Aktorius Donatas Švirėnas: klausausi širdies

Jaunųjų kūrėjų rubrikos svečias – Klaipėdos dramos teatras aktorius Donatas Švirėnas. Dar visai neseniai atšokęs vestuves, talentingasis kūrėjas leidžia pažvelgti į savo gyvenimą pro rakto skylutę. Donatas žavi nuoširdumu, paprastumu, tikruoju pašaukimu ir gebėjimu mėgautis gyvenimu.

Donatas_Svirenas_MG_1352_1

Vaivos Jokužienės nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Turiu viduje visko – ir gero, ir blogo. Vieni prie širdies gali glausti, kiti galbūt nemėgsta ar keikia – visiems juk neįtiksi. Taip ir reikia, manau, net ir pats blogiausias turi širdį, gal ir labai mažą, bet vis tiek turi. Taip pat ir gerietis – juk nėra „iki galo” gero žmogaus. Tai taip ir laviruoju tarp juodo ir balto… Aišku, stengiuosi būti geriečiu, bet kartais išeina ir atvirkščiai.

Apie credo? Gyvenu gyvenimą, kuris, manau, kažkiek surežisuotas iš aukščiau. Tiesiog klausausi širdies, galbūt labiau nei proto, bet dėl to nelaikau savęs bepročiu. Toks jau gimiau – su stipresne širdimi. Jeigu nežinau, ką daryt, – nedarau nieko, jei duoda – imu, galiu duoti – duodu.

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Daug dalykų mano gyvenime atsirado savaime, kaip minėjau anksčiau, atrodo, lyg kažkas tą mano gyvenimą režisuotų. Dievas, gamta, visata – nežinau. Tiesiog nuo pat vaikystės viduje kažkas sakė – būsi aktorius. Ta linkme save ir kreipiau. Svajojau būti aktoriumi per pamokas, po pamokų, prieš miegą, net vairavimo egzaminą išlaikęs, dar mokyklos laikais, lengviau atsipūčiau pagalvojęs, kad galbūt vairuotojo teisių prireiks būnant aktoriumi. Gal čia ir yra tas tikrasis žmogaus pašaukimas, kai visa esybe nori kažkuo būti. Tuomet ir nukreipi visą savo energiją, mintis, jėgas vardan to tikslo. Nes būna juk ir taip – mokykla baigta, o kas toliau? To nepatyriau, bet niekam ir nelinkėčiau.

Kokias studijas pasirinkai?

Studijos turbūt jau aiškios iš profesijos: aktorinio meistriškumo bakalauras, kurso vadovai Povilas Gaidys ir Elena Savukynaitė, magistras – teatro režisūra, dėstytojas P. Gaidys. Kaip ir minėjau, tai mano profesija, kurios troškau, ir už tai, kad ją turiu, labiausiai esu dėkingas savo dėstytojams.

Kaip atsidūrei Klaipėdos dramos teatre?

Dabartiniame savo darbe atsidūriau iš karto po studijų. Čia gavau paskyrimą dirbti aktoriumi, tai ir darbuojuosi iki šiol, rugpjūtį Klaipėdos dramos teatre pradėjau 10-ąjį sezoną.

Donatas_Svirenas1

Spektaklis „Viskuo kaltas teatras”, rež. Povilas Gaidys, aktoriai (iš kairės): Kazimieras Žvinklys, Donatas Švirėnas, Povilas Gaidys, Simona Šakinytė, Vidas Jakimauskas, Eglė Jackaitė. Algirdo Kubaičio nuotr.

Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Prieš aktorystę nedaug kur esu dalyvavęs ar buvęs – įsimintiniausia galbūt buvo kelionė ir gyvenimas Suomijoje, kur buvau savo Šiaulių Lieporių mokyklos (dabar jau Lieporių gimnazijos ) išsiųstas pagal mokinių mainų programą, kad gilinčiau anglų kalbos žinias. Kai tapau aktoriumi, teko visą svietą aplankyti. Net specialiai Lietuvos žemėlapį buvau įsigijęs, žymėjaus pieštuku, kokius miestus ir miestelius su teatro spektakliais aplankiau. Per devynerius teatrinių sezonų metus festivalių, projektų metu aplankyta visa Lietuva. Vienas pagrindinių laimėjimų – Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje, kuriame buvau pripažintas kaip „Ryškiausias jaunasis aktorius” spektaklyje „Oskaras ir ponia Rožė” (režisierius – mano aktorinių studijų dėstytojas Povilas Gaidys).

