Virginija Rimkaitė: kiekvienas kūrinys – tam tikru laiku

Nuo apmąstymų apie svaigų gyvenimą virtualybėje, neretai kliudančioje tvirtai stovėti ant žemės, virtusių naujausia pjese, iki tykaus tekėjimo senelio gimtinėje beveik kitoje Lietuvos pusėje, bandant išgyventi liepą. Kažkur „tarp” – pastaruoju metu apsupta lėlių ir joms gyvybę įpučiančių kūrėjų – gyvena Virginija Rimkaitė, dramaturgė ir rašytoja. Kartais, sako ji, imi žinoti taip, kad nelieka nieko kito – tik užrašyti.

Virginija_Rimkaite_Dmitry_Finkovskiy_nuotr

V. Rimkaitei patinka gyvenimas periferijoje su galimybe kartais priartėti prie centro, arba gyvenimas centre su galimybe priartėti prie periferijos. Dmitry Finkovskiy nuotr.

Svarbi, bet reliatyvi sėkmė

– Ar metų laikų ritmika priverčia pulsą mušti skirtingai? Sezoniškumas daro jums įtaką? Dokumentuokite savo patirtis.

– Taip. Yra laikas, kai pulsas muša, ir yra liepa. Liepą stengiuosi tiesiog ištverti. Apie metodus, kurie palengvina mano būtį liepą, papasakosiu truputį vėliau. Labiausiai mėgstu pavasarį. Kas gali būti gražiau už pavasarį.

– Fotografija, į kurią gilinotės kelerius metus, uždaro akimirkas, jas archyvuoja. Ar rašymas – prozos, dramaturgijos – irgi savotiškai įšaldo, registruoja blykstelėjimus? Gal tai kardinaliai priešingas procesas, kai viena mintis, idėja, emocija išskaidoma, sutrupinama, na, toks savotiškas vazos daužymas?

– Ir tai, ir tai. Rašant, prieš išgryninant idėją, neretai reikia labai daug ką perskaityti, išanalizuoti, kad pagaliau pavyktų atrasti tą vieną pamatinį sakinį. Manau, kad kiekvienas kūrinys yra tam tikru laiku. Aktualiausias tada, kai turi būti aktualiausia. Atsigręžus labai aiškiai matyti, kokie blykstelėjimai kuriuo metu buvo įšaldyti.

– Apie vazą – ne be reikalo. Puikiai žinoma, ką lyg ir turėtų atnešti šukės. Pripažintas, vertinamas menininkas yra tiesiog aukštos prabos kūrinius kuriantis žmogus ar vis dėlto jam būtina ir sėkmė? Neretai atrodo, kad, be duotybių, jums neblogai klojasi.

– Nežinau, ar man sekasi gerai, ar neblogai, ar nesiseka. Tai turbūt reliatyvu, kaip ir visa kita. Bet dažnai būnu įvairiose komisijose, kur reikia išrinkti laimėtojus. Kai kuriuose projektuose esu ne vienerius metus, todėl galiu pastebėti tam tikrų tendencijų. Taip – sėkmė yra svarbi. Deja, ji turbūt labiausiai neįvardijama, nesuvokiama, nepermanoma. Esu mačiusi labai talentingų žmonių darbų, kurie kažkodėl vis nebūna adekvačiai įvertinti.

– Mėgstama sakyti – „ne likimas”.

– Toks piktas gyvenimo pokštas. Tikiu, kad tai jų kelias, bet visada nuoširdžiai linkiu, kad sėkmė pagaliau tuo keliu ateitų.

Virginijos_Rimkaites_foto

Svarbi V. Rimkaitės kūrybinio gyvenimo dalis – fotografija. Virginijos Rimkaitės nuotr.

Kraupiai aiškus žinojimas

– Kuriu, vadinasi, dirbu sunkų, neretai alinamą darbą. Toli gražu ne visi menininkai patenkinti net galutiniu rezultatu. Ar kada nors plunksna tampa ta kita plunksna – lengva, levituojančia? Gal satisfakcija įmanoma tik žvelgiant retrospektyviai?

