Trys Virginijaus Viningo dešimtmečiai: šokis tapybos ringe

Tapytojas Virginijus Viningas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose vasario 28 – kovo 29 dienomis pristato retrospektyvinę parodą „Trys dešimtmečiai” – pirmąją iš trijų parodų ciklo, skirto menininko kūrybiniam trisdešimtmečiui paminėti. Vėliau bus dar dvi – Vilniuje ir Kaune.

Menininkas Virginijus Viningas parodos atidarymo metu surengė tapybos performansą. Jam pozavo balerina Beata Molytė. Nerijaus Jankausko nuotr.

Parodoje V. Viningas apžvelgia savo kūrybinį kelią nuo studijų baigimo 1990-aisiais iki šių metų, kurie autoriui jubiliejiniai – gegužę švęs 60-metį. Laikotarpį menininkas padalijo į tris etapus: pirmasis buvo skirtas išsivaduoti iš Dailės akademijoje suformuotos „pilkosios tapybos” įspaudo, antrasis etapas pasireiškė spalvų proveržiu ir keistais objektais drobėse – pakabomis, kėdėmis, sūpuoklėmis. Ir pagaliau trečiasis etapas – su figūrinėmis kompozicijomis, bokso, baleto, moters akto, violončelininkų temomis, pelnęs menininkui įvertinimą ir pripažinimą.

Vieno ryškiausių šiuolaikinių ekspresionistų drobėse pulsuote pulsuoja judesys, išreikštas ne tik sodriu potėpiu ar ryškiomis spalvomis. Kūrinių objektai – taip pat ekspresyvūs, besiveržiantys iš drobės rėmų: džiazo muzikantai, kovingi boksininkai, baleto šokėjos. Pokalbio metu menininkas iškėlė netikėtą mintį: ir boksininkų, ir balerinų judesiai turi daugiau panašumų, nei gali atrodyti. Ir pasiūlė pažiūrėti bokso varžybų įrašą sulėtintai.

Šią menininko pastabą prisiminiau stebėdama V. Viningo tapybos performansą, rodytą parodos „Trys dešimtmečiai” pristatymo metu: skambant violončelininkų dueto „2Cellos” įrašams, menininkas apie pusvalandį tapė baleriną. Jam pozavusi elegantiškoji šokėja Beata Molytė buvo su klasikine baleto apranga tutu ir… raudonomis vardinėmis Vitalijaus Kličko bokso pirštinėmis! Dailininko judesiai, ekspresyviai liejant dažus ant didelio formato plokštumos, taip pat priminė šokį. O gal boksininko šuolius ringe? Sujungti boksą ir baletą – tai menininkas ir žadėjo pokalbio metu…

Tapytojas Virginijus Viningas. Nerijaus Jankausko nuotr.

Nerodyti blogų emocijų

Ar tai pirmoji jūsų retrospektyvinė paroda? Ką ji jums reiškia? Ir kodėl – dabar?

Taip, pirmoji retrospektyvinė. Tai reiškia, kad praeitas kažkoks etapas. Aš ją sieju su savo artėjančiu jubiliejumi. Pavasarį man sukaks šešiasdešimt metų. Taigi ir noriu apžvelgti, ką aš iki to laiko padariau. Ir kaip padariau: kas pavyko, kas nepavyko. Ką galbūt kitaip daryčiau. Ir ką darysiu kitaip.

Kai kurie menininkai, po ilgo laikotarpio atidžiau pažvelgę į savo senesnius darbus, nustemba, kad kažkada sugebėjo taip kurti. Kaip jūs vertinate savo ankstyvąją kūrybą iš laiko perspektyvos?

Aš ją vertinu kaip tam tikrą etapą. Nemanau, kad tuomet kūriau geriau ar blogiau nei dabar. Tam tikrame etape aš išpildžiau savo svajones, lūkesčius, užverčiau tą lapą ir einu toliau. Bet pažiūrėti į tuos darbus įdomu.

Koks jūsų kasdienis tapymo ritualas? Ar laukiate įkvėpimo, kokio nors impulso, įvykio? O gal einate į dirbtuves kaip į darbą?

