Aušra Krasauskaitė: „Šokis – mano paralelinė realybė”

Jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia baleto šokėja Aušra Krasauskaitė spėja visur. Mergina dalyvauja Klaipėdos muzikinio teatro spektakliuose, „Padi Dapi Fish” teatro veikloje bei daugelyje kitų projektų. Ji nori išbandyti save, savo ribas, provokuoti ir būti provokuojama. Apie baletą, kasdienybę ir gyvenimą – pokalbis su chaotiškai disciplinuota balerina Aušra Krasauskaite.

vytauto_sventupo_foto_1

Vytauto Šventupio nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Esu kraštutinumų žmogus. Viskas arba nieko. Ryte noriu miesto ir žmonių, popiet galiu užsinorėti kaimo gūdumos su keliomis ožkomis. Žodžiu, kaita ir nepastovumas yra mano draugai. Taip pat esu labai jautri ir emocionali. Dažnai manyje vyksta vidinės kovos. Kartais atrodo, kad manyje gyvena kelios Aušros (šypsosi). Kolegos net juokauja: „Kas esi šiandien?” Esu vienišė, ne kompanijų mėgėja. Žmonės, su kuriais jaučiuosi „patogiai”, labai greit pajunta, kad šalia jų jaučiuosi gerai (ir atvirkščiai). Turiu gan daug egoizmo, turbūt iš dalies dėl to esu teatre. Bet labai stengiuosi jį slopinti (šypteli). Mano profesija reikalauja būti atsakinga ir pareiginga.

Mano gyvenimo credo: „Būk karštas, būk labai šaltas, bet nebūk drungnas.”

Kuo Tave patraukė šokis? Kodėl pasirinkai būtent baletą?

Būdama maža mergaitė, televizijos ekrane pamačiau šokančią baleriną. Tą sekundę įvyko apsisprendimas (šypsosi). Man, vaikui, baletas paliko didelį įspūdį. Nuo tada jis atsirado manyje, užpildydamas mano kūną, protą ir sielą. Mane žavi iliuzinis balerinos trapumas, pati baleto estetika.

VYT_1408

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Altorių šešėly”. Teatro archyvo nuotr.

Ką šokis ir apskritai kūrybinė veikla reiškia Tavo gyvenime?

Reiškia labai daug. Šiuo metu tai užima labai didelę mano gyvenimo dalį. Šokis, kūryba, teatras – tai paralelinė mano realybė.

Papasakok, nuo ko prasidėjo Tavo, kaip baleto šokėjos, kelias.

Kadangi visą vaikystę straksėjau po namus, kieme ir mokykloje, mama mane nuvedė į Plungės meno mokyklą (esu kilusi iš Plungės). Ten mokytojai pastebėjo mano gabumus baletui ir pasiūlė važiuoti į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, baleto skyrių. Esu jiems be galo dėkinga. Įstojusi į M. K. Čiurlionio mokyklą, palikau gimtuosius namus ir gyvenau mokyklos bendrabutyje. Buvau tik dešimties metų, kai iš mažo miestelio atvykau gyventi į sostinę. Kartais labai skaudėdavo širdį, nes be proto ilgėdavausi mamos ir namų.

Po to pasirinkau Klaipėdos universiteto choreografijos studijas. Baigusi mokyklą maniau, kad daugiau nekelsiu kojos į šokio salę, bet kaip visada – dažniausiai vyksta tai, kam labiausiai priešinies (šypsosi).

Galbūt prisimeni savo pirmąjį pasirodymą? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?

Labai gerai prisimenu pirmą pasirodymą Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tai buvo mažosios fėjukės balete „Miegančioji gražuolė”. To jausmo niekada nepamiršiu – stovėti didžiulėje scenoje šalia baleto grandų. Maniau, kad pakilsiu nuo žemės ir išskrisiu (šypsosi).

Vytauto_Sventupio_foto_2

Vytauto Šventupio nuotr.

Kaip atsidūrei Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

Baigus mokyklą ir atvažiavus į Klaipėdą studijuoti, dirbti į trupę pakvietė tuometinis baleto trupės vadovas Vaclovas Sasnauskas. Esu jam labai dėkinga. Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė – įvairi, universali ir, svarbiausia, – be galo įdomi.

Kokia Tavo patirtis šokio pasaulyje? Kur teko dalyvauti? Prie kokių projektų prisidėti?

Dalyvauju Klaipėdos muzikinio teatro spektakliuose, „Padi Dapi Fish” teatro veikloje (vadovė Agnija Šeiko), Taurūno Baužo pastatymuose ir daugelyje kitų. Esu labai užsiėmęs žmogus, nes viskas man įdomu. Norisi išbandyti save, savo ribas, provokuoti ir būti provokuojamai. Scenoje kartais man ateina begalinis vidinis laisvės pojūtis, ko negaliu pasakyti apie gyvenimą.

Labai įdomi patirtis buvo filmuojantis šokio filme „Pasaka” (rež. Agnija Šeiko ir Artūras Šimonis). Taip pat labai intrigavo darbas su choreografu Aurelijumi Liškausku ir režisieriumi Ramūnu Kaubriu. Buvau choreografo asistente statant šokio spektaklius „Altorių šešėly” bei „Divizija”. Be galo įkvepiantis darbas buvo su režisieriumi Jonu Vaitkumi.

Dalyvavau kaip atlikėja ir choreografė daugelyje projektų ir spektaklių. Esu labai laiminga, kad turėjau šitiek daug progų ir galimybių. Esu dėkinga žmonėms, kurie manimi tiki ir pasitiki.

Kuo vadovaujiesi kurdama šokio choreografiją?

Esu sukūrusi šokio spektaklį „Akvariumai”, šokio spektaklį vaikams „Bjaurusis GAGA”. Taip pat teko kurti miniatiūras studijų metu. Statau šokelius ir savo mažosioms balerinoms (esu įkūrusi Aušros Krasauskaitės baleto studiją).

Viskas ateina savaime: kartais išgirstu muziką ir ateina vaizdiniai, kartais atvirkščiai – iš pradžių pasibeldžia idėja, po to ją reikia realizuoti. Bet viskas, ką sukuriu, ateina intuityviai, klausant vidinių nuojautų, logikos mažoka (šypsosi).

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Chaotiškai disciplinuota balerina.

Kas Tau yra šokio esmė?

Gyventi.

Kas suteikia įkvėpimo, idėjų?

Žmonės.

snieguole_ir_7_nykstukai

Scena iš baleto „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Tu planuoji, Dievas – juokiasi (šypsosi).

Koks Tavo hobis, kaip leidi laisvalaikį?

Mano hobis – keliauti. Laisvalaikiu mėgstu skaityti knygas ir žiūrėti į vieną tašką.

Jei ne šokis, kokiame kitame amplua save įsivaizduotum?

Psichoanalitikė arba gyvūnėlių prieglaudos darbuotoja. Vis pamąstau apie savanorystę.

Galbūt turi autoritetų šokio srityje? Jei taip, kas jie ir kodėl?

Švedų choreografas Mats Ek – jo kūryba išskirtinė, imponuoja jo gebėjimas atskleisti šokėjo galimybių ribas.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Prieš metus būčiau atsakius, kad Mats Ek. Dabar dieną labai norėčiau praleisti su Tėvu Pijumi iš Pietrelčinos. Šiuo metu labai juo domiuosi (atsitiktinai), tad norėčiau pabūti apgaubta jo tylos ir išminties.

Parašykite komentarą