Teklė Baroti: scenoje išnyksta visos ribos

Pakalbinti lietuvaitę Teklę Baroti, išgarsėjusią aktorės darbu užsienyje, atrodo iššūkis tik jos nepažįstant. Šiuolaikinės ryšio priemonės viską padaro įmanoma. Susisiekiu socialiniuose tinkluose, sutartą dieną sutartu laiku sėdžiu prie kompiuterio ir laukiu. Viskas vyksta punktualiai: ekrane sužybsi frazė: „Aš jau pasiruošusi”, o aš – irgi… Atsako žvalus ir linksmas balsas.

Tekle_Baroti

Anglijoje studijavusi muzikos, teatro ir pramogų vadybą klaipėdietė T. Baroti ten dabar žinoma kaip kino ir teatro aktorė. Asmeninio albumo nuotr.

Dviejų klaipėdiečių pokalbis lengvai užsimezga, nors, neslėpsiu, iki šio interviu buvo galvojimo: kokia ta žvaigždė, kaip bendraus… T. Baroti šneka nesustodama, tad vos spėju nukreipinėti į temas, kurios mums įdomios. Pasijaučiu kaip smarkiai lekiančio traukinio iešmininkė: nespėjai pervesti vagonų į kitą kelią, jie jau lekia neplanuota kryptimi, laimė, juos gali pagauti artimiausioje sankryžoje. Paskaitykite, ką pavyko sužinoti.

Prodiuserė tapo aktore

– Kaip gyvuojate, Tekle?

– Šiandien tokia graži vasariška diena Londone: sėdėjau balkone, net įdegis atsirado. Ir mąsčiau, kaip ten pas jus Klaipėdoje.

Tekle_Baroti_2

Teklė Baroti. Asmeninio albumo nuotr.

 – Ar nestinga veiklos?

– Keista net pačiai, bet karantino laikas gana užimtas. Atsirado tiek veiklos, kad vos spėju. Internete dabar vyksta viskas, kas seniau vykdavo gyvai. Ir taip dar greičiau. Dar lengviau pasiekiama.

Užsiimu savęs tobulinimu, savišvieta, profesiniu lavinimu. Dalyvauju virtualiuose seminaruose, diskusijose. Labiausiai trukdo laiko juostų skirtumas: jei mokausi su žmonėmis iš Amerikos ar laukiu iš jų žinių, tai reiškia, kad tą naktį mažai miegosiu.

Ir rašau. Kas žino, gal taip gims koks nors scenarijus filmui… Niekada negali žinoti.

– Visus šiuo metu labiausiai domina jūsų profesinė veikla – aktorystė. Kaip pati norėtumėte būti pristatoma: kaip aktorė, o gal muzikantė, gal kokia nors kita veikla masina dar labiau?

– Aktorė. Šiuo metu esu žinoma kaip aktorė. Fortepijonas – tai buvo seniai. Aš visada jį labai mėgsiu. Ir kiekvieną kartą pamačiusi šį instrumentą tiesiog susilydau. Bet išvykusi į užsienį neturėjau instrumento, negalėjau praktikuotis. Vis dėlto visos patirtys ir gebėjimai yra naudingi.

– Baigusi Klaipėdos E. Balsio menų gimnaziją išvykote studijuoti prodiusavimo? Kodėl ne aktorystės?

– Baigusi dvyliktą klasę tiesiog suabejojau. Aktorystė buvo mano mažos rožinė svajonė: pasakiška, graži ir, atrodė, net nereali. Kai suaugi, pamanai, kad gal nesugebėsi. Išsigandau. Mokykloje organizavau renginius, dalyvavau moksleivių parlamento veikloje. Man tai buvo „pagal plauką”. Visada žinojau, kad noriu būti kino industrijoje. Maniau, kad jei pati negaliu vaidinti, bent kitiems suteiksiu galimybę.

