Aktorė Asta Zacharovaitė: dar nesijaučiu užaugusi

Jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Asta Zacharovaitė jau aštuonerius metus gyvena teatro pasaulyje. Pasak pašnekovės, ilgainiui jaunatviškas maksimalizmas tapo kiek racionalesnis, bet entuziazmas kol kas neblėsta.

Asta_Zacharovaite_E_Sabal_foto2

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Kūrėja įsitikino, kad aktoriaus kelias pilnas labirintų, iššūkių, transformacijų, amerikietiškų kalnelių, atsidavimo, emocijų ir drąsos. „Todėl menininkas, mano galva, visada turi išlikti budrus, pastabus detalėms ir, svarbiausia, jautrus, kaip kitaip jis pastebės visus mus supančius pustonius, subtilius jausmus ir emocijas, temas, kuriomis reikia kalbėti, bet norisi tylėti, keisčiausias situacijas. Taip pat kūrybos neįsivaizduoju be didelės drąsos, bendradarbiavimo, žmogiškumo ir humoro jausmo, o galiausiai – be žiūrovo, nes juk visa tai bus skirta jam”, – įžvalgomis dalijosi Klaipėdos jaunimo teatro aktorė.

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Nuo vaikystės dainavau, daug koncertuodavau. Nors su muzika scenoje praleisdavau nemažai laiko, bet niekad nemaniau, kad turiu savybių, kurias, kaip anuomet įsivaizdavau, turėtų turėti aktorius. Atsimenu, kažkada, ankstyvoje paauglystėje, skaičiau interviu su lietuvių teatro aktoriais. Jų gyvenimai man pasirodė tokie įdomūs, spalvingi, prasmingi. Nors iki tada net nebuvau pagalvojusi, kad norėčiau tapti aktore, man pasidarė labai apmaudu ir liūdna, kad „aš tai juk niekada negalėčiau būti kaip jie. Juk ir atrodau ne per puikiausiai, o ir tas talentas kažkaip netrykšta per kraštus”.

Vėliau žiūrėdavau spektaklius, stebėdavau aktorius ir jų darbą scenoje. Vis labiau jutau, kad aš pati norėčiau būti ten, ant scenos. Šitas noras mane uždegė. Taip smarkiai tikėjau savo idėja ir jausmu, kad net nebeįsivaizdavau, ką išvis be to galėčiau veikti. Rijau knygas, atsirinkinėjau tekstus, ruošiausi stojamiesiems egzaminams. Šis etapas tuo metu atrodė svarbiausias gyvenime. Viskas prasidėjo nuo šito didžiulio užsidegimo.

Kokia Tavo patirtis teatro pasaulyje? Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Manau, aš tikrai apdovanota, nes turėjau progos aktorystės mokytis iš Valentino Masalskio. Jis tapo mano didžiausiu bet kada turėtu Mokytoju. Jam aš visados liksiu dėkinga už pavyzdį, pamokas ir palaikymą. Iš Vilniaus studijuoti atvažiavau į Klaipėdą. Patekau į besikuriančią nedidelę teatro komuną su V. Masalskiu priešakyje. Mūsų teatro komanda jau po metų studijų gavo profesionalaus teatro statusą. Klaipėdoje bandėme sulaužyti sąstingį, eiti groti, vaidinti į gatves, norėjome išjudinti miestą, paversti jį kultūriškai aktyviu uostamiesčiu, auginti savo žiūrovą. Buvome pasirengę nuversti kalnus, todėl labai intensyviai repetuodavome, kurdavome vis naujus spektaklius, rodydavome juos ir iškart pradėjome gastroliuoti po Lietuvą. Mes įkūrėme teatrą ir iki šiol daugelis juo gyvename.

Jaunatviškas maksimalizmas tapo kiek racionalesnis, bet entuziazmas kol kas neblėsta. Klaipėdos jaunimo teatras yra visiškų bepročių komanda, kuri be laisvadienių gali labai daug savęs atiduoti tiek kūrybai, tiek teatro buičiai. Kol juntame, kad tai mus veda į priekį ir atrodo prasminga. Per metus parodome apie šimtą spektaklių, vidutiniškai sukuriame 3–4 naujus spektaklius per sezoną, tačiau daugelis vis dėlto yra priversti dirbti antrą darbą.