Bandžiau save ir serialuose: „Giminės po 20 metų” (rež. S. Vosylius), „Rojus Lietuvoj” (rež. V. Babaliauskas), juose kūriau savo labai gerbiamo ir mylimo gero draugo, scenaristo Broniaus Bušmos sumanytus serialų veikėjus. Esu be galo dėkingas prodiuserei Rūtai Vanagaitei už galimybę įsijausti į Antrojo pasaulinio kario eilinio kareivio pagrindinį personažą unikaliuose Girulių baterijos bunkeriuose kartu su aktoriumi Vladu Bagdonu.

Kokia Tavo kasdienybė? Kiek laiko užima repeticijos?

Myliu savo kasdienybę, nes ji glaudžiai susijusi su mano darbu. Jei kuriu naują vaidmenį, tai šį kūrybos procesą darau nuolatos ir visur – namie, sporto klube, baseine, eidamas gatve. Geras ir mano repeticijų grafikas – kai repetuoju, mano darbo pradžia 11 val. Yra laiko ir pailsėti, ir išsimiegoti, ir patinginiauti. Savaitgaliais leidžiu laiką su šeima, važiuojame prie jūros, į gamtą, lankome draugus arba draugai į svečius užsuka.

Donatas_Svirenas

Spektaklis „Oskaras ir ponia Rožė”, rež. Povilas Gaidys, aktoriai Donatas Švirėnas ir Elena Gaigalaitė. Algirdo Kubaičio nuotr.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį vaidmenį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?

Savo pirmąjį vaidmenį Klaipėdos dramos teatre atlikau dar studijų metais. Pamenu, kai į teatrą atvažiavo statyti vaikišką spektaklį „Eglė žalčių karalienė” režisierius V. V Landsbergis, jis ieškojo jaunimo, kuris galėtų įkūnyti Eglės vaikus. Pasisekė, praėjau atranką ir mane paskyrė vaidinti jauniausią Eglės sūnų Beržą. Simboliška, tačiau kažkur skaičiau, kad teatre pradedantiems aktoriams reikia pradėti nuo medžių vaidmenų. Tai aš pagal visas taisykles – pradėjau nuo Berželio. Graži ta pasaka, nors ir žiauri, bet man graži. Dabar prieš miegą su sūnum Robertu ją skaitom. Kartu išgyvenam, kartu gailimės Eglės ir Žilvino.

Kokius vaidmenis dažniausiai atlieki? Galbūt turi savo, kaip aktoriaus, braižą, stilių? Koks jis?

Vaidmenų nesirenku, kokį paskiria, tokį ir atlieku. Jei jis man atrodo neįdomus, moku save juo sudominti. Nežinau, kaip atrodo tie mano vaidmenys iš žiūrovo kėdės, tačiau aplinkiniai sako, kad yra kažkoks „donatiškas” stilius. Ar čia gerai? Hm, gal tegul žiūrovas sprendžia.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra aktorystė bei kūryba?

Mano gyvenime aktorystė – tai mano profesija, kurią aš myliu ir iš kurios valgau duoną. Nemėgstu, kai žmonės sako: visi mes aktoriai gyvenime, kas čia per darbas? Tada pagalvojus, visi mes ir dailininkai, ir dainininkai, ir šokėjai – piešti ant popieriaus gi mokam, ir padainuojam, ir pašokam per balius. Tiesiog yra pomėgiai. Bet tai profesionaliai padaryti – čia jau kita kalba. Todėl aktorystė – tai mano kūrybos išraiška, kurios aš ilgus metus mokiausi ir kurią žiūrovas gali mėgti arba nemėgti, tai vėlgi labai subjektyvu.

Kas Tau yra kūrybos / aktorystės esmė?

Visada prieš kurdamas aš pats arba kartu su režisieriumi išsikeliu sau tikslus ir mano darbas per kūrybos procesą juos pasiekti. Klausiu savęs, ką tuo vaidmeniu noriu pasakyti žiūrovui? Ką žiūrovas turėtų pajausti ir suprasti spektaklio metu? Tokia ta ir esmė. Nieko čia sudėtingo, kaip du kart du.

Kaip įsivaizduotum savo svajonių spektaklį?

Mano svajonė – spektaklio metu dainuoti, nes turiu dainavimo kompleksą ir gyvai niekada ant scenos nepradainuočiau.

Ar sunku persikūnyti į vis skirtingus vaidmenis?

