Tapytojas Svajūnas Armonas: svarbiausia – būti kelyje

Naujojoje Klaipėdos galerijoje 2021 m. birželio 3 – rugpjūčio 12 d. veikia iš Mažosios Lietuvos kilusio dailininko Svajūno Armono tapybos paroda. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, ši paroda sutapo su menininko švenčiamu jubiliejumi – birželio 20-ąją jam sukako 70 metų. Dar vieną šiai progai skirtą parodą tapytojas surengė Vilniuje – mieste, nuo pirmos akimirkos užkariavusiame jo širdį ir užauginusiame jį kaip kūrėją. Tačiau pirmoji sėkla buvo pasėta Šilutės rajone – Lazduonėnuose, kur jis praleido pirmuosius vaikystės metus, ir Vainute, kur užaugo ir baigė vidurinę mokyklą.

Svajūnas Armonas kasmet į pajūrį ir gimtąją Mažąją Lietuvą sugrįžta su savo tapybos parodomis, turi ypatingų sentimentų šiam kraštui, kur gyveno seneliai ir tėvai, kur prabėgo jo vaikystė. Eugenijaus Maciaus nuotr.
Svajūnas Armonas kasmet į pajūrį ir gimtąją Mažąją Lietuvą sugrįžta su savo tapybos parodomis, turi ypatingų sentimentų šiam kraštui, kur gyveno seneliai ir tėvai, kur prabėgo jo vaikystė. Eugenijaus Maciaus nuotr.

Laisvė ieškoti

Anot menininko, nors visas „dolce vita“ praleistas sostinėje, jis visada vertina galimybę savo kūrybą pristatyti gimtuosiuose kraštuose. Atidarydamas tapybos parodą Naujojoje Klaipėdos galerijoje, S. Armonas pasidžiaugė galerininkės Violetos Jusionienės jam suteikta laisve rinktis: „Džiaugiuosi, kad Violeta man neliepė projektų rašyti, aiškinti kažkokių koncepcijų. Peržiūrėjau ir atrinkau darbus moters ir jūros temomis.“

S. Armonas savo kūryboje remiasi gamtos įspūdžiais, natūros studijomis ir kartu laisvai improvizuoja istorijos, pasaulinės dailės palikimo, mitologijos temomis. Jo paveiksluose svarbus naratyvas, siužetas, tačiau pirmiausia tapytojui aktualios specifinės tapybos kalbos problemos – spalvos kultūra, kompozicijos meistrystė, elegantiškas piešinys. S. Armonas kūrybingai pratęsia lietuviško ekspresionizmo tradiciją, kurios ištakos – prancūzų Ecole de Paris tapybos mokykla.

Moters tema dailininko kūryboje – vyraujanti. „Moters temos dominavimas S. Armono kūryboje pasireiškia tiesiogiai ir netiesiogiai, daro įtaką jo darbų emociniam fonui, skatina vaizduotę naujų įvaizdžių kūrimui, temų interpretacijai. Beveik visos jo sukurtos mitinės būtybės yra moteriškos kilmės, akivaizdu, kad Veneros tema turėjo įtakos mitologinio ciklo atsiradimui. Mitinės epochos nostalgiją dailininkas derina su nūdienos pasaulėjauta, naudoja provokuojančius siužetus, aštrias personažų charakteristikas. (…) Atskirą grupę sudaro paveikslai, kuriuose laisvai interpretuojama moters tema. Tapytojas ją praturtina poetinėmis intonacijomis, šmaikščiu santykiu su objektu. Jo vaizduojamos moterys – manieringos, erotizuotos, kartu – infantiškai nuoširdžios, trapios, priklausančios iliuziniam šventės pasauliui“, – menininko kūrybos kataloge rašė dailėtyrininkė Gražina Gurnevičiūtė.

