Beata Ignatavičiūtė: „Užsibrėžiu tikslą ir jo siekiu!”

Šįkart Jaunųjų kūrėjų rubrika – muzikali. Čia svečiuojasi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Beata Ignatavičiūtė. Mūsų pašnekovė atkakli, ambicinga, bet kartu romantiška ir spalvinga asmenybė. Jaunoji dainininkė drąsiai žengia muzikos keliu, siekia užsibrėžtų tikslų bei mėgsta iššūkius. Apie muziką, ja nuspalvintą kasdienybę ir gyvenimą – pokalbis su soliste Beata Ignatavičiūte.

Vytauto Petriko nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Esu maksimalistė. Neskaičiuoju darbo valandų. Turiu ne vieną zodiako Liūto ženklui būdingą savybę: užsispyrimą, ryžtingumą, stiprybę, tačiau nemėgstu būti viena. Mane visada turi supti žmonės (šypsosi). Mano gyvenimo credo: ,,Iš gyvenimo imk viską, ką jis tau duoda.”

Kaip Tavo gyvenime atsirado muzika? Nuo ko viskas prasidėjo?

Esu šiaulietė, tad mokiausi Šiaulių ,,Juventos” vidurinėje mokykloje. Šioje mokykloje itin daug dėmesio buvo skiriama muzikai. Čia viskas ir prasidėjo. Skambinau fortepijonu, dainavau solo ir chore. Baigusi 8 klases turėjau rinktis: gimnaziją Šiauliuose ar Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją Klaipėdoje. Pasirinkau konservatoriją, kur kartu baigiau ir vidurinę.

Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Klaipėdos Stasio Šimkaus respublikiniame jaunųjų dainininkų konkurse tapau diplomantė, Elzbietos Kardelienės dainininkų konkursų laureatė, ,,Vox Rotary 2011” konkurso laureatė, tarptautinio konkurso ,,Art and Education in the XXI” laureatė, 2013 metais buvau nominuota padėkos kaukei už Kristos vaidmenį ,,Adatoje”.

Scena iš Z. Liepinš muzikinės dramos „Adata”. Vytauto Petriko nuotr.

Kokias studijas pasirinkai ir kodėl?

Šiais metais Klaipėdos universitete įgijau magistro laipsnį. Baigiau muzikos studijų krypties dainavimo studijų programą. Tad jau esu diplomuota! (šypsosi). Savo gyvenimo neįsivaizdavau be dainavimo, tad kito kelio net nenorėjau. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad buvau įstojusi į Šiaulių universitetą, į socialinės pedagogikos studijų programą. Nežinau, kur tai būtų mane nuvedę. Visgi likimas susiklostė taip, kad ir vėl atsidūriau Klaipėdoje. O čia mane supo ir supa muzika.

Kaip atsidūrei Muzikiniame teatre?

Dar studijų laikais mane, kaip studentę, buvo pakvietę į teatralizuotą koncertą, kuriame dainavau keletą Ch. Chaplino dainų. Rimtesnį žingsnį žengiau, kuomet dalyvavau perklausoje į muzikinę dramą ,,Adatą”. Tuomet gavau pagrindinį Kristos vaidmenį. Taip ir atsidūriau Muzikiniame teatre.

Kokia Tavo kasdienybė? Kiek laiko užima repeticijos?

Darbo valandos pas mus yra ne tokios, kaip daugelio dirbančiųjų. Oficialiai mes dirbame rytais ir vakarais. Vienintelis laisvadienis – pirmadienis.

Pritrūkus laiko ar nesuspėjus kažkam pasiruošti, man laikas neegzistuoja. Didžiąją savo laisvo laiko dalį aš praleidžiu darbe. Man svarbiausias galutinis rezultatas. Mėgstu po darbo eiti namo pėsčiomis ir gėrėtis krentančiais lapais, saulės spinduliais ar net pasidžiaugti lietumi!

Galbūt prisimeni savo pirmąjį koncertą? Koks jis buvo?

Atrodo, jog esu jauna ir atmintim nesiskundžiu (šypteli). Tačiau… Pirmojo stovėjimo scenoje nepamenu.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra muzika ir kūryba?

Muzika..? Tai yra tai, kuo aš gyvenu… Kuo kvėpuoju… Tai yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, tačiau be muzikos aš savęs neįsivaizduoju. Ji mane supa visur ir visada.

Scena iš I. Kalmano operetės „Misteris X” su Mindaugu Rojumi. Vytauto Petriko nuotr.

 Kokius kūrinus atlieki?

Esu jauna ir ambicinga, mėgstu iššūkius. Manau, kad kuo dainininkas įvairiapusiškesnis, tuo jis yra spalvingesnis. Tad mano dainuojami kūriniai yra labai skirtingi tiek žanrų prasme, tiek atlikimu. Nuo klasikos iki popso…

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Galiu papasakoti trumpą istoriją, kuri mane kurį laiką vertė eiti pirmyn. Tai – mano Tėtis. Jis visą laiką, kol mokiausi Stasio Šimkaus konservatorijoje, Klaipėdos universiteto Menų fakultete, buvo kategoriškai nusistatęs prieš mano dainavimo studijas. Taip, jis teisus, tai labai sunkus kelias ir darbas. Tačiau tai man buvo paspirtis. Siekiau jam įrodyti, kad aš noriu dainuoti. Tad įkvėpimas man – užsibrėžtas tikslas ir jo siekimas.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus muzikos pasaulyje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Labai nemėgstu garsiai apie tai kalbėti. Juk niekada negali žinoti, kaip viskas gali pasisukti. Prisišnekėti ir prisifantazuoti galima labai daug (šypsosi). Svarbiausia tai, kad žinau, jog darysiu tai, ką labiausiai mėgstu – dainuosiu.

Scena iš D. Goggin miuziklo „Šounuolynas”. Vytauto Petriko nuotr.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su dainavimu, kokia ji būtų? Kodėl?

Greičiausiai tai būtų vaikų švenčių organizavimas. Vaikus myliu ir su jais randu bendrą kalbą. Manau, kad šioje srityje man tikrai neblogai sektųsi (šypsosi).

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Niekada apie tai nebuvau susimąsčiusi. Gyvenu šia diena ir džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie mane supa dabar. Kiekvienas žmogus yra kažkuo įdomus, reikia tik mokėt tai atrasti, o kartais tiesiog pastebėti.

Kas Tavo gyvenime yra autoritetas? Kodėl?

Tai mano vokalo dėstytoja prof. Valentina Vadoklienė. Jai esu labai dėkinga už neįkainojamą kantrybę, meilę, begalinį rūpestį, aukso vertės paskaitas. Jaučiu dėkingumą už tai, kad ji dėjo visas jėgas ir pastangas siekdama, jog aš eičiau į priekį ir tobulėčiau. Ji – mano antroji mama.

Koks Tavo mėgstamiausias kūrinys?

Deja, tokio kūrinio neturiu. Tiesiog jų yra tiek daug, kad negaliu vieno kurio nors išskirti.