Vidas Morkūnas apie tobulą buvimą rašytoju Lietuvoje

Vidas Morkūnas – ne tik puikus rašytojas, bet ir vertėjas – šiais metais skaitytojus nudžiugino savo pirmąja poezijos knyga „Nekropolio šviesos”, ta proga ir kalbamės.

Vidas_Morkunas_Anitos_Kapociutes_foto

Anitos Kapočiūtės nuotr.

Kai praeitą kartą kalbėjome, kalbinau Jus kaip prozininką, dabar – ir kaip poetą, neseniai išleidusį savo eilėraščių rinktinę. Ar skiriasi prozos ir poezijos rašymo aplinkybės ir pretekstai?

Panašu yra tai, kad ir prozą, ir poeziją rašau ranka, popieriuje. Be to, ir vienu, ir kitu atveju didžiąją darbo dalį padarau ne sėdėdamas prie stalo, o mintyse – vaikščiodamas po miestą, ką nors veikdamas, netgi bendraudamas. Gal todėl buitis ir kasdienybė manęs negąsdina – juk rašymo procesas vis tiek vyksta. Vis dėlto poezija rašoma visiškai kitokiais nei prozos dažniais. Skiriasi teksto organizavimo principai, netgi kūrybinė įtampa nebūna vienoda. Prozininkas gali ir neturėti poetui būtino papildomo „organo”, kuris jautriai reaguoja į aplinką ir transformuoja įspūdžius, potyrius, mintis į metaforas, ritmus, sąskambius. Man įdomu tas savotiškas kūrybinis susidvejinimas, galimybė persijungti iš vienų dažnių į kitus, būtinybė tarp poezijos ir prozos išsaugoti atstumą.

Studijavote teatro meno fakultete, taip pat baigėte aukštuosius kino scenaristų kursus… Kodėl nerašote scenarijų? Ir koks Jūsų santykis su teatru šiuo metu?

Jau daugelį metų dirbu (rašau prozą ir poeziją bei verčiu) labai intensyviai, tad, jei imčiausi kino scenarijaus, šį tektų rašyti priešokiais, bet šitaip rimti scenarijai nerašomi. Turiu porą sumanymų kinui, tad jeigu staiga pajusiu būtinybę juos įgyvendinti ir dar pasitaikys laisvas pusmetis – parašysiu. Poreikio dėl scenarijaus mesti visa kita šiuo metu nejaučiu. Juolab kad nenorėčiau jo rašyti „į stalčių”, o tokio režisieriaus, su kuriuo norėtųsi dirbti, lietuviškame kine nematau.

Apie teatrą. Kai studijavau, mūsų specialybėje teatro buvo nedaug. Buvome rengiami darbui mokykloje. Bet aš nuo mažens turėjau galimybę stebėti, kaip dirba legendinė režisierė Stasė Niūniavaitė. Šiuo požiūriu nepaprastai pasisekė. Ji ir užkrėtė mane meile teatrui – visam gyvenimui. Ir nors tiesiogiai nieko teatriško nedarau – nerašau pjesių (kol kas?), nevaidinu, nerežisuoju, – vis tiek jaučiuosi šiek tiek teatro žmogumi. Myliu šią meno rūšį, bene visuose Lietuvos teatruose turiu pažįstamų, gerų pažįstamų ar draugų – nuo rūbininkių iki operos solistų, – skaitau dramaturgiją ir stengiuosi būti geras žiūrovas. Tai, beje, gana sunkus darbas.

Studijavote Klaipėdoje – ar dar liko kokių nors saitų su šiuo miestu? Kokios miesto vietos Jums mielos?

