Aktorius Kęstutis Bručkus: apie katarsį, lėlių teatro ypatumus ir nenuobodų gyvenimą

Jaunųjų kūrėjų rubrikos svečias – Klaipėdos lėlių teatro aktorius, garso ir šviesų operatorius, šviesų dailininkas Kęstutis Bručkus. Jį taip pat galima išvysti vaidinant ir Klaipėdos dramos teatro spektakliuose. Pasak pašnekovo, geras aktorius pasižymi ne tik kūrybiniais sugebėjimais, bet ir valia bei ryžtu. Pačiam Kęstučiui teatras – tai magiška vieta, atverianti galimybę judėti pirmyn, ieškoti ir būti smalsiam. Talentingasis pašnekovas nori tikėti, kad savo kūryba, spektakliais ar vaidmenimis jam pavyksta prasiskverbti į žiūrovo jausmus, į jo vidinį pasaulį.

Kestutis_Bruckus1

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Netikėtai. Kai buvau 11-oje klasėje, reikėjo rinktis, ką studijuoti. Negalėjau pakęsti rutinos. Išsėdėti 45 minutes pamokoje buvo sunkoka, tai pamąsčiau, kad akademinės valandos aš neištversiu. Teatro studijos mane sužavėjo tuo, kad jose rodai etiudus, užsiimi kūryba. O tai labai įdomu ir nemonotoniška. Taigi taip ir prasidėjo mano kelias teatro pasaulyje.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Dirbu Klaipėdos lėlių teatre. Vaidinu spektakliuose, esu garso ir šviesų operatorius, šviesų dailininkas. Taip pat vaidinu ir Klaipėdos dramos teatre.

Kodėl pasirinkai būtent Lėlių teatrą?

Čia turbūt atvedė likimas. Po darbo pokalbio su teatro direktore jau po kelių mėnesių vaidinau savo pirmame lėlių spektaklyje. Buvo sunku. Nes lėlininkai tikrai sunkiai dirba. Čia vaidybos principai nuo dramos aktorių labai skiriasi. Teko persilaužti, išmokti visą žiūrovo dėmesį atiduoti lėlei ar objektui, kurį valdai, o ne sau, kaip buvo įprasta iki tol.

Namai1

Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Namai“, rež. Aušra Bakanaitė. Klaipėdos lėlių teatro archyvo nuotr.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį spektaklį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?

Pirmojo matyto spektaklio nelabai prisimenu, matyt, nepaliko didelio įspūdžio. Bet puikiai pamenu pirmuosius, kuriuose vaidinau. Studijų metais su kursiokais turėjome kelis spektaklius. Pats pirmasis buvo etiudų principu kurtas spektaklis emigracijos tema. Jame teko vaidinti gal penkis ar šešis skirtingus personažus, buvo be galo įdomu ir sudėtinga. O kitame spektaklyje vaidinau vieną iš pagrindinių vaidmenų.

Po vieno iš spektaklių pajutau tą jausmą, kurį turbūt galima pavadinti katarsiu. Pradžioje nesupratau, kas vyksta, bet vėliau suvokiau, kad tai, ką pajunti po spektaklio, ir yra didžiausias atlygis už sunkias repeticijas.

Kas Tavo gyvenime yra teatras ir kūryba?

Teatras – magiška vieta. Jame tarsi įsijungia kiti pojūčiai. Kūryba yra nuolatinis judėjimas pirmyn, ieškojimas, smalsumas. Teatras lyg amžinas variklis: jis visada gyvas, vis kitoks. Dar man patinka, kad teatre yra kolektyvas. Vyksta komandinis darbas, sąveika tarp kelių protų ir sielų. Kuo geriau jos susikalba, tuo geresnis rezultatas. O teatre visi skirtingi, turintys savo nuomonę ir ką pasakyti. Aktoriams itin svarbu susiderinti spektaklio kūrimo ir vaidinimo metu. Bet būtent šitas procesas pats įdomiausiais. Kartais tai būna didžiulė kančia, bet kad ir koks sunkus procesas, po premjeros jaučiuosi apsivalęs ir lengvesnis. Neįsivaizduoju geresnės vietos kurti ir realizuoti save.