Pats tapytojas akcentuoja nenuilstamą norą ieškoti naujų temų ir plastinės raiškos formų: „Aš nei stilistiniu, nei žanrų požiūriu nesu kategoriškas. Man atrodo, kad dailininkas turi turėti laisvę bandyti, ieškoti. Galima išmokti kažką ir tomis klišėmis kurti… Bet mano filosofija kitokia. Aš galiu paklysti ir sugrįžti, ir kelią pamesti, ir tai nieko blogo. Svarbiausia – būti kelyje“, – pristatydamas parodą sakė S. Armonas.

Svajūnas Armonas. Povo vakarienė. 2020 m. Aliejus, drobė, 60 X 81 cm.
Svajūnas Armonas. Povo vakarienė. 2020 m. Aliejus, drobė, 60 X 81 cm.

Mamos garbei

– Kadangi šis pokalbis skirtas „Sugrįžimų“ rubrikai, noriu sugrąžinti jus į vaikystės ir jaunystės žemę – į Mažąją Lietuvą, ir pasikalbėti apie jūsų šaknis. Esate kilęs iš mažai kam girdėto kaimo – Lazduonėnų. Papasakokite apie juos.

– Lazduonėnuose yra gimusi mano mama. Jie yra visiškai ant rubežiaus su tarpukarine Vokietija. Mamos pavardė buvo Milerytė. Taip susiklostė, kad aš tą pavardę nešiojau iki penktos klasės. Kaip kartais būna: tėvai susiženijo jau po mano gimimo, o mano pavardę pakeisti užmiršo – tokie laikai buvo. Vėliau jau Armonas patapau. Bet įdomiausia, kad vaikystėje jautriai tai išgyvenau, o dabar mamos garbei jau kelinti metai šalia pavardės Armonas pradėjau pasirašyti ir Mileris: Svajūnas Armonas-Mileris. Mamos garbei. Nes ji man buvo ypatinga. Lazduonėnuose gyveno dar trys mamos seserys, du broliai – gausios būdavo šeimos. Pas senelius buvau tik pusantrų metų, mažai ką atsimenu iš vaikystės. Tik iš pasąmonės iškyla vaizdas: ropinėju stalu ir matau keliu kažkur mašiną atvažiuojant – toks vaizdinys įsirėžė, lyg iš kokio psichodelinio filmo… Vėliau su tėvais išsikėlėme į Vainutą. Vis tiek vienas arealas, 15–20 kilometrų atstumu viskas. Vainute baigiau vienuolika klasių, išėjau į kariuomenę, trejus metus povandeniniame laive tarnavau. Po to jau – institutas ir visas gražus gyvenimas. Dolce vita!

– Ar vienas šeimoje augote?

– Aš vyriausias. Sesuo Gražina pusantrų metų už mane jaunesnė. O jauniausioji Rita gimė, kai man buvo  septyniolika metų, mokiausi vienuoliktoje klasėje. Ji buvo mano didžiausia meilė – tampydavau, nešiodavau, kol į kariuomenę neišėjau. Tas ryšys išlikęs iki dabar. Labai gerai su abiem seserimis sutariam, bet su Rita dažniau susiskambinam, šnekamės, dalijamės. Gražina oficialesnė, o Rita labiau į mane, smagiai pabendraujam. Tikriausiai įdomu, kaip aš iš provincijos nuėjau į dailės institutą?

– Taip taip, žadėjau to klausti! Turbūt ir aplinka darė kažkokį poveikį?

– Man tuomet buvo svarbūs du dalykai: futbolas ir… Menas – gal per stipriai pasakyta, greičiau domėjimasis juo. Provincijoje iš menų geriausiu atveju buvo prieinamas piešimas, braižyba, muzika. Specialistai gal nebuvo kažkokie ypatingi – padeda kažką nupiešti, ir tiek. Visą laiką piešdavau. Tais laikais į komjaunimą priimdavo nuo keturiolikos metų. Bet kadangi reikėjo „Komjaunimo prožektorių“ leisti, o daugiau piešiančių nebuvo, mane išimties tvarka į komjaunimą priėmė „dosročno“ – dvylikos metų. Specialiai dėl to vežė į Šilutę! Turbūt galėčiau didžiuotis tokia „karjera“ (juokiasi).