Susiradau Menų institutą Liverpulyje (Anglija), kuris turėjo plačią studijų programą. Ne tik prodiusavimo, tinkančio siaurai sričiai, kaip dažniausiai būna. Mano specialybė apėmė muzikos, teatro ir pramogų vadybą. Atranka buvo milžiniška, bet man pavyko. Prabėgo labai džiugūs treji metai. Tai tapo didžiule gyvenimo ir pažinimo mokykla visapusiškai. Vien išvykti į kitą šalį, pradėti naują gyvenimą kitoje kultūroje – tai buvo kažkas tokio!..

Tekle_Baroti_2015_m_tecio_gimtineje

Tėčio gimtinėje Tadžikijoje. Asmeninio albumo nuotr.

Ne toje pusėje

– Kas buvo sunkiausia išvykus: pritapti prie skirtingų kultūrų žmonių, netekti mamos suteptų sumuštinių, pasirūpinti savo buitimi?

– Tai buvo kultūrinis ir išgyvenimo šokas. Viskas buvo ne taip, kaip įsivaizdavau aš, naivi dvyliktokė, kuri vos baigusi mokyklą išskrido į Liverpulį. Išlipau iš lėktuvo ir negalėjau susikalbėti angliškai, nes vietiniai kalba dialektu, kurio nesupratau. Nežinojau, kaip nuvažiuoti iki kambario, kurį išsinuomojau internetu dar būdama Lietuvoje. Tik tada suvokiau, kad dabar viską darysiu pati: lyginsiu, skalbsiu… Buvau visai kitas žmogus nei dabar.

Nuoširdžiai nieko nežinojau. Ir tam buvau visiškai nepasiruošusi. Planavau, kad 10 svarų mėnesio pragyvenimui man užteks. Net sakiau visiems, kad du mėnesius už tiek pragyvenčiau. Mąsčiau kaip žmogus, niekada negyvenęs savarankiškai. Nuvykus paaiškėjo, jog savo 10 svarų turiu išleisti telefono kortelei, kad galėčiau su kažkuo susisiekti. Ką jau kalbėti apie maistą… Pirmos dvi savaitės naujame mieste buvo labai sunkios: bandžiau susirasti darbą. Nors turėjau vasaros darbo patirties tėvynėje ir labai pasitikėjau savo jėgomis, nuvykusi supratau, kad tai niekai… Išvaikščiojau Liverpulį ir pasijaučiau lyg dykumoje. Jau maniau, kad man „šakės” ir reikės grįžti į Lietuvą, nes nebus iš ko gyventi. Laimė, susiradau darbą restorane.

– Baigusi studijas nutarėte važiuoti į Londoną?

– Aš tam ruošiausi. Liverpulis man tapo startu prieš Londoną. Jau turėjau draugų Londone, žinojau, kaip viskas ten vyksta. Turėjau darbo patirties restorane, tad darbą gavau ir Londone.

Tekle_Baroti_Say_Something_Happened

Didžiausiame Jungtinėje Karalystėje nepriklausomo teatro festivalyje VAULT 2018 m. spektaklyje „Jei kas nutiktų“ (rež. Ch. L.Raines) pagal A. Bennetto pjesę T. Baroti atliko pagrindinį vaidmenį. Asmeninio albumo nuotr.

Mane traukė Londone įsikūrusi filmų industrija, nes maniau, kad man, kaip prodiuserei, tai puiki dirva pasireikšti. Viskas, kas reikšmingo vyko šioje srityje, vyko Londone. Dar studijuodama praktiką rinkausi Londono nepriklausomo kino festivalyje. Ir man pasiūlė darbą: organizuoti mokymus, padėti. Pasiūlymas buvo puikus: supratau, kad jei aš čia įsisuksiu, veiklos užteks visam gyvenimui. Bet jaučiausi tam nepasiruošusi, per jauna. Nesupratau, ką jie manyje įžiūrėjo, bet buvau dėkinga. Atsisakiau, nes supratau, kad noriu būti ne aktoriams talkinančiu asmeniu, o aktore. Tai ypač pajaučiau, kai viena aktorė, turėjusi įrašyti vaizdo medžiagą vaidmens bandymui, manęs paprašė paskaityti partnerio dialogo eilutes. Ji buvo priešais kamerą, o aš skaičiau tekstą už kameros. Supratau, kad aš noriu būti priešais kamerą! Aš galiu! Toks jausmas, kad esu ne toje pusėje… Tas gebėjimas ir noras vaidinti visada buvo. Prireikė laiko, kad sau tai pripažinčiau.