Man neišeina kasdien tapyti, nes dirbu E. Balsio menų gimnazijoje. Kai kada po darbo nuvažiuoju į dirbtuves, bet šiais metais dažniausiai tapau tris dienas per savaitę. O dėl impulso… Jei nėra nuotaikos, aš nevažiuoju į dirbtuves. Arba kai esu pavargęs. Jei yra kažkoks pradėtas darbas, kurio aš per porą trejetą valandų nepabaigsiu, tuomet geriau laukiu, kada galėsiu visą dieną dirbti. Sakykim, prisimenant parodą „Improviza”, vykusią prieš aštuonerius metus, tuomet esu vieną darbą netgi per dieną padaręs. Man patinka nedaryti pertraukos. Tiksliau, darai pertrauką, kad grįžtum namo ir išsimiegotum, o ryte vėl tęsi darbą. Tuomet mintis nenutrūksta, esi įsivažiavęs.

Vadinasi, prie molberto einate tik būdamas geros nuotaikos? O argi nesakoma, kad menas gimsta iš kančios, skausmo, pykčio?

Ne, jei man skaudu ar ne ta nuotaika, stengiuosi geriau nedirbti. Manau, kad blogų emocijų rodyti nereikia. Labai svarbu, ką tu įdedi į paveikslą – savo emociją, savo nuotaiką, tai, ką tu jauti…

Kairėje: Virginijus Viningas, „Papa žaidžia“, drobė, akrilas, 170×150 cm, 2018 m. Nerijaus Jankausko nuotr.

Brutalumas – gerąja prasme

Kažkuriame interviu esate sakęs, kad tapyba jums – asmeninio gyvenimo išraiška. O ar turi įtakos jūsų kūrybai pasaulio įvykių kontekstas?

Manau, kad ne. Be abejo, girdi žinias, skaitai, matai, bet aš stengiuosi nuo to atriboti savo kūrybą. Esu iš tų, kurie galvoja, kad mene nereikia jokios politikos. Menas turi būti apolitiškas. Tai mano nuomonė, kiti menininkai galbūt turi kitokį požiūrį į meną.

Ko gero, vienintelis politikos veikėjas plačiąja prasme jūsų kūryboje yra popiežius?

Taip. Bet nežinau, ar tai galima sieti su politika, nes tas paveikslas buvo inspiruotas vieno konkretaus momento. Per Velykas žiūrėjau šv. Mišių transliaciją iš Vatikano. Popiežius, vienas iš galingiausių pasaulio žmonių, sėdi tamsoje baltai apsirengęs – toks vienišas prieš didelę minią. Ir tada pagalvojau: kokį jis turi atlaikyti krūvį! Melstis už visus – vaikus, ligonius, už viso pasaulio žmones. Bet jam irgi reikia kažkada pailsėti… Ta mintis ir inspiravo nutapyti paveikslą „Papa žaidžia”, kuriame popiežius – su meškiuku rankose. Man atrodo, kad žaislinis meškiukas yra tarsi vaikystės, nekaltybės simbolis: juos žmonės deda vaikų žūties ar kitų incidentų vietose, norėdami pagerbti aukas. Galbūt kažkuria prasme šiame paveiksle ir yra politikos. Bet aš nesistengiau to akcentuoti.

Viningiškas braižas: kaip pats jį apibūdintumėte?

Jį, ko gero, sugalvojo menotyrininkai. Aš pats džiaugiuosi, kad turiu savo braižą, kad esu išskirtinis meno kritikų akimis. Žmonės, ypač menininkai, turi būti skirtingi. Tame visas gerumas, kad jie nevienodi, kad turi savo braižą, savo požiūrį.

Menotyrininkai, analizuodami jūsų kūrybą, akcentuoja jos brutalumą, ekspresiją, spalvas. Su kokiais teiginiais jūs nesutinkate ir norėtumėte paprieštarauti?

Nežinau… Jei ekspresyvūs ir platūs potėpiai ar tapymas nesilaikant jokių taisyklių yra brutalumas, tuomet jie teisūs. Brutalumas gerąja prasme… O spalva – taip, sutinku. Bet šiaip gyvenime tikrai nesu brutalus (juokiasi).

Virginijaus Viningo parodos „Trys dešimtmečiai“ atidarymas. Nerijaus Jankausko nuotr.

Menas suvaldyti erdvę

Pakalbėkim apie parodą „Trys dešimtmečiai”. Ekspoziciją kūrėte pats, be kuratoriaus? Nesinorėjo žvilgsnio iš šalies?

