„Vakarų vėjų ’22“ kuratorė Neringa Poškutė-Jukumienė: „Neturėtume nuolat įrodinėti, kad esame įgalūs kurti“

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) 2022 m. liepos 22 – rugpjūčio 14 d. veikia Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus menininkų parodos „Vakarų vėjai ’22: Gimtadienis“ ir „Klaipėdos dailės muziejus“.

Šiemet tradicinė klaipėdiečių bienalė dedikuota 770-ajam Klaipėdos miesto gimtadieniui. Ir parodų ekspozicijos tarsi susluoksniuotos: pirmajame aukšte – LDS Klaipėdos skyriaus menininkų jungtinė paroda „Vakarų vėjai ’22: Gimtadienis“. Joje daugiausiai lankytojų dėmesio pasiglemžia ilgas šventine balta staltiese užtiestas stalas. Pasak parodos kuratorės, LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkės Neringos Poškutės-Jukumienės, pradėję galvoti apie parodos vizualą, jie jau tikrai žinojo: stalas su balta staltiese būtinai bus. Ir konfeti. Tiesa, tas šventinis stalas ekspozicijoje buvo apkrautas iš medžio drožtomis nuorūkomis ir virto Daniaus Drulio instaliacijos „Nuorūkos“ elementu. Menininkas, reflektuodamas Klaipėdos gimtadienį, akcentavo, kad miestas ne visada tvarkosi taip, kaip reikėtų. Beje, per parodos atidarymą šios instaliacijos įtaigumą patvirtino ir vieno lankytojo atsitemptas šuniukas, iš susijaudinimo pašventinęs ją šlapimu.

Antrasis Parodų rūmų aukštas su ekspozicija „Klaipėdos dailės muziejus“ tapo prašmatniuoju gimtadienio sluoksniu. Didžioji salė buvo pakeista neatpažįstamai ir virto kone tikru muziejumi – su žingsnių garsus slopinančiu kilimu, minkštasuoliais, skirtais kūrinių refleksijai, ir skirtingų spalvų sienomis šiųmečių jubiliatų eksponuojamai kūrybai. O atidarymo metu – ir su stereotipine muziejaus salės prižiūrėtoja, sėdinčia kampe ir pro akinių viršų piktu žvilgsniu nulydinčia kiekvieną lankytoją, sudrumstusį jos ramybę. Muziejuje dar galima aplankyti ir Sauliaus Bertulio personalinę parodą, ir Augustino Savicko tapybos salę, ir pasiedukuoti menininko dirbtuvių instaliacijoje „Be stogo“. Viskas – tarsi tikrame muziejuje, kur galima rasti visko visokiems skoniams.

Apie šių parodų koncepciją, jų įgyvendinimo niuansus, LDS Klaipėdos skyriaus veiklą ir kitas aktualijas kalbamės su LDS Klaipėdos skyriaus pirmininke ir šių parodų kuratore Neringa POŠKUTE-JUKUMIENE.

Tradicinė LDS Klaipėdos skyriaus paroda „Vakarų vėjai“ vyksta kas dvejus metus. 2020-aisiais atidarydami parodą džiaugėtės, kad į sąjungos Klaipėdos skyrių buvo priimta nemažai naujų narių. Kas naujo įvyko sąjungoje per tuos metus?

2020-uosius mes buvome dedikavę Lietuvos nepriklausomybės 30-mečiui. Tuomet „Vakarų vėjus“ šventėme gana ramiai. Stojimo Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrių tendencijos yra pulsuojančios, niekada negali nuspėti, ir kartais prieš pretendentų paraiškų priėmimo termino pabaigą panikuojam: negi niekas neprisijungs prie bendruomenės? Kartais reikia patiems pasižiūrėti, kas vyksta aplinkui, – gal kas tyliai ramiai veikia viešai nepasirodydamas. Nes sąjunga, kuri turi veikti kaip bendruomenė, realiai taip ir veikia. Bet kartais ta bendruomenė išsibarsto, ypač dabar, individualizmo amžiuje, kai ne vienas stengiasi pats personaliai kažko pasiekti, nesišliedamas prie grupių. Tačiau dabartinė tendencija tokia, kad grupelės vėl nori apsivienyti, nori komunikuoti. Ir žvelgiant iš tolimesnės perspektyvos, galėčiau pasakyti, kad noras dalyvauti tokioje didelėje bendroje visų narių kūrybos parodoje tampa pagrindiniu argumentu būti tos bendruomenės visaverčiais nariais ir, tarkim, kas antrus metus parodyti savo naujausią kūrybą nerengiant personalinių parodų.

