„X / Y“. Vitos Opolskytės ir Kazimiero Brazdžiūno vienis

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2021 m. balandžio 9 – 30 d. eksponuojama Vitos Opolskytės ir Kazimiero Brazdžiūno (Vilnius) paroda „X / Y“.

Vita Opolskytė ir Kazimieras Brazdžiūnas. Kadras iš videoįrašo, operatorius Nerijus Jankauskas.
Vita Opolskytė ir Kazimieras Brazdžiūnas. Kadras iš videoįrašo, operatorius Nerijus Jankauskas.

Tai ne tik pirmoji jaunosios kartos menininkų paroda Klaipėdoje – tai apskritai pirmoji jų kaip dueto bendra paroda. Pasak autorių, toks ir buvo jos tikslas – pasitikrinti, ar dera ne tik šeimoje, bet ir parodų salėje. Perpindami ekspozicinėje erdvėje skirtingos stilistikos kūrinius menininkai tarsi sukūrė savo namų interjerą. Persipinantis buvo ir pokalbis su menininkais – atsakydami į klausimus jie nuolat antrino, papildydavo ar pratęsdavo vienas kito mintį, kol ši susiliedavo į vienį. Dinamiškas pokalbis su menininkais – apie parodą, kūrybą, jos paraštes ir Vilniuje paliktą, tačiau vis tiek iš kiekvieno ekspozicijos užkaborio snukutį kaišiojančią katę Izabelę.

Būti vienoje erdvėje

Savo pirmąją parodą Klaipėdoje pavadinote „X / Y“. Pirmiausiai pagalvotum, kad ji kalba apie lytiškumą. O iš tiesų kokią istoriją pasakoja ši paroda?

Vita: Čia labai daug istorijų susideda. Ir lytiškumas, ir koordinatės. Taip pat tai – gražūs kažką simbolizuojantys vizualūs ženklai.

Kazimieras: Taip, gali būti kartos ženklai, kažkokie perėjimo simboliai… Sunku su tais pavadinimais, ypač kai dviese esame.

Vita: Norėjosi tokio pavadinimo, kuris neiliustruotų pačios parodos. Bet vis tiek iliustravo, tik per kitą prizmę.

Vitos Opolskytės ir Kazimiero Brazdžiūno parodos „X / Y“ ekspozicijos fragmentas. Nerijaus Jankausko nuotr.
Vitos Opolskytės ir Kazimiero Brazdžiūno parodos „X / Y“ ekspozicijos fragmentas. Nerijaus Jankausko nuotr.

Jūsų kūriniai vieno yra suasmeninti, kito – nuasmeninti. Kokiu būdu parodoje jungiate du skirtingus polius? Kaip jie susijungia – per konfliktą?

Vita: Toks ir buvo parodos tikslas – sužinoti, ar deram. Gal kaip tik nederam? Ar galime būti vienoje erdvėje?

Kazimieras: Man tai primena posakį: „Vienas bėga, kitas vejasi.“ Taip ir apie tuos motyvus: vienas daugiau apie save galvoja, kitas gal labiau galvoja apie kitą žmogų. Man kūryba yra labiau pabėgimas nuo buities, bet kai vejasi – sugrąžina. Vienas kitą taip ir papildom, santykis atsiranda. Ir tie skirtingi poliai tampa vieniu.

Vita: Čia kaip tose koordinatėse – vienas vienoje, kitas – kitoje, po to susikertam kažkokiam taške.

Kazimieras: Kalbant rimčiau, turbūt reikėtų galvoti, kokiomis technikomis dirbame, kokius motyvus imame ir t. t. Vita visą laiką buvo labiau apie save, apie savo pasaulį kalbanti.

Vita: Aš esu savo pačios tyrimo objektas, o nuo savęs nepabėgsi.

Kazimieras: O aš dar nežinau… Tas konfliktas ir vyksta, kad aš nežinau, o ji tarsi žino.

Kokiu būdu išsirenkate savo kūrybai objektus, pavyzdžiui, pasaulio ikonas?