Taip, pats. Gal ir norėjosi, bet aplinkybės taip susiklostė… Be to, šiose salėse aš esu ne vieną ekspoziciją surengęs – ir Dailininkų sąjungos „Vakarų vėjus”, ir kitas. Patirties kažkiek yra. Aišku, pradžioje, atėjus į tuščias sales, kyla abejonių, kaip daryti, bet po truputį pavyksta suvaldyti erdvę… Stengiausi, kad ekspozicija nebūtų perkrauta, ar atvirkščiai – per tuščia. Norisi estetikos…

Esate patenkintas visuma?

Taip, sakykim. Ko gero… Dabar jau vieną kitą paveikslą gal ir pakeisčiau. O gal ir ne.

Įprastai pristatant retrospektyvinę parodą kūriniai eksponuojami nuosekliai pagal jų sukūrimo metus ar etapus. Kokiais kriterijais vadovavotės jūs kabindamas paveikslus?

Iš pradžių galvojau eksponuoti darbus ne pagal etapus, maišyti pirmojo dešimtmečio darbus su vėlyvesniais. Bet pamačiau, kad jie spalviškai nedera. Darbai, nutapyti po akademijos, – ramesni, o paskutinieji yra intensyvūs, ir jie vienas šalia kito netiko.

Kokį laiko intervalą apima parodoje eksponuojami darbai? Kuris sukurtas anksčiausiai, o kuris – naujausias?

Seniausias – 1995 metais nutapytas „Peizažas su kėdėmis”, naujausi – trys „Bananų valgytojos”, sukurtos šiemet. Net nežinau, ar tai tapyba, ar piešimas spalvomis.

Kalbant apie piešimą, kažkada gatvėje piešdavote šaržus. Tebepiešiate?

Ne, gal jau dešimt metų nebepiešiu. Daug vasarų praleista piešiant… Tai yra sunkus darbas, ir galų gale ateina amžius, kai gatvėje vaidentis kaip ir nebelabai… Tie šaržai buvo labai stipri finansinė paspirtis. O kai atėjo metas, kuomet perka mano kūrybą, – nebereikia tuo užsiimti…

Virginijus Viningas, „Atsisveikinimas su kėdėmis“, drobė, akrilas, 170×215 cm, 2003 m. Nerijaus Jankausko nuotr.

Apie baletą bokso ringe

Menininko kūrybai daug įtakos daro jo biografija. Jūsų tapybos pagrindiniai motyvai yra boksas, džiazas, baletas, aktai, autoportretai. Su kuo tai susiję?

Boksas ar baletas – motyvai, atėję iš mano biografijos. Paauglystėje lankiau boksą, sportavau. O baletas… Augau mažame miestelyje Pasvalyje, mokantis mokykloje mus veždavo į Vilniaus operos ir baleto teatrą. Ko gero, nėra tokio baleto, kurio nebuvome matę… Tos temos Lietuvos mene nelabai eksploatuojamos. Bent jau aš nesu matęs, kad kažkas tapytų sporto ar džiazo tema. Na, galbūt baletas… Džiazas kūryboje atsirado, kai mano vaikai paaugo ir pradėjo mokytis meno mokykloje. Namuose tuo metu nuolat skambėjo Johno Coltrano muzika, vaikai repetuodavo. Tai ir užkabino…

Naujus siužetus į savo drobes sunkiai įsileidžiate?

Taip. Būna, kad sakau sau: „Ne ne, aš jau to ar ano nebetapysiu.” Bet vėliau vėl išlenda kažkokia mintis. Nors kai pirmojo etapo pabaigoje buvo atsisveikinimas su kėdėmis, iš tikrųjų jau nebedariau nei kėdžių, nei pakabų. Gal vieną kitą peizažą dar esu padaręs. Tą etapą pabaigiau, tada prasidėjo džiazas. Nors, žinot, tie motyvai gali vėl išlįsti, bet juos jau kitaip – kompoziciškai ar kažkaip kitaip perteikiu. Negaliu sakyti, kad, pavyzdžiui, boksininkų tai jau tikrai nedarysiu. Ne, o gal aš dar darysiu. Gal tą pačią baleriną darysiu kartu su boksininku.