Iš tikrųjų mano ryšius su Klaipėda užmezgė ne studijos. Šiame mieste esu de facto gimęs (tik užaugęs Naujojoje Akmenėje) ir jis man labai brangus. Klaipėdoje gyvena mano draugai, giminaičiai, daugybė pažįstamų, tad kaskart atvažiavęs turiu, kaip koks J. Kazlauskas – krepšininkams, paskirstyti brangiems man žmonėms „žaidimo” minutes. Kai Herkaus Manto gatve žingsniuodamas senamiesčio kryptimi, prieinu Vytauto gatvę, visada dirsteliu į namo ties sankryža trečio aukšto langus. Ten kadaise būta gimdymo namų, ten ir gimiau. Vaikystėje svarbios miesto vietos buvo žaislų parduotuvė Danės gatvėje (maždaug priešais „Meridianą”) ir ledainė „Pingvinas” S. Daukanto ir Herkaus Manto gatvių sankryžoje. Deja, „Pingvino” senų seniausiai nebėra. Vėliau akcentai persikėlė į Centrinį paštą – tenykštis filatelijos skyrelis tada buvo tikras lobynas – ir į K. Donelaičio vidurinę mokyklą (dab. Vytauto Didžiojo gimnazija), kur daugelį metų dirbo mano dėdė Benediktas Gaižauskas, žymus pedagogas, gamtosaugininkas. Jo valdose – biologijos kabinete su fantastiškais pagalbinio kambario turtais, gamtosaugos muziejuje, mokyklos sode su gyvais bebrais, gulbėmis, beždžionėle – paauglystėje esu praleidęs nemažai stebuklingų valandų. Studijų metais smagu būdavo užsukti į aludę, kurią tada vadinome „Senąja Europa” arba „Trylikta” netoli turgaus. Rinkdavosi ten studentai, dailininkai, poetai, aktoriai. Užeini, būdavo, ir pataikai į patį įkarštį diskusijos tema: „Kur paveikslo apačia?” Šiais laikais kokio nors vieno traukos taško Klaipėdoje, ko gero, neturiu – pats miestas man svarbus ir brangus kaip visuma. Bet visada pereinu „gražiausiais mūsų takais – už upelio”. Šitaip poetiškai rašė vienas senas mano draugas, turėdamas galvoje ėjimą skveru tarp Danės gatvės ir upės, paskui Biržos tiltu – į senamiestį. Kad ir pro kur į Klaipėda atvykčiau ar iš jos išvykčiau – Vilniaus, Kretingos, Girulių, Palangos, Neringos ar Švedijos kryptimi – pasisveikinimo ir atsisveikinimo akimirkos ritualas įvyksta.

Kaip jaučiatės būdamas rašytoju Lietuvoje? Ir kaip įsivaizduotumėte tobulą „buvimą rašytoju Lietuvoje”?

Tiesą sakant, beveik tobulai ir jaučiuosi. Lenktynių su rinka ar konjunktūra vargai manęs nekamuoja, knygos leidžiamos gražiai, kokį pavadinimą knygai sugalvoju, toks ir atsiduria viršelyje (nors žinau atvejų, kai gerokai svaresni, nei aš, rašytojai buvo įkalbėti pavadinimą pakoreguoti). Protarpiais ir vieną kitą premiją gaunu. Ko dar galėčiau norėti? Pasakiškų honorarų? Kadangi utopijų nemėgstu, apie tai ir negalvoju. Be to, netgi gaudamas tokius honorarus, kad net nebereikėtų dirbti, tikriausiai vis tiek versčiau. Esu įsitikinęs, kad rašytojui turi rūpėti tik teksto kokybė, nes tiražai, honorarai, premijos, verčiamumas į kitas kalbas ir pan. yra antriniai, tretiniai ir t. t. dalykai, kurie tik iškreipia to tobulo buvimo sampratą. Taigi, vienintelis mano pageidavimas (ir reikalavimas) yra skirtas ne leidyklai, skaitytojui, Rašytojų sąjungai ar dar kam nors, o sau – rašyti geriau.

Jūsų tekstai sklidini buitinėje kalboje rečiau vartojamų, puošnių, neįprastų kalbos dalių. Kokiais kanalais šie žodžiai atkeliauja į Vido Morkūno kūrybą?

