Tomas Juočys: mano ambicija yra teatras

Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys pokalbio metu vengė žodžio „aš“, vis keičia jį į „mes“. Net kelis kartus paminėjo, kad vadovo pareigos nėra išskirtinės – darniai įstaigos veiklai svarbus kiekvienas jos narys. Šį rudenį T. Juočys buvo išrinktas vadovauti Klaipėdos dramos teatrui, vadovo pareigas eina jau antrą kadenciją iš eilės. Pradėjo 2015-aisiais, lūžio metais, kai teatras grįžo į renovuotą savo pastatą. Antrosios kadencijos pradžią taip pat žymi iššūkių laikas – šalies gyvenimą paralyžiuojanti pandemija. Su T. Juočiu kalbėjomės pustuščiame teatre, dieną prieš paskelbiant trijų savaičių karantiną. Į jį vadovas žiūrėjo stoiškai: „Tai metas atlikti darbus, kuriems iki šiol neužtekdavo laiko. Taip pat šiuo laikotarpiu svarbiausia nesustabdyti kūrybinio proceso ir neprarasti ryšio su žiūrovais.“

Klaipėdos dramos teatrui dar penkerius metus vadovausiantis Tomas Juočys įsitikinęs, kad vienas vadovas nieko negali, įstaigos sėkmę kuria daug įvairių aplinkybių ir žmonių. Kemel photography nuotr.
Klaipėdos dramos teatrui dar penkerius metus vadovausiantis Tomas Juočys įsitikinęs, kad vienas vadovas nieko negali, įstaigos sėkmę kuria daug įvairių aplinkybių ir žmonių. Kemel photography nuotr.

RYŠKUS SANGVINIKAS

– Esame linkę matyti žmones gana siaurai – uždarytus jų profesijos stereotipuose. Jūs esate teatro žmogus, bet ar teatras jus apibrėžia – kuo degate, jei iš gyvenimo lygties išimamas teatras?

– Kalbant apie darbą – niekas neįtikins sakydamas, kad be darbo žmogus negalėtų egzistuoti. Man atrodo, galėčiau nedirbti. Taip pat nemėgstu idėjinio vyniojimo – galiu pripažinti, kad man svarbūs pinigai, patinka turėti gražius namus, gerą automobilį.

Kai nori suprasti žmogų, psichologai klausia apie jo pomėgius – gal piešia, žvejoja ir t. t. Žinai, mąstau, kad aš neturiu individualių pomėgių, jie kažkaip per gyvenimą išsitrynė. Nėra dalykų, be kurių negalėčiau gyventi. Esu ryškus sangvinikas – man patinka socialinis gyvenimas, patinka bendrauti, bet taip pat patinka patylėti ir nieko neveikti. Lyg ir mėgstu sportą, bet neturiu jam laiko, ir nemirštu dėl to. Dar prieš kelerius metus turėjau aktyvių pomėgių, bet mažai kas iš jų liko. Patinka „YouTube“ žiūrėti sportininkų dvikovas. Tai nesukelia agresijos, priešingai – nuramina. Žiūriu kovas įvairiais rakursais, žiūriu jų pakartojimą, stebiu, kaip kovotojai išvengia priešininkų ir t. t.

Labai noriu keliauti, bet šiuo metu viskas suvaržyta. Tiesa, noriu padėti dukrai pažinti pasaulį, degu laisvės idėja. Noriu, kad ji augtų laisva. Įdomu stebėti jos augimo procesą, jai dabar aštuoneri. Sunku kalbėti apie save, esu daugiau stebėtojas nei dalyvis.

– Minite dukrą – ar turite daugiau vaikų?

– Su žmona turime du vaikus. Bet sūnui jau 18. Gyvena savo gyvenimą. Jis iš pirmos žmonos santuokos, kartu gyvename nuo tada, kai jis buvo ketverių, mudviejų santykiai – tėvo ir sūnaus. Kažkada esu svarstęs, ar skirsis meilė jam ir dukrai. Be reikalo – sūnus ir tiek.

PAKELIUI Į LAISVĘ

– Akcentuojate, kad jums svarbu laisvė. Pats jaučiatės esąs laisvas žmogus, radęs savo vietą gyvenime?