Kazimieras: Į šitą klausimą jau daug kartų atsakiau. Aš specialiai renkuosi žinomas, matytas ikonas, vadinu tuos motyvus „prostitutėmis“, nes jie nuvalkioti. Juos reprodukuoju, postprodukuoju, ir išeina toks perdirbimas. Tai tampa mano kūrybiniu braižu.

Vita: Net ir jo pasirinkta technika tokia – kad nebeliktų asmeniško priėjimo. Nes jis pats kaip tapytojas neprisiliečia prie drobės, renkasi purškimą, kaip kažkokį manieros, gesto, stiliaus nuasmeninimą. Tarkim, mano darbuose labai svarbi kontempliacija, nes aš prie darbo leidžiu labai daug laiko, mėnesiais krapštausi, o jo visai kitoks priėjimas – ateina, papurškia ir atsiranda kaip koks stebuklas.   

Kazimieras: Taip, iki to laiko jau būna sugalvota viskas. O tas motyvų rinkimasis vyksta automatiškai. Šiuolaikinio jaunimo bruožas, kad vienaip ar kitaip esam prisijungę prie interneto, prie visų socialinių tinklų, vaizdų, kad ir televizijos, ir tie vaizdai, tos ikonos, kultūriniai dalykai patys ateina ir sėda į pasąmonę. Bet ir Vitos darbuose jų yra, tik tos citatos paslėptos, o mano kūryboje jos atviresnės.

Vita: Mano darbuose rebusas vyksta, kiekviename mažame daiktelyje ar potėpyje turi atrasti kažkokių dalykų, kurių galbūt aš tiesiogiai nepasakau, bet viskas lieka paraštėse.

Vitos Opolskytės ir Kazimiero Brazdžiūno parodos „X / Y“ ekspozicijos fragmentas. Nerijaus Jankausko nuotr.
Vitos Opolskytės ir Kazimiero Brazdžiūno parodos „X / Y“ ekspozicijos fragmentas. Nerijaus Jankausko nuotr.

Tarsi namai su kate

Jūs ne tik tapote, bet ir rašote tekstus apie kitų menininkų kūrybą. Juose nevengiate ironijos, aštrumo. O ar patys toleruojate kritiką?

Kazimieras: Visiškai. Reikalaujam kritikos ir esam jos gavę ir iš artimos aplinkos, ir iš tolimos. Ir visą laiką džiaugiamės ja.

Vita: Kazimieras yra pasakęs, kad tapytojui didžiausia nelaimė yra komplimentas. Taigi laukiam vien tiktai kritikos (juokiasi). Nes komplimentų susilauksi visada. Tos panegirikos pas mus apstu.

Kazimieras: Žiūrint, kokia ta kritika. Jei sako „šūdas“, tai su juo nieko nebegali padaryti. O kai yra kitoks priėjimas, ieškoma gilesnių problemų – ar neatitinka turinys formaliosios dalies, ar dėl kažkokių techninių dalykų, ar pakabinimo, vaizdo atskleidimo – šituos dalykus visą laiką svarbu žinoti…

Vita: Taip, nes tai augina. O komplimentai stabdo.

Kazimieras: Komplimentų reikia prie alaus bokalo ar per gimtadienius. O šiaip ta mūsų ironija galbūt slepia kažkokius kompleksus, gal kažkokią frustraciją. Daugeliu atvejų kai rašome savo tekstus, tai rašom netgi labiau apie save. Vita to net neslepia, kad jos tekstai iš tikrųjų yra apie ją. Kritikuodama kažką ar komentuodama ji atsiskleidžia. Nes tapyba ar kūryba yra šiokios tokios slėpynės. Tuo pačiu principu veikia ir ta mūsų ironija tekstuose.

Kokiu principu atrinkote darbus šiai parodai? Ar nebuvo kovos?

Vita: Tai buvo man skirtas uždavinys – atrinkti darbus ir padaryti ekspoziciją. Bet galiausiai, atvažiavus čia, išėjo taip, kad ekspoziciją padarė Kazimieras ir mano darbai gal neteisingai buvo atrinkti. Čia eilinis mūsų šeimos bajeris (juokiasi).