Nejaugi tų retesnių žodžių mano tekstuose iš tiesų tiek daug? Mano tėvai – gryniausi žemaičiai, dounininkai, o užaugau, kaip minėjau, Naujojoje Akmenėje, taigi, čia pat Aukštaitijos pakraštys, čia pat Latvija, ir ta mišri kalbinė aplinka tikriausiai negalėjo manęs nepaveikti. Mano ryšys su Žemaitija, ne tik su Klaipėda, labai tvirtas, žemaitiškus žodžius natūraliai vartoju, kartais nė nežinodamas, kad jie – būtent tokie. Ornamentuoti kalbą neįprastais žodžiais tikrai nėra mano savitikslis. Tiesiog Didysis mūsų kalbos žodynas man pati įdomiausia lektūra, kuria mėgaujuosi nuolat. Atmintyje neišvengiamai įstrigusius žodžius pavartoju – kur tinka. Rašydamas po Didįjį žodyną nesirausiu. Nors sykį panašiai ir dariau. Kai rašiau „Skenduoles”, sumanymas reikalavo, kad leksika aprėptų visus Lietuvos regionus, tad ieškojau visų tarmių žodžių. Beje, kai kurie mūsų žodžiai, tegul ir niekuo ne blogesni už kitus, dėl nuolatinės vartosenos yra taip suzulinti, kad gal reikėtų juos savotiškai užkonservuoti – laikinai, kol jų grožis suskambėtų naujaip.

Verčiate iš keturių kalbų – vokiečių, anglų, rusų ir lenkų. Iš kurios kalbos versti maloniausia?

Turbūt derėtų sakyti, kad iš trijų. Iš vokiečių senokai nebeverčiu. Ko gero, labiausiai savimi pasitikiu, versdamas iš rusų kalbos, bet iš esmės tas vertimo malonumas ne nuo kalbos priklauso. Kad maloniausia versti talentingai, stilingai parašytą tekstą, turbūt nereikia nė sakyti. Taip pat – tokį, kuris tarsi kviečia vertėją pasigalynėti; kuriam išversti prireikia išmonės, lankstumo. Taip pat – sutvarkytą tekstą. Mat originale kartais pasitaiko į neviltį varančių šiukšlių. Pavyzdžiui, veikėjai pasikalba miegamajame ir išeina iš virtuvės, tas pats veikėjas vienu metu važiuoja dviem skirtingais automobiliais ir t. t., ir pan. Žinoma, paprasčiausia išeitis – „nusiplauti rankas”, palikti sprendimo naštą redaktorei. Bet aš taip darau tik kraštutiniais atvejais. Panašiai, kaip ir rašant, kai brangiausias kūrinys būna tas, kurį rašai kalbamuoju metu, maloniausias vertimas gali būti tas, prie kurio tuo metu dirbi. Ir visai nesvarbu, kuria kalba parašytas originalas.

Ar galėtumėte įvardinti sudėtingiausią vertimą, kurį teko versti? Ir tą, kuriuo labiausiai didžiuotumėtės?

Retkarčiais pasitaiko vertimų, kuriuos lydi visokie keblumai, su pačiu tekstu gal net nesusiję. Verčiant viskas dūžta, genda (blogiausia – jei kompiuteris), žūsta laikmenos, leidybą kuruoja koordinatorė, su kuria neįmanoma susikalbėti, nes ji gyvena, tarkime, keliasdešimties emocijų per sekundę tempu. Arba vertimą imasi redaguoti asmuo, kuriam reikėtų įstatymu uždrausti artintis prie literatūros tekstų. Bet panašūs atvejai, kaip minėjau, itin reti. Jei kalbėtume apie tekstą, didžiausias iššūkis man buvo versti T. Obreht „Tigro žmoną”, S. Lemo „Žlugimą” ir, žinoma, A. Sapkowskio sagą „Raganius”. Už pastarąjį vertimą buvau nominuotas garbingai tarptautinei Transatlantyk premijai, kurią Lenkijos Knygos institutas teikia už nuopelnus lenkų literatūros sklaidai pasaulyje. Taip pat iš šio vertimo lenkaitė Agata Balcerska, studijavusi lituanistiką Poznanės universitete, rašė magistrinį darbą. Gražiai su ja bendradarbiavome. „Raganiaus” vertimas ne kartą minėtas geru žodžiu, taigi, smagu.

Kaip manote, ar yra tokių prozos tekstų, kurių į kitą kalbą išversti būtų neįmanoma? Kokių vertimų pats jokiu būdu nesiimtumėte?