– Esu laimingas ten, kur esu. Man patinka vieta, kurioje dirbu. Ar esu laisvas? Nesijaučiu laisvas, nes, priimant bet kokį sprendimą profesiniame ir asmeniniame gyvenime, reikia atsižvelgti į daug aplinkybių.

Kita laisvė – nuo vidinių demonų, prietarų. Ir šiuo atveju nežinau, ar esu visai laisvas.

Siekiu laisvės, bet stengiuosi per daug nevertinti, kaip man tai sekasi. Nebūtina, kad viskas būtų tik sėkminga – toks požiūris nesuvaržo. Ne viskas susiveda į tai, kad žmogus, kuriam sekasi, yra tas, kuris kažko pasiekęs. Darbe stengiuosi kurti tokias sąlygas, kad aplinkiniai jaustųsi laisvai. Jei tai pavyksta – tuomet ir pats jaučiuosi pakeliui į savo laisvę.

– Esate kitus įgalinantis vadovas?

– Sunku, kai žmonės bijo priimti sprendimus, kartais nejauku, kai manęs klausia, ką daryti. Manau, kad reikia nebijoti – reikia imti ir daryti. Nereikia baimintis klaidų, kuo daugiau dirbi – tuo daugiau ir klaidų padarai. Nesuprantu, kaip galima dirbti ir neklysti. Noriu, kad mano kolektyvas pats spręstų, kad žmonės turėtų nuomonę, jaustųsi komfortiškai darbe. Ne aš galiu, o mes galime – nemėgstu kalbėti kaip žinovas, man lengviau klausti. Pats vadovas nieko negali. Sklando mitai apie išskirtinius vadovus, apie vieno ar kito vadovo erą, bet negalima visko suvesti į vieną asmenį. Sėkmės istoriją įstaigoje kuria daug įvairių aplinkybių ir žmonių. Svarbu, kad visi žinotų, jog prisidėjo prie sėkmės. Ji nėra vien vadovo nuopelnas. Yra nemažai pavyzdžių, kai vienoje įstaigoje garsėję vadovai kitose nepasiekia tokių puikių rezultatų.

Taip pat netikiu statiškomis sistemomis – žmonėms naudinga keisti darbo vietą, keliauti įstaigos struktūroje, išbandyti save įvairiuose darbuose. Ir man taip buvo – atėjau kaip pavaduotojas, vėliau buvau projektų vadovas, kurį laiką – pastatymų dalies vedėjas, teatre turėjau daug funkcijų. Einant dabartines pareigas, man labai praverčia, kad važiavau į gastroles, kad išmanau apie dekoracijų montavimą, apšvietimą, garsą, aktorių trupę.

NAUJAS IŠŠŪKIS

– Šį rudenį laimėjote konkursą antrą kadenciją eiti teatro vadovo pareigas. Gal galite trumpai pareferuoti pirmąją kadenciją? Su kokiomis idėjomis tuomet atėjote ir kaip sekėsi jas įgyvendinti?

– Sunku atsitraukti į šoną ir pamatyti, kas padaryta. Man atrodo, kad per tuos penkerius metus nuėjome gana įdomų kelią. Reikia prisiminti, kad 2015 m. persikraustėme į rekonstruotą teatrą. Tai buvo ir kokybinis šuolis – nuo mažo repertuaro Žvejų rūmuose iki gyvenimo čia, atnaujintame teatre. Visada turėjome tikslą, kad Klaipėdos dramos teatras trauktų žmones iš visos Lietuvos. Ne dėl gražaus pastato, bet dėl turinio – mūsų spektaklių.

Manau, kad tam tikra prasme labai pravertė ir praverčia mano profaniškumas teatre – neturiu teatrinio išsilavinimo, esu vadybininkas. Į viską žiūriu plačiai. Teatras nėra placdarmas mano ambicijai. Mano ambicija yra teatras, geri jo rezultatai. Dėl to gerai, kad nesu kūrėjas, neturiu poreikio realizuoti savęs per kūrybą, man svarbu, kad teatras būtų atpažįstamas, rastų savo vietą. Jei tai pavyksta – aš laimingas. Kartais jaučiu, kad pavyksta. Nors gal taip kalbėti yra neatsargu.