Asta_Zacharovaite_Ledas_foto_Marija_Zemaityte1

Prieš spektaklį „Ledas“ (rež. Paulius Ignatavičius). Marijos Žemaitytės nuotr.

Per šiuos aštuonerius metus teatro scenoje sukūriau per aštuoniolika vaidmenų. Spektakliuose dirbau su labai skirtingais režisieriais. Iš Valentino išmokau pagrindinių vaidybos formulių ir elementų, įgijau „įrankius” kurti ir analizuoti, užsikrėčiau aistra. O. Lapina parodė, koks šiandien turėtų būti teatras vaikams, P. Ignatavičius atskleidė, kad kūryba nebūtinai turi gimti iš madinga tapusios menininkų kančios. Su J. Terteliu teko išskristi į kosmosą, tada nusileisti po žemėm, vėliau išnirti kitoje pasaulio pusėje, apsisukti aplink orbitą penkiolika kartų, sudužti ir tada vėl susiklijuoti. Su kitais režisieriais patirtys ne mažiau ryškios, kiekviename darbe išmoksti ir supranti kažką naujo.

Kita man labai brangi teatro gyvenimo dalis yra KJT organizuojamas festivalis „Jauno teatro dienos”. Kaip ir pats teatras, taip ir šis festivalis gimė mūsų teatro komandos iniciatyva. Šis festivalis kasmet suburia beveik šimtą jaunų teatro kūrėjų bei sukuria galimybę užgimti naujiems kūrybiniams ryšiams bei projektams. Tai savaitė, per kurią nepažįstami kūrėjai intensyviai dirba kartu, vakarais nenustoja bendrauti ir dalintis, o po festivalio – nenori išsiskirti. Prie šio festivalio organizacijos prisidedu jau septynerius metus.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį vaidmenį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kelia?

Pirmieji didesni vaidmenys buvo ryškūs, charakteringi, bet trapūs, ganėtinai aiškiai sukonstruoti, jiems prireikė laiko, kol juose pradėjau „žaisti” ir juos auginti su kiekvienu parodytu spektakliu. Turbūt iš pirmųjų vaidmenų labiausiai išskirčiau Vagylkos vaidmenį M. Nastaravičiaus pjesėje „Paukštyno bendrabutis” (rež. V. Masalskis). Tai komiškas charakteris – mergina, metus sėdėjusi kalėjime už vagystę, dirbanti paukštyne ir savo aštriu charakteriu, tiesmukumu ir nuoširdumu bandanti kolegėms įrodyti, kad jos praeitis nepaverčia jos prastesne. Mielai suvaidinčiau šį vaidmenį ir dabar.

Kokie vaidmenys Tave pačią labiausiai žavi?

Ryškūs, nevienaplaniai vaidmenys, kurie turi daug pustonių, stiprios jėgos ir meistriškai žongliruoja emocijomis, neprarandant organikos. Taip pat tikrai nesu abejinga skoningiems komiškiems personažams ir komedijos žanrui.

Asta_Zacharovaite_REM_foto_Laurynas_Butkevicius

Spektaklis „R.E.M.“ (rež. Jonas Tertelis). Lauryno Butkevičiaus nuotr.

Klaipėdos jaunimo teatre esi nuo 2012 metų. Kaip šis laikotarpis tave – aktorę – užaugino? Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Šie metai – tai beveik trečdalis mano gyvenimo. Turbūt sunku būtų atsakyti, kuriuos pokyčius manyje per šį laiką padarė teatras, naujas miestas, žmonės, patirtys, o kuriuos – tiesiog laikas. Ši profesija reikalauja nuolat mokytis, būti smalsiam ir iš savęs reikalauti daugiau, kitu atveju – sustosi. Nuolat išmoksti ko nors naujo ir supranti, kad tai, ką manei žinantis, pasirodo – nė velnio nesupratai, taip ir keitiesi ir vis augi kaip aktorius. Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių, tad, tiesą pasakius, užaugusi aktorė aš dar nesijaučiu. Bet kai užaugsiu, dar vis ja norėčiau būti. Teatras per šiuos aštuonerius metus atskleidė mano silpnąsias puses, su kuriomis esi priverstas arba susitvarkyti, pasikeisti, arba jas išnaudoti tinkamai. Kartu atskleidė ir stipriąsias puses, su kuriomis reikia elgtis atsargiai, nes per didelis gerųjų savybių išnaudojimas veda į vienodumą ir stagnaciją. Gali būti labai geru aktoriumi, bet vienodu visuose darbuose.