Kestutis_Bruckus_su_Mikalojum_Urbonu1

Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Euridikė“ (rež. Marius Pažereckas) užkulisiuose su aktoriumi Mikalojumi Urbonu. Asmeninio archyvo nuotr.

Kas Tau yra kūrybos bei aktorystės esmė?

Aktorystė yra toks pat darbas kaip ir kiti. Norisi tikėti, kad savo kūryba, spektakliais ar vaidmenimis pavyksta prasiskverbti į žiūrovo vidinį pasaulį ir jo jausmus. Manau, kad aktorystės prasmė yra tas susijungimas su žiūrovu. Jeigu jis aktorių įsileidžia, kartu juokiasi ar išgyvena – tai rodo, kad spektaklis pavyko.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Įkvėpimo suteikia daug kas… Sunku net išskirti. Įkvepia muzika, filmai, gamta, kiti žmonės. Įkvėpimas – toks dalykas, kuris atsiranda bet kur ir bet kada. Manau, kartais įkvėpimas kūryboje pervertinamas. Svarbiau už jį yra valia ir ryžtas.

Kokius personažus mėgsti įkūnyti? Kokie spektakliai Tave patį žavi labiausiai?

Mėgstu komedijas. Personažai man labiausiai patinka komiški, charakteringi, ryškūs. Vaidinant pagrindinį vaidmenį yra labai sunku, o štai epizodinis vaidmuo kartais tampa labai įsimintinas. Turi savo sceną ar dvi, ateini, „išsprogdini” jas, ir viskas. Tačiau neskirstau vaidmenų ar personažų. Nėra menkų vaidmenų.

Galbūt pats ir režisuoji spektaklius? Jei taip, kaip manai, koks Tavo kūrybos braižas?

Nežinau, kas laukia ateityje, bet turiu planą per artimiausius kelerius metus surežisuoti savo spektaklį. Seniai šita idėja jau galvoje, ją noriu ir įgyvendinti. Tokia mano ambicija ateičiai.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su teatru, kas taip būtų? Kodėl?

Gal pagalvočiau apie ūkininkavimą arba žemdirbystę. Norėčiau į kaimą, kur ramu ir gamtos apsuptis.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Daug variantų galvoje. Manau, norėčiau dieną praleisti su popiežiumi Jonu Paulium II. Jis buvo neeilinis žmogus. Diena su juo Vatikane būtų tikrai kažkas įspūdingo. Be to, jis buvo aktorius, tad turime kažką bendro (šypsosi). O jei rimtai, tai norėtųsi pabendrauti su šviesiu ir šiltu žmogumi.

Kestutis_Bruckus_Tyru_vienuolis

Vilniaus kamerinio teatro spektaklis J. A. Herbačiausko „Tyrų vienuolis“, rež. Ignas Basijokas. Asmeninio archyvo nuotr.

Kas meno pasaulyje Tau yra autoritetas? Kodėl?

Tiksliai įsivardijęs tokių neturiu. Mane žavi kūrėjų profesionalumas, kaip staigiai jie gali susikaupti ir dirbti tikslingai. Be to, kažkur girdėjau ar skaičiau, kad jei nori turėti autoritetą ar herojų, tai niekada su juo nesusipažink asmeniškai. Nes tada sugriūva tas idealas. Tuomet pamatai, kad ir jis žmogus, ir nebūtinai tau patinka, koks jis iš tiesų. Gali būti, kad tavo idealas yra puikus aktorius ar režisierius, bet žmogus jis nekoks.

Kūrėjo gyvenimas… Koks jis?

Nenuobodus. Čia vienu žodžiu, jei reiktų apibūdinti. O šiaip, taigi jis toks, kaip ir visų. Manau, kad nereikia jo romantizuoti.

Leave a Reply