Evelina Lozdovskaja: „Personažo ieškau savo viduje”
Evelina Lozdovskaja – jauna, veržli aktorė, savo talentu žavinti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio teatro žiūrovus. Kiekvieno atliekamo personažo Evelina ieško savyje. Kiekvienas spektaklis jai yra ypatingas ir išskirtinis savo kūrybiniu procesu. Mūsų pašnekovė tikisi, kad kuo toliau, tuo daugiau žmonių lankysis teatre. Kuo Tave patraukė aktorystė? Ką tau reiškia teatras? Anksčiau manęs aktorystė netraukė. Tėčiui sakiau, kad aš tikrai nelipsiu į sceną ir aktore nebūsiu. Likimas pats viską sudėliojo taip, kad esu teatre. Be jo jau neįsivaizduoju, ką dar veikčiau gyvenime. Teatras man dabar – ir darbas, ir laisvalaikis.Visi draugai ir šeima vienaip ar kitaip susiję su teatru. Kiti net juokiasi, kad apie nieką daugiau nebešneku. Papasakok, kaip atsiradai teatre. Nuo ko viskas prasidėjo? Baigiau Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, dirigavimo specialybę. Tada jau žinojau, kad toliau noriu studijuoti dainavimą arba muzikos vadybą. Susidomėjau studijomis Vilniaus kolegijoje ir įstojau į dvi specialybes: populiariąją muziką (dainavimas) ir pramoginį scenos meną (miuziklo atlikimas). Nors daug kas priekaištavo, kad po M. K. Čiurlionio mokyklos stoju į kolegiją, aš užtikrintai pasirinkau pramoginio scenos meno studijas. Net nežinojau, kad šiam kursui vadovaus Valentinas Masalskis. Taip šalia man artimų dainavimo ir šokio paskaitų pagrindine specialybe tapo vaidyba. V. Masalskis yra tikrai ypatinga asmenybė. Jis visą mūsų grupę užkrėtė teatru. Nuo pirmo kurso dėstytojas stengėsi, kad mes vaidintume žiūrovams. Daug važinėjome po miestelius, įvairius festivalius. Dar kolegijoje įkūrėme trupę „p. s.”, vėliau išvažiavome į Klaipėdą. Čia gavome išskirtinę galimybę baigti aukštąjį mokslą Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Taip atsirado Klaipėdos jaunimo teatras, kuriam dabar atiduodam beveik visas savo jėgas. Ar sunku atlikti skirtingus vaidmenis? Kokie vaidmenys Tau sunkiausi? Kiekvieno personažo ieškau savo viduje. Žmogus turi labai daug savybių. Jas tik reikia atrasti ir hiperbolizuoti. Personažas scenoje turi veikti. Tai pagrindinis aktoriaus tikslas. Scenoje turi galvoti ne apie save, o apie partnerį. Sunkiausia vaidinti labai emocionalius vaidmenis. Tada visa diena skirta susikaupti spektakliui. Tokie spektakliai yra „Paukštyno bendrabutis”, „Kita mokykla”. Kas ir kodėl yra Tavo autoritetas teatro pasaulyje? Didžiausi autoritetai yra žmonės, kurie mane užaugino ir dabar yra šalia. Tai pagrindinis mokytojas V. Masalskis, teatro kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė, scenografė Renata Valčik. Šie pedagogai padarė didžiausią įtaką mano požiūriui į teatrą. Ugdė mane visų pirma kaip žmogų, kritikavo, taisė darytas klaidas, gyrė ir visada buvo šalia. Iš šių mokytojų kiekvieną dieną pasisemiu ko nors naujo. Taip pat mano autoritetai yra šeimos nariai. Tėtis, brolis, dėdė ir pusbrolis – taip pat aktoriai. Bet kada galiu klausti jų patarimo. Dažnai sulaukiu jų savo spektakliuose. Po to aptariame, kas buvo gerai, kas blogai. Nors mano mama ir buvusi bėgikė, bet visada pasitikiu jos patarimais, ji