– Gal galite įvardyti, kaip, jūsų nuomone, pasireiškia teatro sėkmė?

– Ją jaučiu per daugelį dalykų – per mūsų spektaklius, čia dirbančius, savo profesijoje augančius žmones. Prieš penkerius metus neturėjome techninio padalinio, jo vadovo – kūrėme po truputį. Dabar mūsų padalinys yra vienas profesionaliausių visoje Lietuvoje – į teatrą niekas neįeis prieš tai neatsiuntęs techninio raiderio ir mums nepasiruošus. Vadybos srityje taip pat nebuvo nė vieno žmogaus, viena po kitos prisijungė skyriaus merginos. Lygiai taip pat didėjo administracija. Į šias patalpas atėjo žmonių skaičiumi mažesnis teatras. Įdomus ir kūrybinių darbuotojų augimas, prisijungia nauji aktoriai, keičiasi jų kartos.

Kažkada prisėdau ir perskaičiau prieš penkerius metus parašytą teatro veiklos programą – matau, kad maždaug 90 procentų to, ką buvau numatęs, pavyko įgyvendinti. Visi tie darbai buvo padaryti intuityviai, tiesiog nėriau į šį darbą ir tiek. Kai rengiausi antrajai kadencijai, jaučiausi taip pat, kaip ir pirmą kartą – besiimantis iššūkio. Nesijaučiu užsisėdėjęs, nejaučiu rutinos. Turiu planų ir idėjų.

TIKRASIS TEATRO VEIDAS

– Minėjote, kad pradėjus darbus prioritetas buvo teatro atpažįstamumas. Kokiais būdais jo siekėte?

– Sukis kaip nori – visada grįšime prie repertuaro, jis svarbiausias. Yra daug sparnuotų frazių apie teatrus kaip šventoves, jų įspūdingus pastatus. Bet pasaulyje daug teatrų, kurie to neturi ir yra puikūs. Pavyzdžiui, man kartais liūdna stebint Oskaro Koršunovo teatrą, jie nepelnytai blogoje situacijoje. Mano nuomone, tai – repertuarinis teatras, pas juos ateina dirbti daug jaunimo.

Taigi svarbiausia – repertuaras. Jis yra teatro veidas. Norisi, kad būtume atpažįstami ne per lengvą repertuarą, pramogas. Norisi, kad būtume žinomi kaip teatras, priverčiantis jam atsiduoti, padirbėti smegenimis ir širdimi. Nėra sudėtinga kurti pramoginį turinį, bet valstybinis teatras negali sau to leisti. Savo regione turime būti tie, į kuriuos lygiuojamasi.

Pamenu, kažkada Latvijoje kalbėjomės su vienu rusų režisieriumi, tarėmės, kad jis atvyktų pas mus (galiausiai jam to nepavyko padaryti). Pokalbio pabaigoje jis paklausė, kokia būtų jo užduotis – ar komerciškai sėkmingas, ar į meną orientuotas spektaklis. Labai suglumau – juk apie tai negali būti nė kalbos. Mes turime kurti meną, pažindinti auditoriją su intelektualiu teatru.

– Kaip gali būti teatras paklausus ir kartu nepriklausomas?

– Norisi, kad į teatrą ateinantys žiūrovai didžiuotųsi čia ateinantys žiūrėti sudėtingų spektaklių. Jei profesionaliai atliksime savo darbą, spektaklis gal plačiajai publikai nepatiks, bet ji neišeis nusivylusi.

Eimunto Nekrošiaus „Kalės vaikai“ nėra lengvas spektaklis, bet jis turi būti repertuare, kad žmonės galėtų jį atrasti. Kartais tai – mūsų problema, nesugebame perteikti spektaklio gelmės. Ne žiūrovai kalti, jei jie nebuvo paruošti, jei trūko informacijos. Turiu pasakyti, kad Klaipėdos publika labai gera. Stebuklingai sutampa mūsų, kaip teatro, ir jos nuomonė. Manome, kad turime puikų spektaklį – žiūrovai jį taip pat priima puikiai. Nežinau, kaip tai įvyksta, bet įvyksta.