Pirmas kartas

– Bet į aktorystę tokiu būdu atėjote žymiai brandesnė? Gal nėra blogai?

– Visa, ką patyriau, mane formavo kaip asmenybę. Ir kai pamąstau, jei į aktorystės studijas būčiau stojusi tik baigusi mokyklą, nebūčiau tokia savimi pasitikinti kaip dabar. Dabar jau žinau, kad aktorystė – ne profesija, o gyvenimo būdas. Tu privalai save kaip žmogų būti gerai pažinęs. Manau, kad šios savybės dar neturėjau išvykdama iš Klaipėdos.

Tekle_Baroti_WSeries_Gear

Teklė Baroti – pirmųjų pasaulyje moterų automobilių lenktynių W Series reklaminis veidas.

– Koks filmas jus išgarsino?

– Pradžioje buvo trumpametražiai filmai, vaidmenys teatre. Buvau labai aktyvi ir gebėjau pati rasti vaidmenų. Aš, užsienietė, neturinti draminio išsilavinimo, visus vaidmenis gavau ne kaip užsienietė – mane pasirinkdavo vietoj vietinių aktorių. Tai pastebėjo ir mane susirado agentas, pasisiūlęs man atstovauti. Ir kone pirma bei rimčiausia atranka, į kurią mane nukreipė agentas, buvo „Walt Disney” studijos fantastinė nuotykių juosta „Piktadarės istorija 2″.

Tikėjausi tik praktikos, o ne sėkmės. Maniau, nueisiu, pabandysiu ir tiek. Tądien buvo penktadienis, po pietų turėjau būti darbe restorane, o rytą važiavau į atranką, kuri vyko kitoje miesto pusėje. Sėdėdama atrankoje mąsčiau apie darbą, laukiau eilės, apžiūrinėjau susirinkusias merginas. Iš jų savimi pasitikinčio elgesio buvo matyti, kad į atrankas vaikšto nuolat ir žino, ką daro. O man tai buvo pirmas kartas. Mane pakvietė atrankos vadovė. Šiaip ne taip ištarė mano vardą. Pradėjome juoktis. Puoliau pasakoti savo vardo istoriją. Pokalbis vystėsi lengvai. Pasikalbėjome ir aš išlėkiau į darbą.

Tekle_Baroti_WSeries_Eyes

Teklė Baroti – pirmųjų pasaulyje moterų automobilių lenktynių W Series reklaminis veidas.

Ruošiausi dviem spektakliams. Vyko repeticijos. Iki spektaklių premjeros buvo likusios dvi savaitės. Man išėjus iš kitos atrankos ir skubant į darbą, pasigirdo telefono skambutis. Pranešė, kad gavau vaidmenį filme „Piktadarės istorija 2″. Tai buvo šaltas dušas, nes apie tai buvau beveik pamiršusi. Sutikau. Pamenu tik pirmą žinią, kad turėsiu pasimatuoti kostiumus.

Grįžusi į restoraną svarsčiau, kaip pranešti savo vadovei, kad dažnai nebūsiu darbe. Vasarą restorane pats darbymetis, negalėjau jų palikti „ant ledo”. Laimė, kad vadovė šią žinią priėmė palankiai: sutiko derintis prie mano vaidybos filme. Prieš savaitę turėdavau filmavimų planą, tad suderindavau su darboviete, kada nebūsiu.

Tada puoliau skambinti spektaklių režisieriams, kad, deja, išeinu. Mano nuostabai ir jie mane suprato: sakė, kad tokio šanso atsisakyti negalima, ir mes atsisveikinome draugiškai. Pačiai buvo sunku patikėti, kad mane supa tokie draugiški ir supratingi žmonės.