Svajūnas Armonas. Vaišės auksiniams paukščiams. 2019–2021 m. Aliejus, drobė,  65 X 80 cm.
Svajūnas Armonas. Vaišės auksiniams paukščiams. 2019–2021 m. Aliejus, drobė,  65 X 80 cm.

Likimo dėsniai

– Bet institutui tikriausiai nepakako tokių piešinių?

– Kai pagalvoji, tas naivumas yra Dievo dovana. Kai sulyginu, ką aš tada piešdavau ir kaip dabar piešia vaikai – tai diena ir naktis… Pasižiūriu į savo vaikus – Urtė baigia M. K. Čiurlionio menų mokyklą, jai viskas puikiai sekasi. O ką aš ten piešdavau, ką sugebėdavau, kai vienuoliktą klasę baiginėjau… Atsimenu, gal dešimtoje klasėje nuvažiavau į Šilutę pas tokį fotografą Kvaraciejų. Kažkas man parekomendavo jį, nes apie piešimą supranta. Parodė jis man piešimo abėcėlę, proporcijas… Bet, matyt, kai turi pagaulumo, greitai supranti, kad reikia suvokti, matyti, lyginti. Kai stojau į institutą, žiūrėjau, lyginau, ką kiti darė, ir sugebėjau įstoti. Kai įstojęs parvažiavau į Vainutą, mokyklos direktorius negalėjo patikėti: „Baik tu, kiek kyšio davei?“ Iš kur man tokių dalykų gauti! Nors galėjau ir nepatekti į institutą, nes išvažiavau stoti, o vidurinės baigimo atestatą namie palikau – pamiršau pasiimti.

– Ir ką tada darėte?

– Skambinau sesei iš telefono-automato, šiaip taip prisiskambinau. Vargšė Gražina viską metė, ačiū jai, ir pristatė į Vilnių, vos spėjo į mandatinę komisiją. Štai kokie likimo dėsniai, ir nežinai, kaip būtų pasisukę visi reikalai. Patį institutą ir jame praleistą laiką prisimenu su didele meile. Tai buvo patys nuostabiausi metai.

– Dar norėčiau grįžti prie genų. Ar atsekėte per giminės kraują, iš kur jūsų talentas?

– Įtariu, kad labiausiai iš mamos, iš jos pasaulėjautos. Tėvas buvo racionalus, aiškus, aš irgi to grūdo turiu – mėgstu preciziką, konkretumą. O mama – visai kitokia, su dievuliuku šneka, buvo be galo dvasingas, mielas žmogus. Svarbūs ir netiesioginiai dalykai – polinkis į grožį, jo supratimas. Galų gale laisvė savotiška – turiu omeny kažkokius nestandartinius poelgius ar reakcijas. Prisimenu, pavyzdžiui, „prisiverdu košės“, galvoju, na, dabar tai jau gausiu. Bet supranta tave! Nors to nelaukei. Iš tokių smulkių detalių ir susideda visuma. Giminėje prie menų ir pusseserė viena, kitos pusseserės sūnus grafikos dizaineris Žydrūnas Šlajus. Manau, kad kiekvienoje giminėje galima rasti tą ar aną sugebančių, vieniems tie sugebėjimai atsiskleidžia, kitiems aplinkybės neleidžia to padaryti. Bet visur reikia energetikos, ji yra ypatingas dalykas. Gali šnekėti kiek nori, bet jei nevibruoji savęs, tai viskas yra tik oro virpinimas.

Svajūnas Armonas. Takelis į žydinčias kopas. 2012 m. Aliejus, drobė, 60 X 85 cm.
Svajūnas Armonas. Takelis į žydinčias kopas. 2012 m. Aliejus, drobė, 60 X 85 cm.