SU NAUJAIS REŽISIERIAIS

– Labai kryptingai pasisakote už atvirą teatrą. Tiek įvairioms idėjoms, tiek užsienio režisieriams. Ar nėra sunku pristatyti santykinai platesnei lietuvių publikai nežinomus vardus, sudominti jais?

– Tai – vienareikšmiškai įdomiau. Pavyzdžiui, dabar teatre dirba Elmaras Senkovas iš Latvijos. Apie jį anksčiau žinojau tik tiek, kad Mara Kimelė turėjo gera studentą. Nieko jam pačiam nesakėme, tiesiog nuvažiavome pasižiūrėti jo spektaklių. Kai matai, ką jis daro, kaip su juo atsiskleidžia trupė, nekyla jokių dvejonių. Prisistatymas įvyko natūraliai: už „Mamą Drąsą“ jis buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Ir dar kokiomis aplinkybėmis – konkuravo su E. Nekrošiumi ir O. Koršunovu. Dabar Lietuvos teatro lauke turbūt nėra nežinančių apie E. Senkovą. Labai džiaugiamės, kad jo debiutas Lietuvoje įvyko būtent pas mus. Tai užkrečia, motyvuoja. Lietuvoje daug puikių režisierių, bet, jei norime tobulėti, svarbu susitikti su režisieriais iš kitokios aplinkos. Tai naudinga visiems – tiek technikams, tiek aktoriams. Trupė, galinti dirbti su bet kokiu režisieriumi, bet kokia medžiaga, yra labai profesionali.

Manau, esame kiek užsižaidę su sąvoka, kad Lietuva – teatro valstybė. Nematydami, kas vyksta šalia, prarasime savo pozicijas. Kaimynystėje – puikūs teatrai, Latvijoje labai daug stiprių režisierių. Turime bendrauti, kad vyktų kūrybinis augimas. Dabar taip pat tas metas, kai į teatrą ateina ukrainiečiai, baltarusiai režisieriai – tai diktuoja geopolitinės sąlygos.

Vienas iš būdų vystyti teatrą – keliauti, stebėti režisierių darbus. Džiaugiuosi, kad tas stebėjimas, bendravimas jau po kelerių metų duoda labai apčiuopiamų rezultatų: E. Senkovas, Laura Groza, Agata Duda-Gracz.

SVARBI PATIRTIS

– Jūsų pastebėjimu, ką konkrečiai atneša svečiai iš užsienio?

– Patikslinsiu, kad kol kas darbo su užsienio režisieriais patirties nėra labai daug. Buvo latviškas, dabar bus lenkiškas periodas. Atrodo, kad Latvija visai šalia, bet taip pat atrodo, jog jie visai kitos teatro mokyklos atstovai. Pažinojome M. Kimelę – ji griežta, tvirta – su ja dirbti įdomu ir sunku. Aktoriams dirbti su M. Kimele – labai naudinga ir svarbi patirtis. O E. Senkovas ir L. Groza – lengvo būdo režisieriai. Jie surenka viską, ką aktoriai gali pasiūlyti, ir tai inkorporuoja į spektaklį. Su jais dirbantys aktoriai jaučiasi kartu dalyvaujantys kūrybiniame procese. Labai svarbu, kad jie tai savyje ugdytų. Toks yra ir jau minėtas O. Koršunovas.

Man patinka latvių teatro mokykla. Manau, kad jie ieško būdų, kaip nevaidinti pjesių. Klausiau E. Senkovo, ar skiriasi aktoriai namuose ir čia. Jo nuomone, lietuviai – ekspresyvesni, greičiau neria į medžiagą.

Dabar jau laukiame A. Dudos-Gracz, ji atvyks kitų metų pradžioje. Ši režisierė turi individualią darbo sistemą. Bus labai įdomu, dar nesu matęs tiek režisieriaus pagarbos aktoriams. Ji susirenka savo komandą, su kuria nori dirbti, bet ji kuria tokias aplinkybes, kad kiekvienas aktorius jaučiasi atliekantis savo svajonių vaidmenį. Ji kiekvienam aktoriui asmeniškai rašo vaidmenį, net dublerių vaidmenys būna skirtingi.