O einate žiūrėti bokso varžybų?

Į varžybas neinu, bet per televizorių pasižiūriu. Ypač kai rodo profesionalų boksą. Kažkada Vilniuje dariau parodą „Boksas ir baletas”. Manęs klausė: koks tarp jų ryšys? O jūs sulėtinkit bokso varžybų vaizdą ir pamatysit, kad boksininkai šokinėja kaip balerinos. Užleisk Čaikovskio muziką – ir bus baletas „Gulbių ežeras” (juokiasi).

Nekyla minčių vietoj baleto tapyti šiuolaikinį šokį?

Klasikinis baletas kol kas vis dar labiau įkvepia. Man labai svarbu vizualumas. Sakykim, tos pačios „Bananų valgytojos”: kažkada seniai, kai gatvėse tik buvo pradėtos klijuoti reklamos, pamačiau kažkokią bananų reklamą – iš to ir kilo mintis pavaizduoti erotinį bananų valgymą.

Perduoti patirtį

Sakėte, kad jus iš mažo miestelio veždavo į Vilnių žiūrėti baleto. Vadinasi, turėjote puikius pedagogus! Gal dėl to ir pats dirbate pedagoginį darbą? Jaučiatės turįs pedagogo gyslelę? Kaip jums sekasi?

Tapau pedagogu per prievartą (juokiasi). Bet aš galvoju, kad menų gimnazija yra šiek tiek kas kita. Mokau vaikus tapyti, komponuoti, akvarelės, piešimo. Kai kas sako, kad išmokau gerai. Pedagogas gali būti dviem prasmėmis: gali būti labai geras savo srities žinovas ir pedagogas plačiąja prasme, kuris kiekviename žingsnyje auklėja. Nežinau, ar aš čia pedagogas, ar ne pedagogas, bet stengiuosi perduoti savo patirtį. Nors iš pradžių tai buvo duona per prievartą, laikui bėgant tapo mano dalimi.

O kas jus privertė tapti pedagogu?

Kai baigiau akademiją, tai buvo pirmieji metai be paskyrimo. Atvažiavo tuometinis E. Balsio menų gimnazijos dailės skyriaus vadovas Laisvūnas Kavaliauskas ir prikalbino mane važiuoti į Klaipėdą.

Į Klaipėdą atvažiavote tam, kad dėstytumėte menų gimnazijoje?

Taip. Pasiūlė darbą, dirbtuves, kur gyventi. Kai atvažiavau, davė bendrabutį, ten ir gyvenau, ir dirbau. Nuo tada ir likau Klaipėdoje.

O iš ko jūs paveldėjote menininko talentą?

Nežinau. Kiek save atsimenu, nuo vaikystės labai mėgau piešti. Žinau, kad mano senelis iš tėčio pusės buvo kalvis, kaldavo kažkokias meniškas tvoras su pagražinimais.

Gal ir kryžius kalė?

Na, kryžius nežinau ar kaldavo… Tėtis sakė, kad jis buvo protestantas, kilęs iš Karaliaučiaus krašto. O tėčio mama pindavo vainikus – gal laidotuvėms, gal bažnyčiai puošti, tiksliai nežinau. Ji buvo katalikė. Gal dėl to, kad skirtingų konfesijų, jie gana greitai išsiskyrė, kai tėčiui buvo penkeri metai. Matyt, nesutapo požiūris į Dievą, į tikėjimą. Protestantai labiau racionalūs. Bet aš vėlgi galvoju, kad jei nebūtų katalikybės, kažin ar mes būtume turėję tiek meno bažnyčiose. Tai, kas nėra fanatizmas, iš tiesų yra labai gerai.

Ko pats savęs klausiate, žvelgdamas į ateitį?

Savęs nuolat klausiu: o kas toliau? Praėjo etapas, o ko aš toliau ieškosiu? Kitas geras klausimas: kiek aš gyvensiu? Ar spėsiu padaryti tai, kas mano mintyse? Kiek dar galėsiu tapyti dideles drobes? Nes tai fiziškai yra sunku. Štai tokie klausimai kartais kyla…

Trys kūrybiniai etapai pabaigti. Kaip atrodys ketvirtasis?

Vienas Dievas žino, kaip jis atrodys… Tikiuosi, dar po dešimties metų blogiau nebus.