Žilvinas Bražukas: „Humoras – tarsi varomasis variklis, jis ir mane inspiruoja, ir kitus užkabina“

Jaunosios kartos kūrėjas Žilvinas Bražukas, kurio personalinė piešinių ir skulptūrinių objektų paroda „Gluten Free“ nuo 2022 m. sausio 14 d. iki vasario 5 d. eksponuojama Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6), 2016 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė grafikos bakalauro studijas, 2018 m. – fotografijos ir medijos meno magistrą. Naudodamasis lakoniška vaizdo ir teksto jungtimi, Ž. Bražukas daugiausia kuria trumpus humoristinius ir (auto)ironiškus pasakojimus, kuriuose atsispindi autoriaus požiūris į beprasmių vaizdų perpildytą ir neretai absurdišką kasdienio gyvenimo realybę. 2021 m. menininkas tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu.

Menininkas Žilvinas Bražukas. Rosanos Lukauskaitės nuotr.
Menininkas Žilvinas Bražukas. Rosanos Lukauskaitės nuotr.

Šnekučiavomės apie naujausią parodą, piešinių seriją „Animals of Google“, skulptūrinius objektus, inspiruotus atsitiktinių gyvūnų piešinių eskizų knygelėje, internetinių memų kultūrą ir lateksą, kuris savotiškai ir žavi, ir kelia šleikštulį.

Žilvinai, susitinkame tavo naujausioje parodoje „Gluten Free“ Klaipėdos galerijoje. Pirmas klausimas – ar esi alergiškas glitimui? Kodėl taip pavadinai parodą?

Nesu alergiškas glitimui, o žodis „gluten“ į galvą šovė, kai archyvuojant skulptūrų kūrybinio proceso vaizdo įrašus Instagrame reikėjo sugalvoti jiems pavadinimą – glutenas / glitinas man skamba lyg žodis „glitnus“, todėl prie latekso savybių ir pritiko apibūdinant iš latekso gaminamus kūrinius, kurie savyje turi truputį šlykštumo, o ir pats lateksas, kol dar skystas, yra smardus. Manau, kad ir mano parodos koncepcija yra apie tai – apie savęs pažinimą, tyrimą, darbą su savimi, tobulėjimą, pažvelgimą į savo baimes. Glitimo netoleruojantys žmonės tarsi suformuoja įvaizdį, kad turi griežtą discipliną, tad šie du dalykai man susivedė į visai smagiai skambantį pavadinimą „Gluten Free“ (liet. „Be glitimo“).

2019 metais tarptautiniame A. Švėgždos piešinių konkurse tapai pirmos vietos nugalėtoju už savo piešinių seriją „Animals of Google“. Gal gali papasakoti apie ją?

Tai piešinių ciklas, kuriame daugiausia figūruoja gyvūnų atvaizdai, o pradinę idėją inspiravo mintis tiesiog įvesti į Google paieškos sistemą žodį „animal“ (liet. „gyvūnas“) ir rezultatuose atsitiktinai pasirinkti dar nepiešto gyvūno fotografiją, kurią galėčiau perpiešti savo eskizų knygelėje. Mano tikslas nėra vien gražiai pakartoti paveikslėlį – beeskizuodamas dažnai sugalvoju ką pakeisti ar prirašyti. Šį ciklą vystau nuo 2019 metų, o per šiųmetinę Kalėdų mugę pardavinėjant „Animals of Google“ knygeles viena pirkėja pakomentavo, kad į mano užrašus galima pažiūrėti kaip į savotišką poeziją. Man visai patiko toks įvertinimas.

Visada mylėjai ir piešdavai gyvūnus?

Taip, tai tarsi buvo grįžimas prie savo pradmenų, nes vaikystėje daug piešdavau gyvūnus iš galvos, iš nuotraukų arba perpiešdavau paveikslėlių knygas. Studijų metu piešdavome daugiausia, žinoma, žmogų ir tai man jau buvo atsibodę, tad tiesiog savo malonumui vėl pradėjau piešti gyvūnus. Po to atsirado ši serija, kurią, nieko nesitikėdamas, nusiunčiau į A. Švėgždos piešinių konkursą. Pasirodo, laimėjau, ir tai mane paskatino šį ciklą vystyti plačiau.

Menininkas Žilvinas Bražukas ir parodos kuratorė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.
Menininkas Žilvinas Bražukas ir parodos kuratorė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

O su kokiu gyvūnu savo kūriniuose labiausiai tapatiniesi pats?

Seniau tapatindavausi su bebru, ir nors dabar piešiniuose bebrų nedaug beliko, turiu savo alter ego kūrinį – pliušinį bebrą, kurį pats pasiuvau. Bebrus, kaip savo vidinį atspindį, pradėjau piešti dar studijų laikais. Būdavo, kad dėstytojai ir kiti studentai klausdavo, ar nebijau būti pramintas „bebrų žmogumi“. To tikrai nebijojau, o dabar, prasiplėtus piešinių motyvų spektrui, tai ir nebėra aktualu.

Nuo „Bebro“ prasidėjo ir tavo tūrinių darbų serija. Gal gali papasakoti apie jų kūrimo procesą?