Šį sezoną turėjau dvi premjeras. Šiuo metu repetuoju, dirbu su jau esamais spektakliais. Spektaklis-koncertas „Graži ir ta galinga”, kurio premjera įvyko praėjusių metų gruodį, nepaleidžia mūsų kūrybinės komandos kasdien: ruošiamės klipų filmavimams, garso įrašams, repetuojame pasirodymams, dėliojame ateities planus. Spektaklis sulaukė didžiulio susidomėjimo tiek tarp žiūrovų, tiek tarp kitų kūrėjų. Filmavomės E. Kairytės kino režisūros magistro studijų užduotyje, kur kūrėme miuziklo sceną. Turėjome neįtikėtinai įdomų ir smagų paruošiamąjį laikotarpį bei pačius filmavimus. Šis sezonas man buvo labai intensyvus visomis prasmėmis.

Galbūt pati ir kuri spektaklius? Ar jie dar ateities planuose?

Spektaklius kartais kuriame be režisieriaus, kartu su kolegomis aktoriais. Ryškiausias toks darbas man būtų koncertas-spektaklis „Graži ir ta galinga”, jis tapo koncerto-spektaklio „Graži ir ta kita” tęsiniu. Kūrybinę komandą sudarė penkios aktorės, dramaturgijos asistentė, scenografė, šviesų dailininkas ir garso režisierius. Mūsų aktorių merginų penketukas yra tokia asmenybių ir charakterių puokštė, kad turint gerą temą ir idėjas koncertui-spektakliui, režisierius turbūt net maišytų. Pačios rašėme tekstus ir kūrėme muziką. Kurti be režisieriaus kartais sunku, nes nėra vieno lyderio, kuris galėtų duoti verdiktą. Tad dažnai tenka labai ilgai diskutuoti prieš priimant sprendimus. Tačiau kai komanda labai gerai „susidirbusi” – ilgos diskusijos tereiškia visų didelį suinteresuotumą ir kartais leidžia gimti dar įdomesniems ir išbaigtiems dalykams. Turbūt mūsų atveju ir nutiko būtent taip.

Asta_Zacharovaite_REM_foto_Laurynas_Butkevicius1

Spektaklis „R.E.M.“ (rež. Jonas Tertelis). Lauryno Butkevičiaus nuotr.

Kaip įsivaizduotum savo svajonių spektaklį?

Tai būtų spektaklis, kurio idėja arba vaidmuo jame neduotų ramybės nuo pat pirmos akimirkos. Spektaklis, kurio visa kūrybinė komanda, ypač režisierius, dramaturgas ir aktoriai, proceso metu tarpusavyje stipriai „susikabintų” ir galėtų visapusiškai pasitikėti vienas kitu. Spektaklis, kuris gimtų be konfliktų ir streso. Vaidmuo, kuris būtų pakankamai artimas, kad jį labai gerai suprastum, ir pakankamai tolimas, kad galima būtų atrasti naujų aktorinių priemonių ir mesti sau iššūkius.

Galbūt turi savo, kaip aktorės braižą, stilių? Koks jis?

Iš draugo, kino režisieriaus ir scenaristo, neseniai išgirdau: „Asta, tu kaip charčio sriuba. Tavyje tiek visko daug!” Labai juokiausi, bet sykiu tai priėmiau ir kaip profesinį komplimentą. O šiaip žmonės sako, kad esu juokinga.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra aktorystė bei kūryba?

Tai yra mano pasirinktas kelias, kuriuo bandau eiti. Šis kelias pilnas labirintų, iššūkių, transformacijų, amerikietiškų kalnelių, atsidavimo, emocijų ir drąsos.

Kas Tau yra kūrybos ir aktorystės esmė?

Šiuo metu manau, kad menininkas turi sugerti visą šiandienos pasaulį, arba kažkurią jo dalį, temą, momentą, kad galėtų perleidęs per save, visa tai gryninti arba transformuoti į kitus pavidalus ir kurti. Todėl menininkas, mano galva, visada turi išlikti budrus, pastabus detalėms ir, svarbiausia, jautrus, – kaip kitaip jis pastebės visus mus supančius pustonius, subtilius jausmus ir emocijas, temas, kuriomis reikia kalbėti, bet norisi tylėti, keisčiausias situacijas. Taip pat kūrybos neįsivaizduoju be didelės drąsos, bendradarbiavimo, žmogiškumo ir humoro jausmo, o galiausiai – be žiūrovo, nes juk visa tai bus skirta jam.

