Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė apie gyvybės ženklus ir poeziją

Šiais metais Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė laimėjo Rašytojų sąjungos organizuotą pirmosios knygos konkursą ir išleido poezijos rinktinę „Kvėpuoju”. Autorę pirmą kartą pamačiau per „Poetinį Druskininkų rudenį”, kuomet buvo pristatoma jos knyga. Ji atrodė tokia rami ir užtikrinta, nors gretimais krykštavo ir reikalavo iš mamos dėmesio vaikai, trukdydami skaityti. Debiutuojančios poetės tekstai knygoje taip pat atrodo užtikrinti ir svarūs, pasakojantys apie tai, kas dažnai būna paslėpta po sunkiomis užuolaidomis, sunkiai įstengiant surasti slepiamiems daiktams žodžius.

Vitalija_Pilipauskaite_Jurgitos_Bastytes_foto

Jurgitos Bastytės nuotrauka

Prieš penkiasdešimt trejus metus pasirodė Birutės Pūkelevičiūtės eilėraščių rinkinys „Metūgės”, kuris buvo šaltai priimtas gildijos narių, nesuprastas ir kritikuotas už perdėtą moteriškumo ir kūniškumo eskalavimą. Dabar išėjo Jūsų knyga, kuri, pasak Jūsų pačios, nepaliks skaitytojų abejingų, o rinkinio redaktorius Aidas Marčėnas tikisi, kad po knygos pasirodymo turėtų kilti šurmulys. Kaip manote, kuo šie eilėraščiai turėtų stebinti ar šokiruoti?

Mano galva, knyga yra leidžiama skaitytojui. Jei aš apsisprendžiau savo eilėraščius iš sąsiuvinio perkelti į knygą, tai darau tam, kad noriu pasidalinti su kitais. Ir kaip autorė tikiuosi, kad skaitytojui ši knyga bus reikalinga, tikiuosi skaitytojo reakcijos. Kaip įmetus akmenuką į vandenį – būtų liūdna, jei vandens paviršiumi nenuraibuliuotų niekas. Manau, ir knygos redaktoriui dėl to būtų liūdna – man regis, abu patikėjome šia knyga.

Kuo turėtų stebinti ar šokiruoti? Net nežinau, ar turėtų. Man labiau rūpi, ar eilėraščiai palies, ar bus išgirsti, pajausti, ar skaitytoją įtrauks į patyrimą, išgyvenimą – nes noriu, kad būtų išgirsti, patirti, išgyventi. Yra temų, kurias labai sąmoningai liečiu, apie ką noriu kalbėti. Tai žmogaus balsas krizinėse, agresijos, prievartos, mirties, ligos situacijose. Vaiko, moters, vyro balsas… Iš tiesų, man nėra labai svarbu nei lytis, nei amžius. Tai balsas žmogaus, kuris ne visada drįsta pasakyti, kaip jam yra. Kuris bando atrodyti stiprus, nepažeidžiamas, kuris dirba savo socialiniam vaidmeniui. O čia jis papasakoja. Atsiveria. Ir tikiu, kad tai gali sukrėsti. Na, o moteriškumas bei kūniškumas – man tai svarbu tiek, kiek aš, kaip žmogus, gyvenu kūne, moters kūne.

Apskritai tai tikrai nieko naujo. Argi ką naujo sukursi šiame pasaulyje? Gal tik jausenos, raiškos detalės yra autentiškos, savitos. Kaip ir žmogus ar klevo lapas – iš toliau žiūrint, visi vienodi. Įsižiūrėjus matai skirtumus. Viskas paprasta. Aš drąsiai save įrašau į visų prieš mane kūrusių ir tebekuriančių autorių tradiciją. Per „Poetinį Druskininkų rudenį” buvo pristatytos dar kelios moterų autorių poezijos knygos. Rimos Juškūnės „Irisai”, Lauros Sintijos Černiauskaitės „Nauja vėjo rūšis”. Visos lyg ir apie tą patį, bet lyg ir ne visai.

Knygos pavadinimas „Kvėpuoju”, rašote, kad šio kūrinio paskirtis priminti skaitytojams, jog esame gyvi. Ar kūryba ir yra vienintelė galimybė iš tiesų gyventi?