Kartu su žvaigždėmis

– Prasidėjo filmavimai. Kaip tai vyksta garsiose kino studijose?

– Viskas prasidėjo, kai ketvirtą ryto manęs nuvežti į filmavimą atvyko prabangų automobilį vairuojantis vairuotojas. Į mano kiemą. Aš visa apsimiegojusi laukiu… Mano vaidmuo toks nedidelis, tokių aktorių filme daug… Maniau, kad į mane niekas nekreips net dėmesio. Nustebino jų požiūris į žmones: visi svarbūs vienodai. Jie parašys, pasakys, ko reikia, pasitiks, nuveš ir palaikys už rankos. Mane veždamas vairuotojas nuoširdžiai viską pasakojo apie „Pinewood” studiją. Buvau nauja ir „šviežia”: viskuo domėjausi, visų klausinėjau, man buvo įdomu, kas ką daro, o žmonės čia atviri ir draugiški. Įeini į studiją ir išvysti tikrą pilį, pastatytą šiam filmui. Daugybė užsiėmusių žmonių. Tu turi savo vagonėlį persirengimui, o arčiau filmavimo aikštelės – palapines, kuriose lauki, ilsiesi. Susipažinau su savo vizažistės ir grimuotojos kolegėmis, atsakingomis už kitų aktorių makiažą ir kostiumus. Tada susipažinau su pilies sargus vaidinusiais aktoriais, su jų asistentais. Man buvo labai įdomūs jų asistentai, kurie buvo atsakingi už ginklus – kardus, rapyras ir kt. Vis prašydavau leisti išbandyti. Filmavimo aikštelėje buvo galima išvysti daug kompiuterinių efektų, tad bendravau su jų kūrėjais.

Tekle_Baroti_Maleficent

Kadras iš filmo „Piktadarės istorija 2“.

– O kaip sekėsi dirbti su Michelle Pfeiffer ir Angelina Jolie?

– Iš jų galima daug pasimokyti. Daugiau bendrų scenų turėjau su M. Pfeiffer (vaidinau Michelle herojės tarnaitę, taigi, kur buvo ji – ten privalėjau būti ir aš), su A. Jolie – mažiau. Didžiausią įspūdį man paliko jų gebėjimas persikūnyti: jos vienokios filmavimo aikštelėje ir, atrodė, visiškai kiti žmonės gyvenime. Bendrauja labai draugiškai, žmogiškai, lyg visi būtume susirinkę smagiai praleisti dieną. Pasigirdus signalui – tuoj filmuosime, atrodo, žmogus tarsi per sekundę pasikeičia: kita veido mimika, skleidžiama emocija… Ir jos išeina vaidinti. Joms tai pavyksta taip greitai ir taip natūraliai. Grįžta į filmavimo aikštelę: vėl stebisi viskuo, kaip ir aš, naujokė. Mes viskuo domėjomės ir klausinėjome kartu su M. Pfeiffer. Nepajutau atskirties. M. Pfeiffer – aktorė, kurią nuo mažens mačiau filmuose ir niekada nemaniau, kad būsiu šalia, bendrausiu. Ji bendrauja taip, kad nejauti, jog ji kitokia, žvaigždė. A. Jolie visą laiką buvo veiksme, užsiėmusi, nes ji buvo ir šio filmo prodiuserė. A. Jolie mus visus sustyguodavo, išaiškindavo, kaip turime elgtis filmavimo metu. Ji nuolat šypsojosi, su visais sveikinosi, net su masinių filmo scenų dalyviais. Stebino jos palankumas kiekvienam: ji atsimindavo asmeninius pašnekovų faktus, pvz., kas kokią katę turi. Aš labai stebėjausi, kaip A. Jolie sugebėdavo viskam rasti laiko.

Visi buvo nuostabūs: Elle Fanning, kuri vaidino princesę, visą laiką buvo kaip saulės spindulys – mielai su ja bičiuliavomės. Ir su princu – aktoriumi Harrisu Dickinsonu – susidraugavau, šis vaidmuo jam irgi didelis debiutas.