Niekada apie tai negalvojau. Būna, kad galvą skauda, kai neišeina persikūnyti, nežinau, ką daryti. Bet tuomet grįžtu prie savo credo – jei nežinai, ką daryti, – nedaryk nieko. Tai ir nebedarau nieko dieną, dvi, paskui žiūriu – viskas savaime išeina.

Donatas_Svirenas2

Spektaklis Girulių gynybinėje baterijoje „Karas ir jūra”, rež. Rūta Vanagaitė, aktoriai Donatas Švirėnas ir Vladas Bagdonas. Asmeninio archyvo nuotr.

O kas yra sunkiausia žengiant aktorystės keliu?

Buvo laikai, kai viską labai reikšminau – aktorystės kelias, kaip tuo keliu eiti, kad būčiau žinomesnis, kad nauji režisieriai pastebėtų, kad skirtų pagrindinius vaidmenis. Savęs analizė – ar talentingas, o gal per mažai. Tuo metu būdavo sunku. Tiek klausimų, o atsakymų į juos nėra…

Dabar prisiminus tą periodą, tik juokas ima. Gal suaugau ir labiau subrendau – tuoj į Kristaus amžių įkopsiu, nebėra tų kankinančių minčių dėl aktorystės, dėl vaidmenų… Nebėra ir tų sunkumų, kažkokių baimių. Dėl nieko nebesuku galvos. Einu sau gatve, šypsaus pats sau, džiaugiuosi, kad turiu mylinčią šeimą, mėgstamą darbą, gražius namus, esu sveikas ir laimingas.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Mane įkvepia daug kas. Tai, kas įkvėpė seniau, nebeįkvepia. Ieškau vis naujų potyrių, dalykų, kurie jaudina. Naujausias mano įkvėpimo šaltinis – didelis akvariumas namuose, tai ir grožis, ir ramybė, ir įkvėpimas.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus kūrybinėje veikloje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Kūryba – tai ne bandelių kepimas, laikas parodys – jei paskirs vaidmenų, juos kursiu, kaip juos seksis kurti – vėlgi nežinau. Yra planų nusifilmuoti filme, bet vėlgi reikia tartis, derintis… Geriausia, kai nesitiki – paskambina, pasiūlo, tada sprendi čia ir dabar.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su aktoryste, kokia ji būtų? Kodėl?

Visada šalia aktorystės svajojau apie virėjo amatą. Netgi buvau įstojęs į virėjo ir stalo dekoratoriaus studijas. Teko mesti, nes nesuderinau studijų su darbu teatre. Visada mėgau skaniai pavalgyti, todėl ir pats mėgstu gaminti. Juk visada yra maloniau šeimą nustebinti skania savo gamybos vakariene, negu brangia vakariene restorane. Argi ne taip?

Donatas_Svirenas3

Spektaklis „Girti”, rež. Loreta Vaskova, aktoriai (iš kairės): Donatas Žilinskas, Donatas Švirėnas, Arnoldas Eisimantas, Simona Šakinytė. Algirdo Kubaičio nuotr.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Norėčiau praleisti dieną su ateities žmogumi. Tarkim, atkeliavusiu iš kokių 4016 metų. Mane labai kankina klausimas – ar yra tie ateiviai kosmose, ar ne? Kokie jie? Kokia ten pas juos saulė, dangus ir visa kita… Gal čia šventas mano naivumas veržiasi, bet man taip rūpi…

Kas Tavo gyvenime yra autoritetas? Kodėl?

Gyvenime turiu tris autoritetus: mano Mama – ją labai gerbiu ir myliu, su ja kalbu kasdien. Jos pasiilgstu kartais kaip mažas vaikas, noriu apkabinti ir pabučiuoti.

Kitas autoritetas – mano dėstytojas, ilgametis Klaipėdos dramos teatro režisierius ir meno vadovas Povilas Gaidys. Tai asmenybė, kuri mane išmokė aktorystės meno, kuri tebemoko ir dar to mane mokys. Linkiu Jam kuo geriausios sveikatos ir geros nuotaikos.

Ir galiausiai – mano žmona Kristina, kurią myliu labiau už save ir kuri pasiryžo su manimi sumainyti aukso žiedus, kad liktume kartu amžinai. Džiaugiuosi, kad mudu viens kitą suprantame iš pusės žodžio ir mums gera tiesiog būti kartu net ir tylint. Gerbiu ją už tai, kad yra drąsi moteris, nebijanti aukštai it amerikietiškuose kalneliuose pakilti ir susivelti plaukų.

Leave a Reply