Anksčiau paroda „Vakarų vėjai“ tradiciškai būdavo skirta pristatyti LDS Klaipėdos skyriaus narių naujausius darbus. Tačiau pastarosios trys bienalės nutolo nuo tradicijos ir tapo teminėmis parodomis. Kaip šias permainas vertina dailininkų bendruomenė?

Man nelabai patinka, kad „Vakarų vėjai“ susiformavo į ataskaitinę parodą. Lyg mes nuolat turėtume įrodinėti, kad esame įgalūs kažką padaryti, sukurti. Man labiau norisi sakyti, kad savo kūryba galime kalbėti apie kažką, apie viską. Manau, kad šiuolaikiniam menininkui nereikia įrodinėti, jog jis yra darbštus, kūrybingas. Manau, kad apskritai būti aktyviam meno lauke yra savaime suprantama. Per penkerius savo kadencijos metus rengdama „Vakarų vėjus“ formuoju požiūrį, kad menininkas būtų atsakingas už temą, už refleksiją į laikmečio aktualijas ir savo kūriniu kalbėtų apie mums svarbius dalykus ne tik mieste, bet ir Lietuvoje – svarbius socialine, kultūrine, politine prasme. Manau, šie „Vakarų vėjai“ parodė, kad tas didžiulis projektas, Vakarų Lietuvos bienalė, užaugo iki tokio lygio. Ir dabar turbūt bus daug lengviau rengtis būsimai parodai, nes menininkų atsargumas jau peraugo į smalsumą.

Tokios apimties parodai pasiruošti reikia daug laiko. Kada pradėjote jai rengtis? Kokie buvo atspirties taškai?

Viena vertus, mes visada apkalbame jau įvykusias ir mąstom apie būsimas parodas ir, tarkim, dabar, po šios parodos atidarymo, jau galvojam apie būsiančią po dvejų metų – apie datas, kurias būtų svarbu paminėti, įdomius reiškinius ar kitus dalykus, kuriuos verta kedenti „Vakarų vėjuose“. Nes tema yra labai svarbu. Ramiausia yra dėl to, kad LDS Klaipėdos skyrius šiandien turi 123 menininkus, ir iš tų menininkų kūrybos mes tikrai rasime ką parodyti. Tai mūsų stabilumo garantas. Kita vertus, šiais projektiniais laikais mes esame priklausomi nuo to, kad tokio masto paroda bus įgyvendinta tik tada, kai jai bus skirta lėšų. O tam, kad būtų skirtas finansavimas, privalome rašyti projektą. Neišvengiamai prisirišame prie valstybės minėtinų datų ar kitų švenčių, kad paraiškoje galėtume apeliuoti į kažkokį prioritetą ir ta paraiška taptų aktuali ir būtų įvertinta. Prieš metus jau žinoma parodos koncepcija, apie ką bus „Vakarų vėjai“, ir pradedamas gvildenti turinio laukas. O realus fizinis darbas paruošti parodą, intensyvus piko metas – mėnuo iki parodos. Tuomet jau dūzgiam kaip bitės avily, kiekvienas iš komandos narių, gavęs savo užduotį, rūpinasi savais dalykais. Tokio dydžio parodą eksponuoti mums šį kartą truko dvi savaites. Labiausiai gedime dėl to, kad pati paroda fiziškai veikia tik tris savaites. Eksponuojame dvi savaites, parodą žiūrovai mato tris savaites ir po to per kelias dienas mes ją išmontuojame. Tai negailestinga!