Ten dingsta laikas

Tekle_Baroti_Make_up

Prieš filmavimą grimo kambaryje. Asmeninio albumo nuotr.

– Aktorystė – tokia profesija, kur mizanscenas reikia kartoti daug kartų. Ar scenos žvaigždėms nepritrūkdavo kantrybės?

– Aš ir kiti aktoriai pavargdavome greičiau. Nusibosdavo kartoti tą patį begales kartų. Bet tik ne A. Jolie ir M. Pfeiffer. Jos reaguodavo ramiai. Greičiausiai, čia ir slypi profesionalumas. Nė vienas iš įžymesnių aktorių niekada nerodė jokio nepasitenkinimo. To iš jų galima pasimokyti. Atėjai į filmavimo aikštelę ir nusiteik, kad gali tekti tiesiog stovėti daug valandų, kadras po kadro kartoti tą patį. Pats kartais nebesupranti, kas čia vyksta. Reikia pakartoti? Profesionalės lengvai pakartoja. Prireikė poros savaičių, kol supratau šio darbo specifiką. Kol suvokiau, kaip viskas turi būti. Ten dingsta laikas. Ir tu dingsti jame. Nebesierzini. Tai labai geros gyvenimiškos pamokos. Karšta, nes mes su storais kostiumais, makiažas varva. Išeini iš filmavimo aikštelės ir supranti, kad nepajutai, kaip prabėgo visa diena.

– Koks jausmas žiūrėti filmą, kuriame vaidinate pati?

– Aktoriai ir visa komanda filmą „Piktadarės istorija 2″ žiūrėjome specialiai tam išnuomotame kino teatre. Nuo filmavimų iki premjeros buvo praėję metai, tad buvo smagu vėl susitikti kaip seniems geriems draugams. Man išvysti šį filmą buvo kažkas neįtikėtino. Neturėjau lūkesčių. Buvau mačiusi pirmąją filmo dalį. Labiausiai neįsivaizdavau, kaip aš į visa tai „įsipaišysiu”.

– Ar žiūrėdama filmą pirmą kartą buvote priekabi sau?

– Kiekvieną kartą, kai pasirodydavau ekrane, atrodė, kad nematau kolegų, tik save. Žiūriu ir ieškau, kas ne taip. O čia galėjau padaryti geriau… O čia reikėjo kitaip.

Premjeroje buvau su drauge: kai filmo pabaigoje buvo rodomi titrai, ji į mane pasisuko ir pamatė, kad verkiu. Verkiau išvydusi savo vardą. Titrai buvo aukščiausias mano emocijų taškas, nors viso filmo metu buvau labai susijaudinusi. Nesitikėjau, pati savimi didžiavausi. Sakiau sau: „Tekle, pažiūrėk. Tu kažką gali nuveikti. Viskas įmanoma.” Sėdi kino salėje, kurioje šimtai žmonių. Ir čia tavo veidas per visą ekraną. Vau! Filmo metu buvau taip susikoncentravusi į savikritiką, kad nieko nemačiau aplinkui. Į realybę grįžau tik išėjusi iš kino salės.

Nori dirbti Lietuvoje

Tekle_Baroti_scena_Paul H_Lunnon_nuotr

Scena iš spektaklio „Tamsioji pusė“. T. Baroti jame vaidina scenos vadybininkę. Paul H. Lunnon nuotr.

– Ar teko pajusti aplinkinių dėmesį po filmo? Žvaigždžių valanda atėjo?

– Tokio dėmesio nesiekiu, tad gal nepastebiu. Po premjeros pati susimąsčiau, kad yra proga pasireklamuoti. Supratau tai, juk ne be reikalo studijavau prodiusavimą. Labiausiai man norėjosi šią žinią paskleisti Lietuvoje. Ieškojau, kam galiu parašyti. Norėjau pasakyti, kad šį filmą jau turiu ir noriu prisistatyti Lietuvos kino industrijai. Vienas prodiuseris man pasiūlė, kad apie tai galima parašyti straipsnį, ir taip pasklis žinia. Tik tada toptelėjo, kad tikrai. Labiausiai man padėtų spauda.