turi labai gerą skonį, neįmenamą vidinę intuiciją. Taip pat mokausi ir iš Maiklo Hanekės, Frencio Fordo Kopolos, Kventino Tarantino, Stiveno Spilbergo, Milošo Formano, Andrejaus Tarkovskio, Ango Li ir kitų režisierių filmų, stebiu garsių kino aktorių vaidybą. Kai randu laiko, būtinai stengiuosi nueiti į teatrą ir pažiūrėti kokį spektaklį. Iš moterų aktorių galėčiau išskirti Nelę Savičenko ir Eglę Gabrėnaitę. Koks spektaklis, kuriame vaidinai, Tau patiko labiausiai? Kodėl? Visi spektakliai man ypatingi ir išskirtiniai savo kūrybiniu procesu. Žmonės, su kuriais kuriame, tampa brangūs. Prieš kiekvieno spektaklio statymą viskas prasideda iš naujo – vėl nieko nežinai, vėl iš naujo eini į sceną, galvoji apie medžiagą, apie kuriamą personažą. Įdomu buvo dirbti, kai statėme spektaklį „Kita mokykla”. Čia pirmą kartą scenoje buvo ir V. Masalskis. Dėstytojas tapo ne tik režisieriumi, bet ir scenos partneriu. Kartu eidavome repetuoti, nusilenkti publikai, sėdėdavome užkulisiuose. Muzikinis spektaklis vaikams „Merė Popins” man taip pat ypatingas. Jis buvo vienas iš pirmųjų, kuomet trise su aktoriais Laima Akstinaite ir Donatu Želviu pasiryžome vieni, be niekieno pagalbos, imtis statyti spektaklį. Merė Popins – vienas smagiausių mano vaidmenų. Jis man primena vaikystę, kai žiūrėdavau filmą su aktore Natalija Andreičenko. Visada džiaugiuosi, kai turime progos parodyti šį spektaklį. Jei pati režisuotum spektaklį ir Tau būtų suteikta visapusiška kūrybinė laisvė, koks jis būtų? Statydama savo režisūros magistro darbą (antioperą „Pamoka”) supratau, jog man dar reikia daug ko išmokti. Tai buvo didžiulė praktika, dirbome beveik metus. Jei dabar reikėtų režisuoti spektaklį, svarbiausia man būtų surinkti gerą komandą, su kuria rastume bendrą kalbą. Dabar su grupele aktorių iš Klaipėdos jaunimo teatro mąstome, ką norėtume sukurti, apie ką kalbėti teatre, kaip sudominti žiūrovą, kad jis neliktų abejingas. Gal po kiek laiko žiūrovai išvys naują mūsų darbą. Labai tikiuosi. Kaip įsivaizduoji savo aktorinę karjerą po penkerių metų? Kokie yra tikslai ir ambicijos? Tikiuosi, kad dirbsiu Klaipėdos jaunimo teatre. Apskritai viliuosi, kad daugiau žmonių pradės vaikščioti į teatrą. Kad jausimės reikalingi publikai. Svajoju, kad kursiu naujus vaidmenis, dirbsiu su kitais Lietuvos režisieriais. Norėčiau išbandyti savo galimybes kine. Žinau tik viena – kad neturiu pasiduoti, kai būna sunku. Kai yra noro ir jėgų, tada tikrai atsiranda galimybių. Kaip manai, kokios savybės būtinos, kad sėkmingai žengtum aktorystės keliu? Smalsumas, klausa, azartas, reakcija, mokėjimas meluoti, pasitikėjimas savimi, humoro Kuo gyveni, uždariusi teatro duris? Koks Tavo hobis? Kai tik turiu galimybę, išvažiuoju kur nors į užsienį. Labai mėgstu keliauti, stebėti įvairių Jei ne teatras, kokį kitą savo aplua įsivaizduotum? Gerai jaučiuosi organizuodama darbus. Galbūt būčiau renginių režisierė ar daugiau dėmesio skirčiau dainavimui. Taip pat mėgstu darbą su vaikais. Įsivaizduoti sunku, bet manau, kad orientuočiausi į šias sritis. Koks yra Tavo gyvenimo credo? Dažnai sau kartoju Franklino Ruzvelto frazę: „Daryk tai, ką gali, ten, kur esi, su tuo, ką turi.” |