Esate šių parodų kuratorė, tačiau dirbote ne viena. Kaip sekėsi suburti komandą? Ar nebuvo priešpriešos kuriant koncepciją ar parodų architektūrą?

Klaipėdoje gerai dirbančių ir išmanančių šią sritį profesionalų – nedidelis ratas, jie dažniausiai kviečiami prisidėti prie daugelio parodų. Pavyzdžiui, mūsų komandoje esantis architektas Vladas Balsys dirba ne su viena paroda, jis jau yra įrodęs, kad jo sprendimai būna įdomūs ir papildo tą koncepciją, kurią aš, kaip kuratorė, sudėlioju pačioje pradžioje. Menotyrininkė Danguolė Ruškienė yra aktyviai įsiliejusi į Klaipėdos meno lauką, jį stebinti ir pati dalyvaujanti. Danguolė į mūsų organizaciją atėjo visai neseniai mano pakviesta – mačiau didžiulį bendradarbiavimo potencialą. Ji iš tų žmonių, kurie turi daug patirties, mato perspektyvą, yra kritiška, domisi ne tik Lietuvos, bet pasaulio menu. Komunikacija su tokiu žmogumi paprasta, kuratoriui lengva bendrauti su žmonėmis, kurie yra tame laike, aktualiai mąstantys ir daug žinantys. Turėdami tokias galimybes, mes savo veiklą, kiekvieną projektą galime vystyti iki aukščiausio profesionalumo lygio. Koordinuojant šį projektą labai prisidėjo mūsų skyriaus referentė, literatūrologė Rosana Lukauskaitė. Ji gerai valdo tekstą, gali jį greitai suformuoti ir redaguoti, tiesiog klausydama mūsų pokalbio apie parodos koncepciją ir architektūrą. Komandoje mes turėjome visiškai naują žmogų – VDA Telšių fakulteto studentę Emiliją Globytę, kuri šiame projekte prisidėjo koordinuojant darbą su jaunaisiais menininkais, kūrusiais menininko dirbtuvių instaliaciją „Be stogo“.

Tokia buvo bazinė komanda. Ir dar buvo žmonių, kurie laiku atnešė parodai kūrinius, pasiūlė savo pagalbą eksponuojant: nešiojant, pakeliant kūrinius, juo komponuojant. Ir tokių buvo ne vienas. Neatrodo, kad tai didelė komanda, be to, KKKC turi ekspozicijos darbuotojus, su kuriais glaudžiai komunikuojant rezultatas būna geras. Nes tik tada, kai visi kartu einame iš vienos salės į kitą, o kai kada ir šokinėjame nuo vieno aspekto prie kito, galima pasiekti įdirbį ir jį va tokį pateikti žiūrovui. Tas darbas vieniems be kitų būtų sunkus.

LDS Klaipėdos skyriaus bienalė „Vakarų vėjai“ tradiciškai užimdavo visus KKKC Parodų rūmus. Šiemet ekspozicija sudaryta iš dviejų segmentų. Kodėl buvo pasirinkta būtent tokia koncepcija?

Šį kartą parodą padalinome į dvi dalis: „Vakarų vėjai ’22: Gimtadienis“ pirmame pastato aukšte ir „Klaipėdos dailės muziejus“ antrajame. Aš muziejų įsivaizduoju ne kaip vientisą monotonišką erdvę, kur išeksponuoti kūriniai, bet labiau kaip dinamišką interaktyvią erdvę. Muziejuje visada, kad ir koks jis būtų, rasime kokio nors labai nusipelniusio menininko darbų, kurie tam muziejui suteikia vertės. Parodoje „Klaipėdos dailės muziejus“ taip ir susiformavo: rodome parodą, kurioje – septynių mūsų menininkų, šiemet švenčiančių labai garbingus jubiliejus, kūriniai. Dėl interaktyvumo buvo pasitelkta jaunųjų menininkų instaliacija „Be stogo“. Kitoje erdvėje – visiškai išskirta Sauliaus Bertulio „personalinė“ paroda. Ir, aišku, Augustino Savicko tapyba „kolekcininko kambaryje“. Jis šiuo atveju yra autorių, studijavusių tuomečiame Vilniaus dailės institute, mokytojas, galbūt davęs pradžią, stimulą eiti profesionaliosios dailės keliu. Jo kūrinių paroda šioje muziejinėje ekspozicijoje ir yra tas jau minėtas muziejaus svoris.