– Svajojate vaidinti Lietuvoje? Laukiate pasiūlymų?

– Jėzau! Tai mano svajonių svajonė! Praėjusią vasarą Lietuvoje suvaidinau viename filme ir laukiu jo premjeros. Viską pakeitė COVID-19, tad nežinia, kada bus jo pristatymas. Nežinau, kas mane labiau jaudino, – filmavimas Lietuvoje ar Londone. Mano svajonė – kuo daugiau dirbti Lietuvoje. Norėčiau grįžti ir prisidėti prie Lietuvos kino industrijos: kurti filmus, skleisti juos pasauliui. Tai skamba utopiškai, bet aš kaip lietuvė tikiu, kad mes turime daug potencialo. Ir jei pavyktų prie to prisidėti, man tai būtų didžiausias pasiekimas. Nors sakoma, kad pranašu savo šalyje nebūsi. Bet kodėl gi nepabandžius? Viskas įmanoma.

– Ar po filmo „Piktadarės istorija 2″ sulaukėte naujų pasiūlymų?

– Dalyvauju vis daugiau atrankų. Kartu pasikeitė pasiūlymų profilis. Anksčiau labiau siūlydavo vaidinti studentų kuriamuose trumpametražiuose filmuose, dabar daugiau sulaukiu pasiūlymų iš didesnių teatrų, siūlo daugiau didesnių vaidmenų. Gaunu pasiūlymų atlikti didesnius vaidmenis ir didesnio biudžeto filmuose.

„Piktadarės istorija 2″ – svarus įrašas mano biografijoje, ateityje tai gali praversti: amerikiečiams visuomet atrodo kaip pranašumas, kai aktorius yra dirbęs amerikietiškame filme. „Netflix” kurs savo produkcijos studiją Londone – vadinasi, atsivers naujų galimybių.

Treniruoti vaizduotę

Tekle_Baroti_su_tevu

Su tėvu. Asmeninio albumo nuotr.

– Kur labiau patinka vaidinti – kine ar teatre?

– Neišskiriu. Visur yra ką veikti. Nors tai skirtingos sritys, abiejose gali daug išmokti. Vaidinant kine tave stebi kamera ir viskas taip intymu. Čia galima išreikšti subtilesnių jausmų. Tu gali „pakrapštyti savo personažą intymiau”. Darbas priešais kamerą: tu tarsi susikuri ir gyveni tos akimirkos gyvenimą. Visą filmą galima nufilmuoti viename kambaryje ir tai bus to momento pasaulis. Tai nuostabu, nes tu nežinai, kas vyksta už durų, už lango. Visa emocija bus tik tarp filmo herojų.

Teatre tu gauni erdvės pasireikšti: gali lakstyti scenoje, rėkti iš visų plaučių… Svarbiausia, tu jauti žiūrovų energiją ir tai suteikia vaidybai visiškai kitokį atspalvį. Pati savimi stebiuosi: mano pasisakymas skamba visiškai kaip scenos žmogaus. Noras būti scenoje… Tas jausmas turi „šaknis”. 12 metų grojau fortepijonu ir buvau scenoje. Buvimas scenoje visada naujas ir vis skirtingas gyvenimas. Man tai visuomet suteikdavo energijos ir įkvėpimo. Scena man visada buvo gėrio šaltinis. Esu labai dėkinga savo fortepijono mokytojai Rasai Riepšienei. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti nesusijęs su vaidyba dalykas, tačiau tai, ko ji mane išmokė grojant fortepijonu, tapo mano aktorinių sugebėjimų pagrindu. Nuo bendro meninio nusiteikimo, nuo požiūrio iki pasiruošimų pasirodymams – prie visų mano vaidybinių sugebėjimų, be jokios abejonės, prisidėjo būtent jos mokymai.

– Kaip gimsta jūsų vaidmenys?