Kazimieras: Taip, norėjau, kad Vita pati atrinktų ir sukurtų parodos scenografiją, nes parodoje tarsi atkuriamas mūsų mažas butas, kuriame gyvename, todėl ekspozicijoje galite ir mūsų katę sutikti, ir mūsų čiužinį, ir dar kažką. O darbų atranka vyksta natūraliai.

Vita: Aš iš pradžių kiek per iliustratyviai žiūrėjau į šitą ekspoziciją: na, jei katę Izabelę rodom, tai reikia rodyti ir paveikslą su ja. Kazimieras subtiliau pažiūrėjo, sako, kad ir taip kiekvienam darbe matosi ta katė.

Vitos Opolskytės ir Kazimiero Brazdžiūno parodos „X / Y“ ekspozicijos fragmentas. Nerijaus Jankausko nuotr.
Vitos Opolskytės ir Kazimiero Brazdžiūno parodos „X / Y“ ekspozicijos fragmentas. Nerijaus Jankausko nuotr.

Tai ir turėjote galvoje pranešime žiniasklaidai rašydami, kad tai interjerinės parodos modelis? Ar daug iššūkių buvo kuriant jos architektūrą?

Kazimieras: Iššūkių nemažai, nes salė šiek tiek komplikuota: lenktos sienos, kažkokios celės…

Vita: Bet kartu, žaidžiant su erdve, atsirado netikėtų niuansų, kai gali išnaudoti pačios erdvės elementus.

Kazimieras: Natūraliai išeina tarsi kambariai – miegamasis, virtuvė ar vonios kambarys. Interjeras kuriamas per šituos dalykus.

Vita: Todėl ir norėjom atvykti anksčiau, kad susigyventume su erdve. Neužtenka to, kad ateini ir sudėlioji viską, kaip sugalvojai namuose Vilniuje. Bet kai atvažiuoji, viskas keičiasi, nes erdvė kitokia. Dėl to norėjom čia būti ilgiau tam, kad pajustume erdvę.

Kazimieras: Bet gali būti, kad reikėjo dar ilgiau pabūti ir galbūt dar kitaip spręsti. Visada dėl eksponavimo tokios problemos.

Vita: Pavyzdžiui, pamirštam darbą namuose (juokiasi).

Kazimieras: Taip, pamiršom pagrindinį parodos darbą „Čiužinys“ (Kazimiero Brazdžiūno „Stebuklingas kilimas“. – Aut. past.). Bet sugebėjom greitai jį atgabenti.

Apie moterišką ir vyrišką pasaulius

Savo kūrinių nepasirašote. Ar visada įmanoma atskirti, kuris darbas kurio?

Kazimieras: Tas pasirašymas man gal labiau modernistinis dalykas, savęs, kaip kūrėjo, iškėlimas: štai, aš sukūriau. Aš manau, kad man tie kūriniai nebepriklauso – jie priklauso visiems.

Vita: Aš stengiuosi, kad mano kūriniai turėtų kažką, kas tikrai pasakotų, jog aš juos sukūriau. O tas parašas – tik detalės.

Kazimieras: Man atrodo, kad jaučiama, kurie darbai mano. Jie griežtesni, monumentalesni, šaltesni. O Vitos darbuose daugiau moteriško pasaulio.

Vita: Pagal potėpį galima atskirti, matyti, kur yra teptas dažas, aliejus, o kur yra purškiamos dulkės. Vien dėl to akis turėtų rasti skirtumus.

Kazimieras: Vita vis tiek jau žinoma, o aš toks labiau pasislėpęs po tomis dulkėmis…

Vita: Nors turiu pasakyti, kad vienas darbas šioje parodoje – „Sleeping is commercial“ – yra bendras. Tasai fotelis kūrinyje yra jo nupurkštas, o mano visa kita padaryta. Parodos žemėlapyje galite pamatyti, kad vienur pažymėti X darbai, kitur – Y darbai, o prie šio darbo jau atsiranda X / Y.

Kazimieras: Tai svarbiausias – jungiamasis, esminis parodos darbas. Mano daryta nuotrauka, mano darytas fotelis, bet Vitos sugalvota visa kompozicija, ir kažkaip atsiranda tas vienis.