Instaliacijoje „Be stogo“, arba „Menininko dirbtuvės“, eksponuojami artefaktai tų menininkų, kurie atsiliepė į kvietimą ir atnešė daiktų iš savo dirbtuvių. Ir tai nebūtinai tiesioginiai kūrybos įrankiai ar priemonės. Pavyzdžiui, grafikė Felicija Kačenauskaitė-Pinkevičienė atnešė šventojo skulptūrėlę. Visi šie atneštieji daiktai eksponuojami instaliacijoje jų neišskiriant, net neparašant, kur kieno daiktas, jų lyg ir nesureikšminant, bet suteikiant naujas vertes ir palaikant dialogą tarp jaunosios ir vyresniosios kartos. Sukurta visiškai nauja erdvė, kurioje galima veikti ir edukatyviai, ir kartu visiškai realiai parodyti, kad ta dirbtuvė – ne muziejinis neliečiamas eksponatas. Ši erdvė atvira vaikščioti ir liesti, joje gali dalyvauti ir žiūrovas.

O kodėl pasirinkta būtent tokia – bohemiško chaoso – forma? Per parodos atidarymą instaliacija atrodė tarsi po Didžiojo sprogimo: pilnos peleninės, nešvarūs indai, grindys nuklotos konfeti. Kaip manote, ar nepasenęs toks dirbtuvių stereotipas? Nes daugelio jaunesnės kartos menininkų kūrybinėse dirbtuvėse – kone precizinė tvarka.

Duodama šią užduotį irgi stebėjausi, kai ta instaliacija pradėjo gimti. Manau, toks yra ją kūrusių jaunų žmonių suvokimas. Kol jie gyvena bendrabutyje, kol studijuoja, jų kambariai prieš peržiūras ar atsiskaitymus lygiai tokie ir yra – kaip po Didžiojo sprogimo. Dėl to jiems, matyt, tai asocijuojasi su labai kūrybingu laiku. Kita vertus, jie negavo nei šiuolaikinio fotelio, nei modernios lentynos ar dar kažko. Jie gavo daiktus iš gyvenimo, natūralius, nenupoliruotus. Taip ir sudėliojo. Manau, kad jaunimas, pabaigęs studijas, susikurs visai kitokią savo kūrybinę erdvę.

Šiuo atveju dirbo septyni studentai, buvę ir dar tebestudijuojantys. Tai jie ir pasilinksmino su tuo, ką gavo, kuo jiems kvepėjo ši medžiaga – galbūt nostalgiška bohema tų laikų, kai lyg ir gali daryti viską, ką nori, bet ir turi sukurti kūrinį. Varijuoti tarp laisvės ir pareigos – tai ir buvo akcentas. Ekspozicijoje vietomis pagaunami komponavimo, daikto vietos paieškų niuansai, lyg ir formuojamas natiurmortas. Bet kažkurioje vietoje jie ima ir išsitaško: atsiranda peleninė su nuorūkomis, po stalu padėti nešvarūs puodeliai. Tai yra kasdienybė. Aš savo dirbtuvėje irgi vis dar turiu to sprogimo (juokiasi). Šiaip įdomu būtų kiekvieno jų paklausti, nors jie sakė, kad tai turėtų būti tokia dirbtuvė, kuri tenkintų mūsų visų poreikius, ir kad čia reikia realiai kažką veikti. Ir iš tiesų ten užsukus norisi prisėsti ant tos sofutės, pasižvalgyti. Be to, instaliacijoje atsiradę seni projektoriai yra nostalgiškas būdas parodyti sąjungoje rastą dėžę su daugybe skaidrių. Jose yra užfiksuota ankstesnių „Vakarų vėjų“ menininkų kūryba. Tos skaidrės mums buvo didelis atradimas, ir radom būdą jas integruoti parodant ir archyvinę vertę. 