– Širdy malonus lengvumo jausmas atsiranda, kai lieka maždaug trys dienos iki galutinio termino. Tada viskas būna aišku, tikra, kraupiai tikra: žinai, kaip atrodo veikėjų kūnai ir sielos, ką jie galvoja, kai tyli, kaip atrodo jų kambariai, ar paklotos jų lovos, ar šlepetės tvarkingai guli ant kilimėlio, kokia praeitis yra už žodžių, kuriuos jie taria dabar, kaip sušukuoti jų plaukai, kokia jų akių spalva, kokia jų intonacija, ką jie daro su trupiniais ant stalo – nubraukia delnu ant grindų ar tvarkingai surenka ir išmeta. Žinai jų ydas, nuopuolius, aistras, nuodėmes, troškimus, sapnus. Žinai, ką vaikystėje jiems pasakė tėvas. Dėl ko verkė motina. Žinai taip, kad belieka tik užrašyti.

– Ir tada?

– O po to išeiti. Ilgainiui viskas pasimiršta, atmintyje lieka tik nuotrupos ir beveik visada toks pats jaukumu ir liūdesiu atmiežtas rašymo prisiminimo faktas.

Virtualybės svaigulys

– Jūsų kūryba neatsiejama nuo absurdo. Vis dar nepaleidžia? Apie ką nauja pjesė?

Virginijos_Rimkaites_foto3

Virginijos Rimkaitės nuotr.

– Su absurdu mes vis susiduriame: tiek mene, tiek gyvenime. Jis man patinka dėl savo šmaikščios formos ir (neretai) tragiško turinio. Be abejo, pati absurdo sąvoka turi platų semantinį lauką – kalbėdamiesi apie absurdą, pašnekovai labai retai turi omenyje tą patį. Naujausia mano pjesė „Švinas” yra apie tikro ryšio ilgesį.

– Kokio pobūdžio?

– Zygmuntas Baumanas savo knygoje „Globalizacija: pasekmės žmogui” cituoja Margaret Wertheim: „Lygiai kaip ankstyvieji krikščionys įsivaizdavo dangų esant suidealintą sritį virš materialaus pasaulio chaoso ir puvimo – jo irimas buvo visiškai akivaizdus, aplinkui byrant imperijai, – taip ir šiais socialinės ir gamtinės aplinkos irimo laikais dabartiniai kibererdvės agitatoriai siūlo savo valdas kaip „virš” ir „anapus” materialaus pasaulio problemų esantį idealą. Ankstyvieji krikščionys skelbė dangų esant sritį, kurioje žmogaus siela bus išlaisvinta iš kūno trapumo bei silpnybių, taip ir dabartiniai kibererdvės šalininkai sveikina ją nelyg vietą, kurioje „aš” bus išlaisvintas iš fizinio įkūnijimo gniaužtų.” Man ši įžvalga labai įdomi. Mes taip greitai pripratome prie gyvenimo virtualybėje, prie to svaigaus anapusybės pažado – ten, kur mes tokie puikūs, tokie nuostabūs, – kad turbūt tampa vis sunkiau gyventi čia, ant žemės.

Griežta absurdo tvarka

– Ar absurdas nėra gana patogus įrankis, suteikiantis progą paleisti vadeles, nenurodyti išeičių, nieko nepaaiškinti?

– Kalbant apie kūrybą, nemanau, kad reikia naudotis patogiais įrankiais. Teatre XX a. šeštajame dešimtmetyje susiformavęs absurdo teatras perėmė egzistencializmo idėjas, ir jo tikslas, visų pirma, buvo paneigti nusistovėjusią dramaturginę tradiciją. Visos šios idėjos prisidėjo prie radikaliojo judėjimo prieš literatūrinį teatrą ir paties logocentrizmo kritiką. Atspindint bendrąsias istorines aktualijas, tuometę pasaulėžiūrą ir pasaulėvoką, absurdo pjesėse vaizduojamas bejėgis, bevalis žmogus, esąs tik racionaliai nesuvokiamų būties dėsnių marionetė. Nepaisant to, toje beprasmybėje, kurią siekė parodyti absurdo teatro kūrėjai, stebėtinai griežtai paisoma klasikinių dramos elementų. Griežtai prasmę kvestionuojantis teatras save suvokė kaip pasaulio projektą: net ir pabrėždamas pasaulio absurdiškumą, vis tiek liko pasaulio atvaizdu, tuo nesiskirdamas nuo tradicinio, aristoteliškais principais grįsto teatro. Absurdo teatras paklūsta tai pačiai hierarchijai, kurioje dominuoja tekstas, personažų konfliktas ir, kad ir labai groteskiško, veiksmo bei pasaulio atvaizdo visuma. Todėl nemanau, kad absurdas savaime suteikia galimybę paleisti vadeles.