Kasdien bendraujant gal ir nepastebime pokyčių, bet kai pažiūri iš didesnės laiko distancijos –  akivaizdžiai matyti, kad esame pasikeitę.

PUBLIKA SUPRATO TAISYKLES

– Ar per jūsų vadovavimo laikotarpį buvo situacijų, kurias įvardytumėte kaip krizines? Kaip sekėsi jas suvaldyti?

– Labai gerai prisimenu 2015-uosius, kai laimėjau konkursą ir visi kraustėmės atgal į teatrą. Atvirai sakant, buvome techniškai nepasiruošę – nesuprantu, kaip pavyko tuomet teatrą vėl atidaryti. Statybos dar nebuvo baigtos. Dirbdavau po 14 valandų per parą. Manęs klausdavo, kaip aš, naujas vadovas, įsivaizduoju teatro perspektyvas, o mano galvoje sukdavosi mintis, kad ne perspektyvos rūpi – teatrą atidaryti reikia.

Skaudžiai priėmiau meno vadovo pakeitimą, bet tas žingsnis turėjo būti žengtas.

Penkerių metų programoje buvome numatę Klaipėdoje turėti tarptautinį teatro festivalį. „TheAtrium“ tebėra augantis – dar mažai parodėme jo galimybių. Matau didžiulį su juo dirbančių vadybininkių potencialą – noriu, kad jos taptų prodiuserėmis, pačios drąsiai važiuotų žiūrėti, atrinkti festivaliui spektaklių, kviestų režisierius. Jei tik norės, jos tai padarys. Bet festivalio pradžia buvo sudėtinga – pradėjome jį rizikuodami, sutarėme su teatrais ir paaiškėjo, kad negavome finansavimo. Tai jau plačiai nuskambėjusi istorija. Bet gal tai labiau padėjo, nei pakenkė – parodė, kokia puiki klaipėdiečių bendruomenė. Mus parėmė ne vienas verslininkas, pirmąjį festivalį surengėme be valstybės paramos. „TheAtrium“ pernai pradėjo rodyti savo veidą – tarptautinė jo dalis, Lietuvos teatro vitrina. Vadovą pasiekia pagyros – tikrai išgirdau daug gražių žodžių.

Jei kas nors 2015 m. būtų pasakęs, kokius spektaklius rodysime festivalio tarptautinės programos dalyje, būčiau atsakęs, kad tai šūvis į koją. Bet juos rodėme – buvo, kam nepatiko, buvo, kam patiko. Žmonės suprato taisykles, kad pristatome nekomercinį teatrą, aliuziją, kur eina Europos teatras. Gal didžiausi skeptikai galvojo, kad tokio nereikia, bet, pasirodo, – atvirkščiai. Tai suteikia drąsos ir formuojant savo repertuarą.

SVARBIAUSIA – NESUSTOTI

– 2020-ieji ir naujos kadencijos pradžia – įtemptas laikotarpis. Kaip teatre priimate pandemijos išmėginimą?

– Tai metas atlikti darbus, kuriems iki šiol neužtekdavo laiko. Taip pat šiuo laikotarpiu svarbiausia nesustabdyti kūrybinio proceso ir neprarasti ryšio su žiūrovais. Bandome rasti pozityvių dalykų – reikia sukurti teatro parduotuvės, kavinės struktūras, jas administruoti. Tai – nauji segmentai mūsų teatre. Jie atsiranda tam, kad žmonių apsilankymas teatre būtų jiems malonus. Spektaklis gali nepatikti, bet patirtis turi būti gera.

Šiuo metu didžiausia grėsmė – nustoti kurti. Dar nežinome, kaip situacija keisis, ar eskaluosis, bet ieškosime būdų, kaip nesustoti. Viską reikia derinti, balansuoti, dar neturime galutinių atsakymų, kaip pavyks, bet jie atsiras – pagyvensime ir pamatysime.