Vita: Nors mes nesiekėme kažkokio vientisumo, visas šitas darbas yra susiskaidęs, jis darytas visiškai koliažiniu principu.

Kazimieras: Semiotiškai tiriant tą paveikslą, kiekviena detalė, kiekvienas daiktas čia turi savo prasminį lauką. Šitas Vitos darbas man labiausiai patinka, nes jis ne toks koliažiškas kaip visi kiti, kiekvienas objektas didesnę prasmę turi, koegzistuoja visos detalės. O kiti paveikslai, kur jau prasideda detalių detalės, gal šiek tiek nebe mano laukas. Man švaros kartais reikia. Su šiuo Vitos darbu gal gretinčiau savo „Čiužinį“ – tai ir pykčiai, ir meilė, ir seksas, ir visokie potyriai, ir miegas, ir mąstymas. Tik reikėtų kaip CSI su šviesa praeiti, pasižiūrėti tas visas dėmes ir kaip žemėlapį perskaityti (juokiasi).

Vita Opolskytė ir Kazimieras Brazdžiūnas, „Sleeping is commercial“. Dešinėje: Kazimieras Brazdžiūnas, „Piliulė“. Nerijaus Jankausko nuotr.
Vita Opolskytė ir Kazimieras Brazdžiūnas, „Sleeping is commercial“. Dešinėje: Kazimieras Brazdžiūnas, „Piliulė“. Nerijaus Jankausko nuotr.

O kokias istorijas pasakoja objektai?

Vita: Pavyzdžiui, objektas „Am a Deus!” netikėtai atsidūrė mūsų ekspozicijoje. Pati figūrėlė buvo pirkta Austrijoje Kazimierui dovanų, bet buvo pasimetusi. Po pusės metų grįžo į Lietuvą ir tada mes ją įdėjom į sūrio dėžutę.

Kazimieras: Tai iliustracija, kad tam tikri dalykai tampa svarbūs po laiko, tos detalės tarsi užfiksuojamos laike. Vitos darbuose pilna tokių detalių. Aš gal ne viską pastebiu kaip vyras, ir ta detalė grįžta po laiko ir tampa svarbi tiek parodos iliustratyvumui, tiek vienas kitam. Čia gal intymūs dalykai, bet jie žiūrovui irgi gali būti artimi, todėl šiek tiek išnešti į viešumą yra smagu. Nors aš nesu už „triusikų“ rodymus. 

Vita: Aš kaip tik už!

Kaip žiūrovui be parodos plano nustatyti jūsų objektų autorystę?

Kazimieras: Vėlgi pagal šaltumą, grubumą. Pavyzdžiui, objektas, kurį vadinu „Faberžė“. Kai jį pradėjau, galvojau kokį kikboksą lankyti ar boksą, ar dviratį minti, bet tuomet nebuvo galimybių, tai nusprendžiau kalti. Kaliau kaliau ir kažkas išėjo. Kažkaip meditatyviai, kaip iškrovos dalyką tokią malką ir sukaliau kažkokias mintis galvodamas. Kai tris vinis įkali, dar nieko negalvoji, o kai 10–15, pradedi galvoti ir apie formą, apie ritmą ir kam išvis tą darai. Čia tokia iškrovos zona – apkaltas falas, arba Faberžė.

Vita: Aš neįkalčiau tų vinių – pagal tai galima atskirti (juokiasi). Bet man smeigtukų smaigstymas į zefyrą irgi buvo meditacinis veiksmas. Mes turbūt jau sugadinti esam, nebegalim paprastų veiksmų atlikti – iš visko padarom meną.

Kazimieras Brazdžiūnas, „Faberge“. Antrame plane: Kazimieras Brazdžiūnas, „Stebuklingas kilimas“. Nerijaus Jankausko nuotr.
Kazimieras Brazdžiūnas, „Faberge“. Antrame plane: Kazimieras Brazdžiūnas, „Stebuklingas kilimas“. Nerijaus Jankausko nuotr.

Paroda veiks iki 2021 m. balandžio 30 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Leave a Reply