– Absurdas inkorporavosi į ne vieną meno sritį – literatūrą, teatrą. Kaip yra su fotografija? Absurdo nuotraukos – pripažinkime, skamba neblogai? Ką nufotografuotumėte, jei gautumėte užduotį užfiksuoti absurdą?

– Absurdo, neretai tapatinamo su siurrealizmu, pasitaiko ir fotografijoje. Ypač dabar, kai yra daugybė nuotraukų redagavimo programų, padedančių lengvai sukurti įvairias manipuliacijas. Jei gaučiau tokią užduotį, ko gero, įkvėpimo semčiausi iš Joelio Peterio Witkino darbų.

Virginijos_Rimkaites_foto1

Virginijos Rimkaitės nuotr.

Būti herojumi ir kūrėju

– Prisilietėte prie teatro kritikos ne tik teoriškai, studijuodama teatrologiją, bet ir praktiškai – kultūrinėje spaudoje esate apmąsčiusi kelis spektaklius. Verbalinis-antiverbalinis, draminis-nedraminis, bažnytinis-žaidimų aikštelės, režisūrinis totalitarinis-kolektyvinis – ir dar daugybė kitų oponuojančių kategorijų. Kur, mąstant jų ribose, stovite jūs?

– Nebeturime atskaitos taškų, etalonų, su kuriais galėtume ką nors lyginti, siekdami įvertinti, – esame palikuonys žmonių, kurie patikėjo, kad absoliutų nėra. Arba bent suabejojo, ar jie tikrai yra. Ryškūs pokyčiai teatre pastebėti jau XIX a. pab.–XX a. pr., suabejojus draminio teksto, kaip spektaklio pagrindo, reikšme: įvyko kokybinis lūžis pačiame požiūryje į teatrą, į jo autonomiškumą ir savarankiškumą. Logocentrizmo kritika teatre sutapo su bendrosiomis kultūrinėmis nuostatomis: kritikuojamas ne tik vadinamasis literatūrinis teatras, bet ir pats logocentrizmas, kaip, Nomedos Šatkauskienės žodžiais tariant, „perdėm racionalizuota mąstymo tradicija, atvedusi į aklavietę visą Europos civilizaciją, ypač meną”. Jacqueso Derrida dekonstrukcija, decentracija, logocentizmo kritika (su visa „onto- teo- teleo- falo- fono- logocentrizmo” kritikos teorija priešakyje), Friedricho Nietzsche’s garsioji ištara „Dievas mirė” ir kt. panaikina visas su metafizinio centro idėja susijusias hierarchijas. Metafizikos neigimo idėja įeina į bendrą postmodernizmo vertybių krizę: XX a. antrojoje pusėje prasidėjusi kultūros ir dvasinių orientyrų kaita bylojo apie destrukciją, nihilizmą, ontologinio tapatumo krizę, atsirado požiūris, skelbiantis meno pliuralizmą, intertekstualumą, eklektiką. Daugelis postmodernistinių idėjų integravosi į teatrą.

– Ir stojo tvarka?

– Pamažu aistros aprimo, žmogus sustojo, apsidairė: jeigu nėra herojaus etalono, vadinasi, herojumi gali tapti kiekvienas. Ir kūrėju gali tapti kiekvienas. Kiekvienas gali režisuoti, vaidinti – kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Kiekvienas gali klysti, nes argi tai nėra žmogiška?

Virginijos_Rimkaites_foto4

Virginijos Rimkaitės nuotr.

– Koks, jūsų akimis, teatras yra dabar?

– Mačiau labai daug neveiksmingų, tačiau sėkmingai gyvuojančių spektaklių. Taigi teatras darosi vis liberalesnis. Ir vis greitesnis. Dažnai spektaklis pagaliau įvyksta, t. y. įgauna savo ritmą, dinamiką ir pan. po penkto rodymo, dabar turime tokią prabangą, kad spektaklis gali būti parodytas tris kartus ir pakeistas kitu.

– Didžiųjų Lietuvos teatro režisierių – ne taip ir daug. Vieno jų – Eimunto Nekrošiaus netekome pernai lapkritį. Kur naujos kartos teatro genijai, turintys pakeisti senuosius? Kartais atrodo, kad aplink vien migla ir blankūs siluetai.

– Garsas sklinda lėčiau nei vaizdas. Gal kažkas jau pamatė, bet mes dar neišgirdome.

