Gabrielė Raudytė: „Šokis – dalis mano širdies”

„Aš nebeskaidau kūrybos ir gyvenimo į atskirtus polius, nes man kūryba – visur ir visada. Kol mes kvėpuojame, kiekvienas mūsų veiksmas, žingsnis, žodis, judesys, emocija, mimika jau yra kūryba”, – įsitikinusi Jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia šokėja Gabrielė Raudytė. Jaukus, nuoširdus ir itin pozityvus bei dvasingas pokalbis su aktyviąja pašnekove.

Gabriele_Raudyte_4

Domo Rimeikos nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Šis interviu mane privertė šiek tiek sustoti ir pabandyti „įžodinti” savo asmenybę… (šypteli). Esu labai jausminga, atvira, nuolatinių pokyčių ir nuotykių ieškanti asmenybė. Turiu labai daug drąsos būti savimi ir neapsimetinėti tuo, kas iš tiesų nesu. Nesivaikau skambių frazių ir negyvenu pagal vieną kažkokį nusistatytą gyvenimo moto ar credo. Esu labai kintanti ir gyva asmenybė, paskutinius metus mano mėgstamiausias žodis, kuris apibūdina viską, kas vyksta mano gyvenime ir kūryboje, yra MEILĖ.

Kuo Tave patraukė šokis?

Šokis man duoda galimybę išgyventi jausmą, kai esi niekas. Yra tik tavo kūnas ir tavo pasakojama istorija, ir nieko daugiau. Man tai išties aukščiausio lygio meditacija ir pilnatvė. Kad galėtum būti pilnas, turi išmokti būti tuščias.

Kokią šokio rūšį pasirinkai? Kodėl?

Aš save labiausiai atradau šiuolaikiniame šokyje, tačiau dabar šį stilių naudoju tik kūrybai ir pamokose, kurias vedu savo šokių mokykloje „Way of move”. Tačiau mano širdis šiuo metu priklauso salsos, bachatos stiliams. Nes šokant poroje vyksta labai daug dialogo, ko man visada trūkdavo šokant pavieniui. Apskritai salsa, bachata man suteikia tiek daug džiaugsmo ir spalvų bei gyvenimo grožio! Aš taip pamilau šį stilių ir bent šiame gyvenimo etape jam skiriu dalį savo širdies. Mano svajonė nuo pat mažumės buvo profesionaliai šokti sportinius šokius, tačiau tai neišsipildė ir aš tikiu, kad ne šiaip sau. Juk tai išties labai sustyguotas ir galbūt ne taip smarkiai kūrybą lavinantis stilius. Manau, kad gyvos asmenybės, o ypač šokėjai, turi save bandyti plačiai ir išmėginti kuo daugiau stilių.

Ką šokis ir apskritai kūrybinė veikla reiškia Tavo gyvenime?

Šie du dalykai ir yra visas mano gyvenimas, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Be vieno ir be kito aš nesijausčiau savimi, būčiau nerami ir visais būdais to ieškočiau. Man kūryba prasideda nuo ryte pramerktų akių. Aš nebeskaidau kūrybos ir gyvenimo į atskirtus polius, nes man kūryba – visur ir visada. Kol mes kvėpuojame, kiekvienas mūsų veiksmas, žingsnis, žodis, judesys, emocija, mimika jau yra kūryba.

Gabriele_Raudyte1

Gabrielė su šokių partneriu Mindaugu Padagu. Domo Rimeikos nuotr.

Papasakok, koks Tavo, kaip šokėjos kelias? Nuo ko viskas prasidėjo?

Mano kelias šokio link buvo vingiuotas ir labai įdomus. Santykis su šokiu per visą mano ne taip ir ilgą 21-erių metų gyvenimą vis dar kinta. Šokti pradėjau nuo darželio ir jaukinausi jį iki pat paauglystės. Vaikystėje šokdama jausdavau didžiulę laimę, kadangi buvau ir vis dar esu labai aktyvus vaikas, kuriam reikia daug judėjimo, pokyčio ir pažinimo. Būtent ŠOKIS visa tai suteikia. Šokdama jaučiu, kaip visiškai išnykstu, lieka tik mano kūnas ir pasakojama istorija. Apibūdinant šokį man dažnai per kūną lekia maži šiurpuliukai, nes jausmas, kurį jaučiu šokdama, mane nukelia tarsi į visai kitą gyvenimo realybę…

Tačiau gyvenime pasitaiko visokiausių išbandymų, kuriuos turime išgyventi, kad dar labiau įvertintume tai, ką turime ir kas esame… Įstojusi mokytis į universitetą, pirmame ir antrame kurse aš pamečiau ryšį su kūnu ir šokiu. Šokdavau, nes reikėdavo, man skaudėdavo ne tik fizinis kūnas, bet ir dvasinis. Mano siela buvo apsirgusi, joje įsivyravo baimė, nepasitikėjimas savimi. Man buvo lipinamos tam tikros etiketės, kad kūnui trūksta to ar ano. Ir aš pradėjau nebejausti meilės šokiui, ji kažkur dingo. Ėmiau vengti šokio… Galiausiai sustojau ir sutelkiau visą dėmesį ne į kažkokius rezultatus, dėstytojus, žmones, o būtent į save: klausinėjau savęs, ieškojau atsakymų ir sprendimų, labai daug dirbau su savimi ne tik fizine prasme, bet ir dvasine… Tai buvo labai sunki, bet graži kelionė į save, savo kūną ir meilę šokiui. Dabar esu trečiame kurse ir jaučiu, kad šokis man teikia tą patį vaikišką džiaugsmą ir pilnatvę. Šiuo metu man nieko nėra brangiau už tyrą ryšį su savimi ir šokiu, o kelionė vis dar tęsiasi… (šypsosi).