Kas yra sunkiausia, žengiant aktorės keliu? Su kokiais iššūkiais susiduri?

Turbūt priklauso nuo charakterio. Kiekvieno aktoriaus kelias – vis kitas. Man šiais metais vienu iš didžiausių iššūkių tapo rasti laiko sau, išmokti kokybiškai pailsėti, atsiriboti. Jau beveik metus noriu lankyti plaukimo treniruotes ir niekaip nepradedu. Kitas labai didžiulis iššūkis aktoriaus gyvenime yra laiko reiškinys. Sakau „reiškinys”, nes kartais tikrai para, atrodo, turi daugiau nei dvidešimt keturias valandas. Nėra nė vienos tokios pačios dienos, su tokiu pačiu grafiku, todėl laiko planavimas yra kasdieninė užduotis, kuri vis tiek kažkur sugriūna. Kartais apie kitos dienos repeticijas susitariama tik vėlai vakare, o kartais turi būti pasiekiamas kasdien keletą mėnesių iš eilės, be laisvadienių.

Kūrybiniame darbe vienas sunkiausių iššūkių yra visai komandai vienodai jausti skonį, žanrą, vadovautis tomis pačiomis idėjomis, nusistatyti žaidimo taisykles. Tam reikalingi susitarimai, kurie kartais lemia, kad, su visa pagarba, bet tavo entuziazmas, principai ir nuomonė gali keliauti į šiukšlinę. Mano galva, kūryboje, kaip ir daugelyje gyvenimiškų sričių, vienas sudėtingiausių dalykų – susitarti ir suprasti vienas kitą.

Asta_Zacharovaite_Grazi_ir_ta_galinga_E_Sabal_foto

Koncertas-spektaklis „Graži ir ta galinga“. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Kelionės, vandenynas, plaukimas banglente, gamta, gera muzika. Dažnu atveju įkvėpimas ateina atsitraukus – per atostogas ar laisvas minutes miške. Taip pat įkvėpimo suteikia žmonės, su kuriais gera būti, norisi dalintis arba kurių norisi klausytis.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius kūrybinės veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Šioje profesijoje labai sunku aiškiai planuoti ateitį, tačiau greta teatro darbų labai norėčiau padirbėti kine. Turbūt labiausiai traukia kitokia vaidybos specifika ir kitokie darbo principai, nei teatre. Teatro spektaklis – nesibaigiantis procesas: pirmiausia kuri, repetuoji, vėliau išleidi premjerą, tada vėl repetuoji, darai pakeitimus, vėl vaidini. Spektaklis nuolat kinta ir auga, arba miršta. Kine kūrybos procesas yra baigtinis – kai kino filmas pasiekia ekranus, jau nieko jame nebepakeisi. Vaidybos formulės irgi dažnai skiriasi – kine loš detalė, žvilgsnis, smulkūs judesiai, kurie teatro scenoje tiesiog pranyktų. Iš esmės, kine esu naujokė, turbūt dėl to jis tik dar labiau traukia.

Savame Klaipėdos Jaunimo teatre visi vieni kitus labai gerai pažįstame, mums dirbti kartu lengva ir tikiu, kad per ateinančius keletą metų gims koks penketas naujų spektaklių ir du festivaliai. Tačiau norisi pažinti ir kitus kūrėjus, iš jų įsikvėpti, apsikeisti idėjomis ir iš naujo pamatyti tiek save, tiek kitą. Todėl manau, kad būtų labai naudingas kūrybinis darbas ir su sau neįprastu kolektyvu, su naujais žmonėmis.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su aktoryste, kokia ji būtų? Kodėl?

Gamtosauga. Mūsų planetai gresia rimtas pavojus ir man ši sritis dabartiniame pasaulio kontekste atrodo viena prasmingiausių. Labai jautriai reaguoju į šiukšlių pilnus vandenynus, nykstančias rūšis, didžiulį užterštumą. Labai piktina ir liūdina, kad tie žmonės, kurie realiai galėtų pradėti tai kardinaliai keisti, savo dėmesį dar vis skiria visiškai kitiems dalykams, kurie ir toliau skatina destrukciją.

Leave a Reply