Kas pradangina magiją

– Pastaruoju metu jūsų gyvenimas smarkiai susijęs su Klaipėdos lėlių teatru – esate jo atstovė spaudai, prisidedate ir prie spektaklių kūrimo. Kas čia kitaip nei dramos teatruose – be jau savaime suprantamo dalyko, t. y. įvairių nefiziškų objektų scenoje? Lėlės jus užbūrė?

– Lėlių teatras įdomus dėl bemaž neribotų raiškos galimybių. Vertinant dramaturgijos aspektu, tiek dramos, tiek lėlių teatre dėsniai – tie patys. Išskyrus pauzę: dramos teatre aktorius, atsisėdęs ant kėdės, gali tylėti minutę, ir mes matome, kaip jo viduje vyksta didingi suvokimai, kilnios transformacijos, taurūs apsisprendimai, gili sielą apvalanti kančia. Lėlių teatre per tokią neveiksnumo minutę dingtų visa magija ir gyvybė, kuria ką tik buvote įtikėjęs. O tai turbūt ir yra svarbiausia lėlių teatre – kad magija įvyktų ir nedingtų.

– Magiją plačiąja to žodžio prasme subrendę žmonės traktuoja savotiškai. Viename gale iliuzijos, kitame – skepsis, nepatiklumas.

– Į lėlių teatrą suaugusieji vis dar prisibijo ateiti be vaikų. Ko gero, dėl gana siauros, ribojančios pavadinimo konotacijos. Bet tokios lėlės, kokias mes įpratę įsivaizduoti, – tik viena galimų formų. Lėlių teatro objektai gali būti labai įvairūs.

Ir net ne tai svarbiausia. Iš tikrųjų lėlių teatras prasideda tada, kai lėlės ar objekto scenoje nebematai, kai scenoje pamatytos detalės vaizduotėje užsipildo vaizdiniais, asociacijomis, įgauna apimtį, tūrį ir masę, kai negyvas tampa gyvas. Tada įvyksta lėlių teatras.

– Žmogų, esantį scenoje, turbūt galima net įsimylėti. Jei mažiau drastiškai, jam simpatizuoti, tapatintis su juo, prieštarauti, po spektaklio mintyse pratęsti dialogą. Ar įmanomi jausmai lėlėms?

– Šių metų Klaipėdos lėlių teatro organizuotame tarptautiniame lėlių teatro festivalyje „Materia Magica” turėjome svečių iš Dresdeno jaunimo teatro. Jų spektaklyje „Laukimo valandos baigtos” susirinkusi publika dalyvauja viešoje lėlių egzekucijoje – kūrėjai palieka galimybę žiūrovams pasirinkti, kaip dalyvauti veiksme: ar bandyti lėles išsaugoti, ar likti pasyviais stebėtojais. Mačiau ir verkiančiųjų, ir desperatiškai bandančiųjų savo krūtine užstoti lėlę. Tad įmanomi.

Užgautas visatos nervas

V_Rimkaite_Vidmanto_Kirklio_nuotr

V. Rimkaitės įsitikinimu, kuriant nereikėtų naudotis pačiais paprasčiausiais įrankiais. Vidmanto Kirklio nuotr.

– Štai lėlių teatre jūs darote mažus stebuklus – daiktams įkvepiate gyvybę. Kaip sukurti kitą stebuklą – įpūsti gyvastį Klaipėdai? O gal nereikia?

– Ilgą laiką gyvenau gana izoliuotai, nes rašiau pjesę, o po to persikėliau į Klaipėdos lėlių teatrą, nes kūrėme judesio ir objektų spektaklį suaugusiesiems „Meistras”. Po visko kažkurį vakarą ėjau senamiesčiu – jis man buvo gyvas; neįtikėtinai.

– Po studijų Klaipėdos universitete taip ir negrįžote į gimtąjį Vilnių. Gyvenimas periferijoje (be jokių neigiamų konotacijų) tausoja periferinę, o ir kitas nervų sistemas?

– Tiesą sakant, po magistro studijų Klaipėdos universitete buvau grįžusi į Vilnių. Bet turbūt mano grįžimas užgavo kažkokį visatos nervą. Nes staiga viskas sugriuvo, subyrėjo, sutrupėjo. Taigi vėl atvažiavau į Klaipėdą klotis naujų pamatų. Arba nereikėjo išvažiuoti, arba reikėjo sugrįžti – dar tiksliai nežinau, kuris scenarijus. Man patinka gyvenimas periferijoje su galimybe kartais priartėti prie centro, arba gyvenimas centre su galimybe kartais priartėti prie periferijos. Taigi periferinę ir kitas nervų sistemas turbūt labiausiai tausoja galimybė būti ten, kur tuo metu norisi būti.