– Pagrindas yra Stanislavskio mokykla, ji tikrai praverčia: stengiesi įsivaizduoti save veikėjų vietoje. Yra universalių tiesų, apibūdinančių žmonių elgesį, emocijas – tai, kas tinka mums visiems ar bent yra suprantama daugumai. Stengiuosi suprasti veikėją asmeniškai, neteisdama jo, pastebėti, kuo mes esame panašūs, ir tą supratimą išreikšti vaidmenyje. Vadovaujuosi tuo, kas mums visiems yra bendra, kad fiziškai įsiliečiau į tą pasaulį, jį priimčiau, kad išreikščiau nuoširdžias reakcijas. Todėl manau, kad labai svarbu nuolat treniruoti ir vystyti savo vaizduotę.

Filmų gamybos pasaulyje

– Būna, kad kažkas nepatinka?

– Tai ne veltui vadinama kino industrija. Tai „mašina”. Ypač kalbant apie filmų gamybos pasaulį. Aš galiu kalbėti tik apie Londoną. Nežinau, kaip tai vyksta Lietuvoje. Londone labai juntama, kad yra struktūra, kur griežtai nustatyti veikėjų vaidmenys: agentai, prodiuseriai, atrankų vadovai. Ir nė vieno iš jų neapeisi. Lietuvoje tu gali kreiptis tiesiai į prodiuserį ar režisierių, net jam parašyti socialiniuose tinkluose ir sulaukti atsakymo. Jei taip pasielgčiau Londone, tai geruoju nesibaigtų, būtų laikoma išsišokimu, net priekabiavimu. Londone tai gana biurokratiška sritis: kiekvienas save pozicionuoja „kas man iš to?”, nėra idėjinių žmonių. Lietuvaičiai dar moka dirbti iš idėjos, iš noro, iš stimulo veikti. Užsieniečiai – ne. Jie randa milijoną priežasčių, kodėl to nedaryti. Įsijungia sveikatos apsauga… Pinigai: geriau paimti žinomą aktorių, nes tada lengviau filmą reklamuoti… Filmai ar spektakliai dėl to dažniausiai ir negimsta, nes tu prarandi motyvaciją.

Tekle_Baroti_su_mama

Su mama. Asmeninio albumo nuotr.

– Esate jauna graži mergina. Už tai dėkinga tėvams, o gal kažkaip tobulinate savo grožį?

– Visiškai natūralus. Kad aš turėčiau kantrybės kažką tobulinti? Tikrai ne. Už viską esu dėkinga savo nuostabiai gražiai mamai ir tėčiui. Kai pamačiau nuotraukose, kokie mano tėvai buvo gražūs jaunystėje… Esu natūralus tėvų kūrinys.

Užaugau Klaipėdoje, baigiau E. Balsio menų gimnaziją, grojau fortepijonu. Mano mama Daiva Ložytė – žinoma keramikė, nuostabi moteris. Tėčio Isroildžono Baroti istorija įkvepianti: iš Tadžikijos atvyko studijuoti į Lietuvą, per pusmetį išmoko lietuvių kalbą, įsitvirtino, tapo puikiu keramiku, Klaipėdoje turi savo meno galeriją. Visi sako, kad aš į jį panaši. Tėvai išsiskyrę, bet abu mano gyvenime vienodai svarbūs. Svarbiausia, mane abu palaiko ir skatina eiti pirmyn.

– Turėdama tėvus keramikus turėjote daug šansų tapti keramike…

– Vaikystėje eidavau į tėvų dirbtuves, bet keramikai aistros nepajutau. Muzikoje irgi kažko pritrūko… Kol dešimtoje klasėje nuėjau į Klaipėdos pilies teatrą. Didžiai nuostabu, kad mane priėmė. Scenoje debiutavau spektaklyje „Raudonoji gėlelė”. Prisimenu tą jausmą – kas vakarą vaidinti keliems šimtams žmonių! Bet kai atėjo laikas rinktis profesiją, staiga išsigandau: o gal nemoku vaidinti… Laimė, viskas pataisoma.

