš konkurso „Jazz Voices” organizatoriaus Stepono Januškos rankų. Algirdo Kubaičio nuotr.

Kas ir kodėl yra Tavo autoritetas muzikos srityje?

Mano autoritetai – esami, buvę pedagogai, kurie mane „nulipdė” ir suformavo kaip muzikantę. Iš kiekvieno be galo daug išmokau ir vis dar mokausi.

Jei ne muzika, kokią kitą veiklą rinktumeisi?

Vaikystės svajonė, kaip ir daugelio mergaičių, buvo šokti baletą (čia dabar tinka daina „Svajone, lik sveika”). Pradinėse klasėse jau maniau, kad būsiu pedagogė. Norėjau būti lietuvių kalbos mokytoja, vėliau – matematikos, muzikos istorijos, solfedžio… Kryptys keitėsi, bet sritis išliko. Taigi, be muzikos, manau, pasukčiau pedagoginiu keliu.

Kokie Tavo tikslai, ambicijos artimiausius kelerius metus muzikos srityje?

Daugelis klausia, kodėl neinu į muzikinius šou – „Lietuvos balsas” ar „X faktorius”. Mano nuomone, beveik visada televizijos šou galioja taisyklė – greit pakilęs, greit tapsi ir nebeįdomus. Taigi atsakymas paprastas – jei noriu ko nors pasiekti, tai savo darbu, savo asmenybe ir savo jėgomis. Dabartinis mano tikslas – tobulėti. Man labai smalsu, ką galiu. Noriu surasti savo „garsą”, priėjimą prie klausytojo ir, žinoma, atsiskleisti kaip dainų kūrėja.

Koks yra Tavo gyvenimo credo?

Dažniausiai kartojama frazė būtų: „Jei kažko nori, bet negali, vadinasi, per mažai nori.”

Leave a Reply