Gyvūnų formos objektai yra paremti mano piešiniais užrašų knygelėje. Atkreipiau dėmesį į dažniausiai pasikartojančius motyvus (bebrą, dramblį, krokodilą etc.) ir savo magistriniame darbe nagrinėjau juos kaip besivystančius personažus, tad norėdamas perkelti juos iš eskizo į aukštesnę formą, pradėjau raižyti sausa adata, kūriau estampus su jais, su bebru sukūriau mini animaciją. Po to, atradęs lateksą, perėjau į skulptūrinę formą. Pradžioje skulptūrą nulipdau iš plastilino, tada ant viršaus tepu lateksą – taip tarsi auginu egzoskeletą, skulptūra auga ganėtinai atsitiktinai, bet kartu ir organiškai. Galiausiai, kai latekso sluoksnių pasidaro gana, skulptūrą prakerpu ir išimu plastiliną. Skulptūros tampa tuščiavidurės ir ganėtinai patvarios, o kai kurioms įtaisau žaislinius cypsiukus, kurie skleidžia garsą paspaudus. Jos kartu ir mielos, ir turinčios savyje šlykštumo – tai mane žavi.

Ar visada buvai linkęs į vizualųjį meną?

Vaikystėje daug piešdavau. Aišku, nebūdavo taip, kad vien sėdžiu ir piešiu, bet kai jau buvau mokyklinio amžiaus, tėvai nuvedė į dailės mokyklą – tada jau tikrai panirau į piešimą. Mokykloje buvau toks „alia“ menininkas, kuris ir per pamokas, ir per pertraukas piešia. Jau tada piešiau panašia stilistika, kaip ir dabar. Noras išsiskirti buvo tarsi varomoji jėga piešti daugiau.

Tavo piešiniuose galima atpažinti internetinių memų struktūrą. Kaip susiformavo (auto)ironiškas humoro jausmas ir ar internetas turėjo jam poveikio?

Internetas tikrai padarė didžiulę įtaką, nes tai, kuo tu domiesi, automatiškai atsispindi tavo požiūryje į gyvenimą. Kartais paįvairinimui perpiešiu memus, pagrindinį veikėją pakeisdamas gyvūnu, o kartais tiesiog pats sugalvoju kažkokią idėją ir pritaikau jai atskleisti tinkamą memo struktūrą, bet savitą humoro jausmą turėjau dar prieš atrasdamas memų kultūrą. Mėgau sarkazmą, ironiją ir studijų laikais visus linksmindavau per peržiūras. Humoras – tai tarsi mano varomasis variklis, kuris ir mane inspiruoja, ir kitus užkabina.

Ekspozicijos fragmentas. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Ar tau dažnai kyla kritinių minčių socialiniuose tinkluose pamačius žmones, kurie akivaizdžiai apsimeta tuo, kuo nėra?

Kartais mėgstu pašiepti tą didelį saldžių ir neva gilių motyvacinių žinučių srautą internete. Kai kurių nuomonės formuotojų banalūs pasisakymai socialiniuose tinkluose mane net įkvepia ir nugula mano piešiniuose.

Ar tavo kūryba yra dienoraštinio pobūdžio? Ar gali pasižiūrėjęs į piešinį atsiminti, kokią emociją išgyvenai tą dieną?

Taip, ypač diaristinio pobūdžio, nes aš viską piešiu į savo rankomis rištas užrašų knygeles – ten ne vien iliustracijos, bet ir mano užsirašytos mintys. Pradėdamas piešti visada užsirašau datą ir tris pirmus žodžius, kurie tuo metu šauna į galvą, tad visada galiu grįžti laiku atgal pavartęs užrašines, tarsi viskas būtų buvę vakar.

Ar būna žmonių, kurie įsižeidžia dėl tavo kuriamo meno turinio?

Man skundėsi tik keli žmonės. Greičiausiai dauguma nepatenkintų tiesiog ignoruoja arba nebeseka mano paskyros socialiniuose tinkluose. Yra buvę, kad kai pardavinėjau atvirukus su savo kūriniais kopijavimo centre, į mane asmeniškai kreipėsi vienas kunigas dėl atviruko, kuriame buvo pavaizduotas nukryžiuotas bebras, naiviai žiūrintis į dangų ir sakantis: „Tėve, atleisk – jis nežino, ką piešia.“ Dvasininkas teigė, kad tai žeidžia jo tikėjimą, ir prašė išimti šį atviruką iš prekybos arba kitaip grės teismai. Bet tada atėjo karantinas ir viskas užsidarė – taip ir pasimiršo.

Kaip manai, ar lietuvių mene trūksta ironijos, o gal padėtis gerėja ir atsiranda vis daugiau su humoru nesusipykusių menininkų?

Manau, kad trūksta, bet, kiek matau socialinėse medijose ir studentų darbuose, humoro apraiškų vis daugėja.

Kas tave dar įkvepia, be memų ir gamtos?

Labai mėgstu filmus. Mane taip pat įkvepia dešimtojo dešimtmečio tematika. Piešdamas ir lipdydamas savo skulptūras visada klausausi muzikos – galima sakyti, kad ji įauga į kūrinius. Aišku, žiūrovas to nežino, bet aš tai jaučiu.

Leave a Reply