„Vakarų vėjai ’22“ dedikuoti Klaipėdos gimtadieniui ir jubiliejų kultūrai. Kokia užduotis buvo keliama menininkams, norintiems eksponuoti kūrinius šioje parodoje?

Kvietime menininkams daugiausiai dėmesio skyrėme faktui, kad miestas švenčia unikalią sukaktį. 770 metų yra ne šiaip sau – tai istorija, kuria turime didžiuotis. Nors esame trečias pagal dydį Lietuvos miestas, bet – seniausias! Mes tą pamirštame, esame truputį lokalūs. Būtina atkreipti dėmesį į tokį reiškinį – Klaipėda švenčia labai garbingą jubiliejų, ir mūsų viduje turi pabusti pasididžiavimo jausmas. Nes mes, neturėdami tokios kultūrinės pasiūlos kaip Vilniuje ir Kaune, truputį dvelkiame pesimizmu. Dėl to pasiūlėme menininkams ne tik permąstyti miestą, kuriame gyvena, bet ir duoti žinią visuomenei, kokius žmones jie fiksuoja, kas jiems svarbu tame mieste, kas skaudina. Arba kas nuteikia romantiškai ir kuria gerąjį lokalųjį jausmą. Buvo labai svarbu, kad menininkai pasakytų savo poziciją – kas jiems yra šis miestas. Jie labai skirtingai tai išreiškė. Vieni save tiesiog identifikavo kaip šio seno miesto gyventojus, galinčius čia save realizuoti, ir tai jau yra reiškinys. Kiti savo dėmesį skyrė pačiam miestui ir jo fenomenams. Menininkas visada truputėlį intriguos, truputėlį provokuos ir po to ateis pažiūrėti, kaip bendrai visumoje tas gimtadienis suskamba. Mes, planuodami parodos vizualinius akcentus, turėjom tik dvi mintis: būtinai bus stalas, apdengtas balta staltiese, ir konfeti (juokiasi).

Tas stalas su šventine balta staltiese tapo parodos epicentru – nuklotas medinėmis nuorūkomis, jis tapo Daniaus Drulio instaliacijos „Nuorūkos“ pagrindu. Nustebino jo gimtadienio šventės interpretacija? Kaip jis pats ją komentuoja?

Man tai vienas unikaliausių menininkų LDS Klaipėdos skyriuje. Matydamas jo darbus, negalėtum įvardyti nei amžiaus, nei pažiūrų. Nors jis prieš porą metų atšventė garbingą jubiliejų. Taip, tas menininkas kiekvieną kartą nustebina. Su nekantrumu laukiu jo kūrinių kitų metų tarptautiniame formos meno festivalyje „Faktas-forma“, kurį mes rengiame kas dvejus metus pakaitomis su „Vakarų vėjais“. Nes tai menininkas, kuris, mano galva, savo idėjomis šiandien įtaigiausias. Jis pats apie savo instaliaciją sakė, kad, galvodamas apie temą, atkreipė dėmesį į netvarkingas miesto vietas ir ypač – jose besimėtančias nuorūkas. O ir apskritai miestas ne visada tvarkosi taip, kaip reikėtų. Aš dar papildyčiau, kad po kiekvienos šventės būna štilis, lengvos ar sunkios „pagirios“, nes susirinkti save, išbarstytą šventiniu laikotarpiu, yra gana sudėtinga net emociškai, psichologiškai. Žodžiu, įsibėgėti nelengva.

Rengiant grupinę parodą visada išlieka nelygiaverčių kūrinių rizika. Kaip sprendžiate šią problemą? Ar dažnai tenka atsisakyti eksponuoti darbus?