– O jeigu taip iš periferijos – į prerijas ar kur kitur? Geografas, keliautojas Kazys Pakštas turėjo Dausuvą – atsarginį užjūrio variantą Lietuvai. Turite savąjį pabėgimo planą, jei vieną dieną viskas labai nusibostų?

– Turiu. Netoli Trakų yra mano senelio gimtinė. Laukas, kelias, pieva, kryžius, šilo juosta mėlyna, avižų laukas, medinis namas, nėra interneto, upė, svogūnų laiškai tiesiai iš daržo su žemėm, avietės nuo krūmo, vyšnios ir kitos uogos, paukštis ant stogo, saulė, ramunės vazoje ir aš. Laiminga. Dažniausiai ten būnu liepą.

Vizitinė kortelė

Virginija Rimkaitė 2010 m. baigė Vilniaus Fabijoniškių vidurinę mokyklą.

2014 m. Klaipėdos universitete baigė lietuvių filologijos ir režisūros bakalauro studijas.

2016 m. Klaipėdos universitete baigė teatrologijos magistro studijas; tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dramaturgijos konkurso „Versmė” laureate; kūrybinių dirbtuvių metu parašė pjesę „virimo temperatūra 5425″ (dirbtuvių mentoriai – Piotras Gruszczynskis ir Sigitas Parulskis). Tų pačių metų lapkritį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko pjesės „virimo temperatūra 5425″ skaitymai (aktoriai: Motina – Rimantė Valiukaitė, Tėvas – Vytautas Rumšas, Vyras – Algirdas Dainavičius, Sūnus – Gabrielius Zapalskis).

2017 m. Artūro Areimos teatro eskizas pagal V. Rimkaitės pjesę „virimo temperatūra 5425″ laimėjo Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursą. Tais pačiais metais pagal šią pjesę A. Areimos teatre pastatytas spektaklis (rež. A. Areima, aktoriai: Motina – Monika Poderytė, Tėvas – Tadas Gryn, Vyras – Valerijus Kazlauskas).
2017 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos” konkurso laureate (išleista apysaka „21 a”).

2018 m. apysaka „21 a” apdovanota Kazimiero Barėno literatūrine premija; Niurnbergo valstybinio teatro (Vokietija) organizuotame tarptautiniame dramos konkurse „Kalbėjimas apie sienas” Virginijos pjesė „Patina” laimėjo trečią vietą. Tų pačių metų birželį Niurnbergo valstybiniame teatre festivalio metu vyko „Patinos” skaitymai (rež. Markus Hoppe, aktoriai: Motina – Jutta Richter-Haaser, Vyras (Robertas) – Janco Lamprecht, Žmona (Adelė) – Lilly Gropper, Teta – Adeline Schebesch, Pusbrolis (Albertas) – Marco Steeger); rugpjūtį Virginija pradėjo dirbti Klaipėdos lėlių teatre (ryšių su visuomene atstovė).

2018 m. rugsėjį–2019 m. rugsėjį – Klaipėdos dramos teatro Meno tarybos narė.

2019 m. kovą kūrė spektaklio „Virginia Wolf” dramaturgiją (Balstogės lėlių teatras, Lenkija, rež. Gintarė Radvilavičiūtė), balandį kūrė spektaklio „Audra” dramaturgiją (Klaipėdos jaunimo teatras, Lietuva, rež. Povilas Makauskas); gegužę pagal pjesę „virimo temperatūra 5425″ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytas spektaklis (rež. Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė, aktoriai: Motina – Rimantė Valiukaitė, Tėvas – Vytautas Rumšas, Vyras – Algirdas Dainavičius, Sūnus – Paulius Matuzas); birželį Klaipėdos paslaugų ir verslo mokykloje gavo fotografijos specialybės diplomą, kūrė spektaklio „Namai” dramaturgiją (Klaipėdos lėlių teatras, rež. Aušra Bakanaitė); lapkritį kūrė spektaklio „Meistras” dramaturgiją (Klaipėdos lėlių teatras, rež. G. Radvilavičiūtė).

DURYS, 2019 gruodis, Nr. 12 (72)

Leave a Reply