Pirmąją karantino bangą įveikėme labai gerai – žiūrovai greitai ir sėkmingai sugrįžo į teatrą. Nors buvome nusiteikę, kad gali tekti jų palaukti. Vasaros pradžioje viskas buvo labai neaišku, nė vieno bilieto neparduota. O rugsėjį žmonės jau pirko bilietus į spektaklius, planavo apsilankymus – pasiekėme, kad teatro salės būtų pilnos publikos. Nežinau, ar kitiems teatrams taip pat sekėsi. Viliuosi, kad mūsų žiūrovai jaučia mūsų pagarbą. Stengiamės būti sąžiningi su jais. Tikiu, kad tas sąžiningumas duos dividendų.

– Teatre viešėjusi A. Duda-Gracz sakė, kad jai buvo skaudi pandemijos pamoka, jog menas nėra nei pirmoje, nei antroje vietoje žmonių gyvenime. Kaip jūs reaguojate į šį pastebėjimą?

– Man labai gaila dėl to. Ir kalbama ne tik apie Lietuvą. Nesuprantantiems kultūros svarbos reikia pasižiūrėti Jungtinių Tautų skaičiavimus – kiekvienoje valstybėje kultūra sukuria tiek pat ir daugiau pajamų nei pieno pramonė. Nuolat suplakame kultūrą ir švietimą, bet iš tiesų kultūros vertės nesuprantame. Kodėl šiais metais rekordiškai blogai išlaikyti matematikos egzaminai? Todėl, kad žmones auginame kaip robotus. Mokome juos mechaninių veiksmų – sudėti, atimti, padalyti, bet nemokome pažinti meno, svajoti. Matematikoje reikia fantazijos. Porą metų mokiausi aukštosios matematikos ir galiu pasakyti, kad lengva išmokyti, kad du plius du – keturi, bet sunkiau išmokti, kodėl du bananai plius du ananasai nėra lygu keturi. Kaip lavinti vaikų fantaziją? Bet kuris muzikas ar dailininkas pasakys, kad ėmė geriau mokytis matematikos, kai pradėjo tapyti ar groti. Menas yra gyvenimo dalis.

Dėl COVID-19, manau, kad gamta mums tiesiog priminė mūsų vietą – nebemylime, nebegerbiame jos.

– Kalbate apie augantį teatrą. Jūsų nuomone, kiek laiko prireiks, kol jis užaugs?

– Nemanau, kad toji ateities vizija kada nors bus išsipildžiusi – tai reikštų sustojimą. Kai įlipi į vieną viršukalnę, už jos pamatai kitą, dar aukštesnę. Nežinau, koks bus istorijos finalas, žinau, kad turiu penkerius metus, per kuriuos stengsiuosi, dirbsiu nuoširdžiai. Neturiu kokio nors pompastiško tikslo – vienokio ar kitokio teatro vizijos. Turiu siūlo galą ir jį vynioju. Noriu, kad kiekvieną kartą su pasididžiavimu pristatytume savo premjeras, kad kurtume tai, kas teikia moralinį džiaugsmą, kad dirbdami niekada neapgaudinėtume savęs ir žiūrovų.

VIZITINĖ KORTELĖ

Tomas Juočys gimė 1977 m. Gargžduose, Klaipėdos rajone.

1995 m. baigė Gargždų 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar „Minijos“ progimnazija).

1999 m. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete įgijo verslo vadybos bakalauro kvalifikacinį laipsnį.

Vėliau studijavo Lietuvos teisės universitete (dabar – Mykolo Romerio universitetas), kuriame baigė du kursus teisės ir valdymo magistro kvalifikaciniam laipsniui įgyti.

2008–2011 m. Klaipėdos dramos teatre dirbo vadovo pavaduotoju bendriesiems reikalams.

2011–2015 m. buvo teatro kultūros projektų vadovas, taip pat vadovavo Europos Sąjungos finansuojamam projektui, kurio tikslas – teatro pastatą pritaikyti kultūrinio turizmo reikmėms.

2015 m. laimėjo Kultūros ministerijos konkursą eiti Klaipėdos dramos teatro vadovo pareigas.

2020 m. antrą kartą laimėjo Kultūros ministerijos konkursą eiti Klaipėdos dramos teatro vadovo pareigas.

DURYS, 2020 lapkritis, Nr. 11 (83)

Leave a Reply