Ne tai, kūrinys stiprus ar silpnas, yra svarbu bendroje parodoje, bet tai, kaip tam kūriniui randi vietą. Silpnas kūrinys, tinkamai išeksponuotas, gali šoktelti gerokai į viršų ir ekspozicijos nesugadinti. Vertintojo pozicija irgi yra visokeriopa, o kas yra geras kūrinys, šiandien sunku būtų sudėlioti apibrėžimu. Bendroje parodoje visada išlieka rizika, nes nežinome, kokių kūrinių paraiškų sulauksime. Kai kuriuos, dar kuriamus, jau buvome matę ir žinojome, kad jie tikrai atliepia miestą, atliepia menininkus – mūsų miesto atstovus ir reflektuoja mūsų miestui skaudžius ar keliančius pasididžiavimą dalykus. Tai ir buvo vieninteliai kriterijai, kuriuos įvardijome. Atmetėme nedaug, gal tik keletą darbų, kai kurie iš jų nesurado vietos pirmojo aukšto ekspozicijoje, bet jie atsirado „Menininko dirbtuvių“ instaliacijoje. Buvo ir tokių kūrinių, kurie negalėjo komunikuoti tarpusavyje bendroje kompozicijoje. Tas diskursas visada išlieka. Lyg ir skaudu atmesti, nes menininkas save realizuoja, tačiau galbūt jis labiau realizuoja save, o ne kūriniu atliepia pateiktą temą? Ta prasme, kad nemato Klaipėdos miesto kontekste, miesto, kuris gyvas viskuo: ne tik gatvėmis, bet ir oru ar jausmais. Taip, kūrėjai ne visada nori eiti vienu keliu į pateiktą temą, bet mes be tų intrigų turbūt būtume labai nuobodūs (juokiasi). Menininkai turi pasitikėti parodos kuratoriumi, architektu, menotyrininku, ir ta komanda, kuri susiburia. Manau, kad tuos, kurie pasitiki mumis, irgi aplanko visokios dvejopos mintys, bet jei jau parodoje sukrito toks kontekstas, vadinasi, buvo rastas geriausias sprendimas. Nes mes visi siekiame aukščiausio profesionalumo.

Parodos „Klaipėdos dailės muziejus“ pavadinimas tapo tarsi aliuzija ar gyvu priekaištu dėl nepajudančios iš mirties taško idėjos įkurti Klaipėdos dailės fondą. Ar yra koks nors postūmis šioje srityje?

Tas postūmis jau buvo gana apčiuopiamas, kai aš įsijungiau į Klaipėdos karališkojo pašto iniciatyvinę grupę ir dalyvavau pašto įveiklinimo galimybių studijos diskusijose, renginiuose, veiklose. Mes ten labai aiškiai pasakėme: štai, yra poreikis, reikia tik dirbti. Esame organizacija, negeneruojanti finansų, neužsiimanti komercine veikla. Galime turėti labai gerų iniciatyvų ir labai gerų norų, bet tam reikalingi finansiniai resursai. Kad tokie dalykai būtų įgyvendinti, reikia politinės valios ir miesto valdžios oficialiai išreikšto palaikymo, kad įsitikintume, jog ir jiems tikrai to reikia. O tada mes jau galėtume ramiai šiam tikslui dirbti. Nors jau nuo 2016 m. daužomės į duris, atrodo, kad jų vis dar niekas nenori atidaryti. Tas miesto valdžios įtikinėjimas jau labai ilgai tęsiasi, ir tam, kad jis virstų realybe, šioje parodoje mes ir parodėme, ką miestas galėtų turėti – geriausią dovaną. Gaudami projektinį finansavimą, jau galėtume daryti pirmuosius žingsnius ir turėti Klaipėdos dailės muziejų. Ir nesvarbu, kokioje erdvėje jis įsikurtų. Buvo svarstymų ne tik apie paštą – ir apie Santuokų rūmų pastatą, Žvejų kultūros centrą, dar apie kažką. Žodžiu, erdvių, kuriose galėtų būti tas dailės palikimas, paieškojus tikrai atsirastų. Bet jau šeštus metus nejudama iš mirties taško. Žūtbūt privalėjom kažką padaryti ir parodyti, ką galime turėti ir kad tai yra įdomu. Po parodos pristatymo sulaukę tiek daug gerų atsiliepimų, neužmigsim ir toliau judinsime. Programinio finansavimo dėka jau dirbame prie projekto „Klaipėdos dailės palikimas: skulptūra“ tikslų ir uždavinių. Aišku, dabar tokiems dalykams gal nepalankus metas dėl artėjančių mero ir savivaldybės tarybos rinkimų. Kažin ar kadencijos pabaigoje kas nors norės kalbėtis apie tokį muziejų ir dideles jo viltis. Arba gal kaip tik palankus – juk galima įtraukti šį klausimą į rinkiminę programą. Nežinau, bus įdomu stebėti. „Klaipėdos dailės muziejus“ buvo vienas iš žingsnių parodyti, kad nebereikia nieko laukti, jau dabar galime dirbti – turime medžiagos, kurią reikia susisteminti. Tai buvo svarbiausias momentas.