Galbūt prisimeni savo pirmąjį pasirodymą? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?

Labai puikiai prisimenu, man buvo 6 metai, šokome liaudišką stilizuotą šokį „Uodukai”. Pamenu, kad buvo labai smagu, šypsojausi taip, kad net žandai skaudėjo (šypsosi). Visiškai nieko nebijojau, mano vidinis vaikas vartėsi iš džiaugsmo. Iki šiol man ir mano šeimai šis šokis kelia smagiausius prisiminimus.

Kokia Tavo patirtis šokio pasaulyje? Kur teko dalyvauti? Prie kokių projektų prisidėti?

Manau, kad mano, kaip kūrėjos, kelias dar tik prasideda… Aš save vis dažniau matau labiau kaip choreografę, kūrėją, pedagogę. Tai yra mano asmeninis pasirinkimas, visada renkuosi užimti tą poziciją, kurią labiausiai jaučiu širdimi. Tai yra kintantis procesas. Šiuo metu studijuoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Klaipėdos fakultete, šokio meną, šoku Andželikos Cholinos šokio teatro spektaklyje „Otelas”, turiu savo šokių mokyklą „Way of move” Palangoje ir Klaipėdoje, kuriu įvairias šokio miniatiūras vaikams, mano penkmečio vizija – įkurti vaikų šokio teatrą. Dalyvauju visur, kur tik įmanoma: seminaruose, performansuose, stažuotėse, televizijos projektuose, festivaliuose, konkursuose.

Gabriele_Raudyte6

Šokių mokyklos „Way of move“ kolektyvas. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Esu studentė, šokių mokyklos vadovė ir choreografė, partnerė, kūrėja, jogos mokytoja, įvairių projektų iniciatorė. Ir, aišku, esu savęs vis dar ieškantis ir dvasiškai besitobulinantis žmogus.

Kas Tave įkvepia? Kur semiesi idėjų?

Labiausiai įkvepia gamta, kelionės ir žmonės. Esu laiminga, kad mane supa tokie nuostabūs žmonės, dažnai juos vadinu personažais. Esu nuolatinė gyvenimo mokinė, todėl kartais mane įkvepia paprasti gyvenimiški dalykai, kurie, labiau įsigilinus, yra tokie nepaprasti… Aišku, nuolat lankausi renginiuose, koncertuose, skaitau knygas ir nagrinėju labai įvairią literatūrą, žiūriu filmus, serialus, kartais ir ne visai rimtus, klausausi daug muzikos ir labai daug stebiu… O kūrybai skatinti darau ir tam tikrus kasdienius ritualus bei rašau mažas pasakaites, kuriomis, tikiuosi, kada nors pasidalinsiu su mažųjų auditorija.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Atrodo, kad prieš metus labiau planavau savo gyvenimą. O dabar gyvenu taip, kaip jaučiu ir kaip noriu būtent tada, kai priimu tam tikrus sprendimus. Viena iš svajonių yra labai daug keliauti, įkurti vaikų šokio teatrą, išplaukti į plačiuosius pasaulinius šokio teatro vandenis ir debiutuoti kaip jauna kūrėja, choreografė. Taip pat noriu dar labiau įsitraukti į labdaros ir emocinio ugdymo sferą. Noriu, kad žmonės gyventų ne tik dėl materialių dalykų ar pasiekimų ir nesisuktų tame pačiame nuovargio bei depresijos rate, kuris pilnas destrukcijos ir nepasitikėjimo. Gal ir naivu, bet norėčiau padaryti pasaulį nors šiek tiek gražesnį. Sakoma, tereikia pradėti nuo savęs, ir po to savaime skleidžiasi… Tai ir skleidžiu. Tikiuosi, kad sekasi.

Koks Tavo hobis, kaip leidi laisvalaikį?

Laiko tam neturiu daug, nes pati mano gyvenimo veikla yra tarsi hobis, tačiau labiausiai mėgstu fotografuoti, verti iš akmenų apyrankes, leisti laiką gamtoje su šeima ir artimais širdžiai žmonėmis, kokybiškai ilsėtis, gaminti, tiesiog būti ramybėje, tyloje.

Gabriele_Raudyte5

Lapkritį KKKC Parodų rūmuose vyko Gabrielės Raudytės šokio miniatiūros „Prisirišimai“ premjera. Projekte dalyvavo šokių mokyklos „Way of move“ ir Klaipėdos neįgaliųjų centro „Lakštutė“ atlikėjai. Asmeninio archyvo nuotr.

Jei ne šokis, kokiame kitame amplua save įsivaizduotum?

Manau, kad galėčiau būti gera bet kokio verslo įkūrėja, vadovė. Būtų labai įdomu pajausti prodiuserio kasdienybę ir nors keletą savaičių pabūti už televizijos projektų kamerų. Niekada nesakau niekada… Esu atvira, todėl manau, kad labai norint viską galima suderinti. Tikiu, kad sveika kartais pakeisti veiklos sritis ir visada sugrįžti ten, kur jautiesi kaip namie.

Galbūt turi autoritetų šokio srityje? Jei taip, kas jie ir kodėl?

Mano autoritetas šiuo metu yra Sandra Saikauskaitė, nes tai labai kūrybingas, šviesus žmogus, turintis daug energijos. Ji užburia ir skatina veikti. Esu laiminga, kad galiu iš jos ne tik mokytis, bet ir pasikalbėti, sulaukti padrąsinimo, pajusti, koks iš tiesų yra tikras Mokytojas. Turiu ir daugiau autoritetų iš įvairiausių gyvenimo sferų, jie nuolat kinta, nes aš ir pati keičiuosi.

Leave a Reply