Neprisimenu, kad kur būčiau teigusi, jog kūryba yra vienintelė galimybė iš tiesų gyventi. Greičiau priešingai – manau, kad gyvenimas ir yra tam, kad gyventume. Tai daugiausia, ką galime dėl savęs padaryti. Gyventi savo gyvenimus. Visumiškai, sąmoningai, atvirai. Priminimas skaitytojams tėra ta pati mano kaip autorės pastanga sukurti įtraukiantį į save eilėraštį, kad skaitytojas jį išgyventų, patirtų. Gebėjimas patirti, pajausti man yra gyvybės ženklas. Tai tiek.

Jūsų tekstuose tiek daug kalbama apie moteriškumą, per kurį „pačią esmę išlieja pasaulis”, bet taip mažai apie vyrų pasaulį. Kaip suvokiate, kas tai yra „vyriškumas”?

O man atrodo, kad apie vyrų pasaulį šioje knygoje kalbu visai daug. Kita vertus, suprantama, kad tik tiek, kiek mano knygų veikėjai jį, tą pasaulį, gali suvokti, suprasti, pajusti. Kiek jų ir mano kaip autorės patirties, nuostatų ribos tai leidžia. Nesiimčiau svarstyti, kas apskritai yra „vyriškumas” ar „moteriškumas”; nemėgstu apibendrinimų – jie veda į susiskaldymą, o ne į pažinimą. Nes nėra tik vienaip ar kitaip, kiekvienoje situacijoje yra visaip. Ir gyvenime, ir kūryboje man yra svarbu žmogus ir autentiškas santykis su juo.

kvepuoju_1

Kokia Jūsų nuomonė apie tai, kad tiek moteriškumas, tiek vyriškumas tėra socialiniai konstruktai? Ir apie tai, kad mes patys galime rinktis socialinę lytį, laužyti lytiškumo normas?

Kaip sakiau, šiame gyvenime išmokau, kad visaip yra, visaip būna. Man svarbu: ar aš pasirinkau sąmoningai? Kaip aš tame pasirinkime jaučiuosi? Kaip tame pasirinkime jaučiasi kitas? Ar aš galiu priimti kitą tokį, koks jis yra? O save patį? Jei negaliu, tai kas manyje trukdo būti atviram? Ar galiu tuos trukdžius atpažinti ir paleisti? Mes labai daug ką renkamės: nuo dantų pastos iki savo reakcijų. Mes kaip asmenybės esame konstruktai. Bet už viso to konstravimo slypi ir kai kas daugiau, plačiau, giliau.

Visi Jūsų eilėraščiai turi datas – prasideda 1997, o baigiasi 2015. Kodėl? Ką Jums reiškia datos?

Datos ir reiškia datas. Aš esu literatūrologė. Kaip autorė aš konstruoju, o kaip literatūrologė tame pačiame procese dekonstruoju. Toks žaidimas. Datos yra dar vienas įrankis šitame žaidime. Nebūtų datų – nebūtų šio Tavo klausimo. O juk gerai, kad jis yra. Iš datų galima daug pasakyti, ar ne. Bet jos nėra visiškai tikslios – tik maždaug. Kodėl? Atsakymas po tolesniu klausimu.

Kaip atrodo Jūsų rašymo procesas? Daug taisote?

Labai daug taisau. Man svarbu, kad tekstas būtų kuo švaresnis, grynesnis. Ir šis procesas trunka ilgai. Yra labai nedaug tekstų, kurie visiškai netaisyti, vos keli. Eilėraščio susikūrimas pereina kelis etapus: išnešiojimas viduje, užrašymas ir taisymas. Pirmas ir trečias etapai gali trukti labai ilgai, iš tiesų labai ilgai. Štai „Rožinis mano mirusioms meilėms” – aiškiai prisimenu akimirką, kada jis pradėjo gimti. Man buvo kokie ketveri. Tupėjau po agrastų krūmu ir stebėjau vieną berniuką. Ir širdin įkrito sėkla. Rūgštūs, dar neprinokę agrastai krito į burneles, o štai meilės ir kūrybos sėklos – į širdį. Galutinė eilėraščio redakcija – 2015 metais, prieš atiduodant knygą spaudai. Tai man truputį juokinga būna, kai kas nors sako, kad parašyti eilėraštį yra vieni niekai. Bet kokį eilėraštį iš tiesų niekai. Kaip tekstų kūrėja esu nemažai eilėraščių užsakovams prirašiusi Kalėdų ar Velykų proga. Bet jų šioje knygoje nėra. Nes tai, kas yra, jau ne niekai.