Po parodų atidarymo socialiniuose tinkluose sulaukėte priekaištų, kad ekspozicijoje nėra Angelinos Banytės kūrinių. Gal galite paaiškinti – tai kodėl nėra Banytės?!

Na, neturėčiau teisintis, bet galiu pasakyti, kad A. Banytės parodą buvome nuvežę ir į Vilnių, kad vilniečiai galėtų pamatyti. Vilniaus širdyje, Vokiečių gatvėje, Banytės freskos, atspaustos masteliu 1:1 ant audinio, buvo išeksponuotos ir matomos ir dieną, ir naktį, nes buvo apšviestos visą parą. Buvo išleistas ir šią parodą palydintis A. Banytės kūrinių albumas. Bet tada socialiniuose tinkluose nemačiau nė vieno Vilniaus menotyrininko reakcijų į šią parodą. Mes Angelinai skiriame labai daug dėmesio ir parodėme, kad ji mums labai svarbi meno istorijos prasme. Bet „Klaipėdos dailės muziejaus“ paroda turėjo kitokią koncepciją ir joje eksponavome kitus menininkus, irgi ne mažiau vertus būti paminėtus. Matyt, mūsų užmegzta intriga apie dialogo, analizuojančio, kas yra Lietuvos meno centrai, o kas – periferijos, poreikį pasiteisino, nes sostinės menotyrininkai užkibo ant užmesto kabliuko ir primetė mums savo „teisingesnę“ nuomonę. O kadangi Angelinos Banytės kūryba tikrai bus miesto dailės muziejuje, ir tai jau – duotybė, tad nejautėme poreikio įrodinėti šios menininkės reikšmingumo.

Mes puoselėjame viltis apie egalitaristinės dvasios muziejų. Klaipėda to verta, Li̇́etuva!

***

Parodoje „Vakarų vėjai ’22: Gimtadienis“ dalyvauja: Algirdas Bosas, Antanas Garjonas, Augustė Santockytė, Aurimas Anusas, Aušra Mačiulaitienė, Daiva Dašenkovienė, Dalia Skridailaitė, Danas Andriulionis, Danius Drulys, Ernestas Žvaigždinas, Daiva Ložytė, Jolanta Vitkutė, Juozas Vosylius, Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė, Neringa Poškutė-Jukumienė, Petras Baronas, Saulė Želnytė, Simas Žaltauskas, Toma Šlimaitė-Bubelienė, Virginijus Viningas, Zita Inčirauskienė, Romualdas Inčirauskas, Isroildžon Baroti, Henrikas Šurkus ir Žydrūnė Kriūkaitė-Juciuvienė.

Parodoje „Klaipėdos dailės muziejus“ dalyvauja: Edvardas Malinauskas, Saulius Bertulis, Vytautas Antanas Jakštys, Kęstutis Balčikonis, Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, Arūnas Sakalauskas ir Felicija Kačenauskaitė-Pinkevičienė.

Parodos kūrėjų komanda: kuratorė Neringa Poškutė-Jukumienė, architektas Vladas Balsys, projektą koordinuoja: Danguolė Ruškienė, Rosana Lukauskaitė, Emilija Globytė. Dizainas – Emilija Globytė.

Projektą iš dalies finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba.

Parodos veiks iki 2022 m. rugpjūčio 14 d.