Vizitinė kortelė

Teklė Baroti gimė 1992 m. Klaipėdoje.
Išsilavinimas:
2011 m. baigė Klaipėdos E. Balsio menų gimnaziją, kurioje mokėsi fortepijono specialybės.
2014 m. baigė studijas Liverpulio menų institute (Liverpool Institute for Performing Arts) ir įgijo muzikos, teatro ir pramogų vadybos bakalauro kvalifikaciją.
2016–2017 m. mokėsi Anthony Meindl aktorių mokykloje (AMAW) Londone.
Veikla:
2015–2017 m. dirbo tarptautinėje televizijos postprodukcijos kompanijoje ENVY su tokiais projektais kaip „Top Gear” ir „The Voice UK”.
2016 m. įkūrė improvizacijų trupę „Simprov”.
Vaidmenys:
2009 m. praleido Klaipėdos pilies teatre pas režisierių Alvydą Vizgirdą ir atliko vaidmenį spektaklyje „Raudonoji gėlelė”.
2017 m. prisijungė prie „Network” teatro Londone, kur atliko pagrindinius vaidmenis spektakliuose „The Dark before Dawn” / „Tamsa prieš aušrą”, „One in Four” / „Vienas iš keturių”, „Cuckoo” / „Gegutė”, „Braincell” / „Smegenų ląstelė” ir „The Dark Side” / „Tamsioji pusė”.
2017–2020 m. sukūrė vaidmenis trumpametražiuose filmuose: „A Lady in the Street” / „Panelė gatvėje” (rež. Oldrich Werner), „The Animal” / „Žvėris” (rež. Jake Yates), „(Dis)Connection” / „(Ne)Susijungimas” (rež. Samantha Garapati), „Dissonance” / „Nedarna” (rež. Rochna Kumar), „Remanence” / „Išlikę” (rež. Nick Neo), „Meditation” / „Meditacija” (rež. Pranav Gandhe), „The Break Away” / „Atsiskyrimas” (rež. Shona Rowbury), „You Should Know Better” / „Turėtum geriau žinoti” (rež. Thanos Topouzis), „Crêpes” / „Blyneliai” (rež. Sweta Tagliabue), „Pre-Occupation” / „Prieš įsidarbinant” (rež. Adam Tindall), „Expectations” / „Lūkesčiai” (rež. Emily Chow), „Tainted Love” / „Sutepta meilė” (rež. Jack Patience) ir „Bad People” / „Blogi žmonės” (rež. Victor Oparah).
2018 m. dalyvavo didžiausiame Jungtinėje Karalystėje nepriklausomo teatro festivalyje VAULT, kur atliko pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Say Something Happened” / „Jei kas nutiktų” (rež. Charles Leo Raines) pagal Alano Bennetto pjesę.
2018 m. tapo pirmųjų pasaulyje tik moterims skirtų automobilių lenktynių W Series reklaminiu veidu.
2019 m. pristatė savo debiutą didžiajame ekrane – Disnėjaus kino studijos filme „Maleficent Mistress of Evil” / „Piktadarės istorija 2″.
Kiti pasiekimai:
2003 m. respublikiniame J. S. Bacho jaunųjų pianistų konkurse Vilniuje tapo laureate.
2004 m. antrajame tarptautiniame „Gradus ad Parnassum” konkurse Kaune buvo apdovanota diplomu.
2005 m. pirmajame tarptautiniame „Olimpo Musicale” konkurse Kaune buvo apdovanota diplomu.
2006 m. respublikiniame Balio Dvariono konkurse jauniesiems pianistams ir smuikininkams buvo apdovanota diplomu.
2007 m. respublikiniame J. S. Bacho jaunųjų pianistų konkurse Vilniuje ir tarptautiniame „Gradus ad Parnassum” konkurse Kaune buvo apdovanota diplomais.
2009 m. tarptautiniame F. Chopino pianistų konkurse Vilniuje laimėjo trečiąją vietą ir pelnė diplomą už geriausiai atliktą F. Chopino kompoziciją.

DURYS, 2020 m. birželis, Nr. 6 (78)

Leave a Reply