Neišverčiamų prozos tekstų greičiausiai yra. Nors net ir sudėtingiausiais atvejais galima surasti, sugalvoti atitikmenis, klausimas – kiek toks vertimas būtų adekvatus? – išliktų. Nesu tikras, kad išverčiami yra J. Joyce’o romanai „Ulysses” ir „Finnegans Wake”. Bent jau aš jų versti nesiimčiau. Nesiima ir kolegos vertėjai, nors tarp jų esama aukščiausios kvalifikacijos profesionalų. Deja, neišvengėme tragikomiško paradokso. Ko nesiėmė profesionalai, griebėsi kas užsimanęs. Čia kalbu ne apie „Uliso” vertimo bendraautorį S. Repečką, kurio žūtbūtines pastangas minėtąjį vertimą išgelbėti kaip tik reikėtų pagerbti. Neversčiau aš ir kokių nors nusikaltėlių biografijų ar panašios lektūros. Turiu omenyje tokias biografijas, kurias patys nusikaltėliai ir užsako. Fakto literatūros knygą apie kriminalistiką esu vertęs. Beje, prieš keletą metų atsisakiau versti knygą apie M. Gorbačiovą. Bet tikriausiai ne apie tokius tekstus klausiate. Turbūt nesiimčiau knygos, jei papildomas jos temų tyrinėjimas sudarytų didesnę, nei pats vertimas, darbo dalį. Abejoju, ar versčiau to paties A. Sapkowskio trilogiją „Narrenturm”, kad ir kokia ji puiki. Tektų pirmiau studijuoti Europos istoriją. Užtat ir dėl anksčiau minėtojo „Raganiaus” net ir po daugelio metų yra išlikęs kartėlis – nujaučiu, kad ne visas iš begalinės daugybės šioje sagoje užkoduotų politinių, geografinių, istorinių, literatūrinių ir kitokių aliuzijų pavyko perprasti.

Esate gavęs apdovanojimą už publikaciją „Metuose”. Koks paties požiūris į kultūrinę spaudą? Ar sekate (jei taip, kas domina, o ko nemėgstate, boditės)?

Man kultūrinė spauda būtina. Daug reikalingesnė už kai kuriuos menkaverčius dienraščius. Nuolat (ir jau daug metų) skaitau tris leidinius – „Šiaurės Atėnus”, „Literatūrą ir meną” bei „Metus”. Suprantu, kad kultūrinės spaudos esama ir daugiau, ir tikriausiai pražiopsau kituose leidiniuose pasitaikančius vertus dėmesio tekstus, bet skaityti dar daugiau nebeišgalėčiau fiziškai, neužtektų ir laiko. Juolab kad prie minėtųjų, skaitomų popieriuje, dar prisideda internetiniai kultūriniai portalai – „Aplinkkeliai” ir „Doxa”. Žinoma, norisi kuo daugiau fundamentalių, nevienadienių tekstų. Tokių pastaruoju metu ypač trūksta „litmeniui”. Šiame savaitraštyje spausdinamos grožinės kūrybos padėtis, mano galva, išvis tragiška. Aišku, pasitaiko ir išimčių. „Šiaurės Atėnai” netgi įdomūs tuo, kad neprognozuojami. Šalia išties solidžių filosofinių ar teologinių tekstų gali aptikti isteriškos ideologinės propagandos – autorių, kuriuos lyg ir derėtų laikyti filosofais! Poezijos periodikoje beveik neskaitau. Dėl neišvengiamos pateikimo specifikos. Man reikia, kad lape būtų vienas vienintelis eilėraštis.

Vis dėlto, turint galvoje sunkią kultūrinės spaudos padėtį, smarkiai priekaištauti nesinori. Ačiū jai, kad išvis dar yra!

Ir pabaigai – ką mėgstate veikti tada, kai nerašote ir neverčiate?

Daug skaitau. Net nežinau, ar tai verta čia minėti, nes skaitymas yra mano darbo dalis. Dažnai klausausi muzikos. Bliuzo, roko, džiazo. Ne tik namie, bet ir koncertuose. Smagu, kad džiazas mūsų šalyje – labai aukšto lygio. Žiūriu filmus. Tai – viena didžiųjų mano aistrų. Vaikštau į teatrą. Esu oficialus Londono Arsenal klubo narys ir bent kartą per savaitę mėgaujuosi aukščiausio lygio futbolu. Kol buvo gyvas tėvas, daugelį metų drauge su juo lydekavome. Jam išėjus, tas pomėgis man kažkaip išblėso. Bet visai gali būti, kad meškerę į rankas dar paimsiu.
Veikti yra ką, tik norėk!

Ačiū už pokalbį!

Leave a Reply