Kokie autoriai galėtų būti įvardijami tais, kurie padėjo susiformuoti Jūsų poezijai?

Jų daug, labai daug. Visi mano perskaityti autoriai; ir ne tik poetai. Kuriuos iš tikro skaičiau ir išgyvenau. Kai kuriuos galima gana lengvai atpažinti iš mano tekstų. Kiti giliau pasislėpę. Bet jie yra. Ir, tiesą sakant, jie yra ne tiek kaip autoriai, bet labiau kaip žmonės, kaip likimai, prie kurių aš prisiliečiau per jų tekstus. Iš poezijos: S. Nėris, J. Vaičiūnaitė, R. Skučaitė, G. Cieškaitė, D. Zelčiūtė, V. Šoblinskaitė, A. Žagrakalytė ir kitos jau mano bendraamžės. A. Strazdas, P. Morkūnas, V. Bložė, P. Širvys, L. Gutauskas, S. Parulskis, D. Gintalas, M. Burokas… Daug daug vien iš lietuvių. O jei dar minėtume ne poetus… Iš vienų mokiausi, kaip rašyti, iš kitų – kaip nerašyti, iš vienų, kaip gyventi, iš kitų – kaip negyventi. Kai kurie autoriai buvo labai svarbūs būtent kaip gyvenimo mokytojai. Tavo jau minėta Birutė Pūkelevičiūtė – visai neseniai ją sapnavau. Tokia ryškia, dailia suknele. Visa švytinti, graži. Arba Sylvia Plath – kai M. Kvietkausko tekstas apie ją „Metuose” pasirodė šalia mano „Rožinio”, aš verkiau. Skaitydama verkiau. Mūsų likimai susitiko. Ir aš supratau, kaip be galo dėkinga esu savajam už tai, kad tomis beviltiškumo akimirkomis, kai norėdavosi nutraukti, regis, beprasmį savo egzistavimą, aš atrasdavau kur įsikabinti. Kaukdavau prieš mėnulį. Draskydavau nagais medžių kamienus. Brisdavau į upės vandenis. Bet visada apsispręsdavau gyventi. Tai ir poezija iš čia. Iš visų mūsų kartu susiliejusių gyvenimo patirčių.

Jūsų veidas ant viršelio tarsi dar labiau suartina tekstus su autoriumi. Ar nebijote atvirumo? Ar būna taip, kad rašydama pradedate save stabdyti arba galvoti painesnius kodus, kurių neatsektų žmonės, apie kuriuos ar kuriems tie tekstai buvo skirti?

Esu atvira atvirumui. Kviečiu mus būti atvirus. Tiek gyvenime, tiek kūryboje. Tačiau atvirumas man nėra tiesmukiškumas, stačiokiškumas ar neatsakingumas. Atvirumas man pirmiausia yra atsakomybė prieš save ir kitą. Pirmiausia stengiuosi suvokti, kokia yra to, ką noriu pasakyti, intencija. Ką mano pasakymas duos man ir kitam. Ar padės man geriau pasijusti? Ar padės kitam geriau pasijusti? Ar kvies diskutuoti? O gal kaip tik užkirs kelius bet kokiam susikalbėjimui? Kai intencija yra aiški, tai ir pasakyti tai, ką nori, yra lengva. O dėl stabdymo – ne, rašydama savęs nestabdau. Jau redaguodama tekstą išvalau nereikalingas detales, žodžių, vaizdų šiukšles – tačiau tai darau ne dėl nuslėpimo, o dėl teksto estetikos ir paveikumo. Kokių nors specialių painių kodų tikrai negalvoju. Tačiau prieš įtraukdama į knygą kelis eilėraščius, atsiklausiau žmonių, su kuriais jie buvo susiję, ar jie sutinka.

Ar turite tolimesnių kūrybinių planų?

Yra idėjų, yra vaizdinių, yra istorijų, yra svajonių. O ar visa tai taps kūrybiniais planais ir darbais, pamatysime. Mokausi neskubėti.

Ačiū!

Leave a Reply