Ir smilga didesnė

– Ar aplankote gimtąsias vietas?

– Kai dar mama gyva buvo, mes kartais kažkur pasiblaškydavome, sesę pasiėmę. Buvome nuvažiavę pažiūrėti, kas ten, kur praleidau vaikystę, dabar yra. Tikrai senokai nebuvau buvęs. Lazduonėnuose, aišku, nieko nebelikę, viskas keista perkeista, o ten, kur gyveno tėvas, gal už kokių penkių kilometrų, buvo tokia dauba, pievos. Atsimenu, vaikystėje ten su pusbroliais lakstydavom. Tokie medžiai, skroblai didžiuliai, namas toks didelis tuomet atrodė. Dabar, aišku, jis natūraliai sukiužęs, tas skroblas nei šioks, nei toks. Keisti dalykai, atrodo, kad tai, kas buvo vaikystėje, jau nebeatitinka to, kas yra iš tiesų. Vaikystės įspūdžiai romantizuoti, kol esi mažas, ir smilga didesnė atrodė ar koks krūmas. Dabar bandai gretinti užsimerkęs, bet tavo jausmas ar prisiminimai neatitinka to, ką matai. Lieka tik sentimentai.

– O tie sentimentai patenka į jūsų kūrybą?

– Jei atvirai, bijau, kad ne. Nori ar nenori, jau gyvenu kitame kontekste. Bet vis tiek gamtos vaikas esu. Nors man labiau patinka kompozicija, figūriniai dalykai, peizažų esu nemažai nutapęs. Bet kitaip, ne paraidžiui grįžtu į vaikystę. Tai, kas viduje sėdi, suranda kitokią išraiškos formą, kartais tos koreliacijos nelabai gali ir susekti. Bet per pasąmonę viskas į kitką pavirsta – gal jautrumas, gal kažkoks spalvinis sprendimas, nežinau… Be abejo, lieka tie sentimentai. Paimkime kokį paveikslą – atrodytų, nieko bendro neturi su tuo, bet gal jis turi kažką? Tie vandenys, pavyzdžiui, koks nors povas ar pajūris. Galų gale pasaulėjauta, pasaulėžiūra irgi iš ten ateina, nori nenori įdeda krislą. Ne be reikalo psichologai sako, kad kažkur tau užkirto, ir nebegali to reikalo vienareikšmiškai nuneigti. Nenuneigiamai tie dalykai įtaką daro.

– Parodai Klaipėdoje sudarėte kolekciją iš paveikslų moterų ir vandenų tema. Kuo jums svarbus vanduo?

– Vanduo mane visada žiauriai traukė. Kažkaip su vandeniu draugavau, jis man labai mielas dalykas vienokia ar kitokia forma. Nors jūrą pirmą kartą pamačiau tik ketvirtoje klasėje. Važiavome su ekskursija į Palangą, kadangi mes su klase pastatėme vaidinimą. Mano vaidmuo buvo visiškai mizernas, bet ne tai svarbu. Pirmą kartą pamatyta jūra padarė įspūdį. Tokia virstanti! Nežinau, kaip tą jausmą pavadinti – visiškai kitoks potyris. Prie kitko palaipsniui pripranti, o čia buvo šokas: išeini iš už kopos, ir staiga kažkas ant tavęs griūna, atrodo – svieto pabaiga (juokiasi). Su tuo vandeniu tokie dalykai, jis nebūtinai turi būti šlapias – gali virsti ir pojūčiu. Vandens nemažai esu nutapęs – ir seriją peizažų su jūra esu padaręs, su Nidos jachtomis. Tai labiau fantazijos. Bet mano kūryba truputį vinguriuoja. Ir parodoje galima pamatyti ir vienokių, ir kitokių darbų. Stilistiniu, temų, žanrų požiūriu nesu vieno įsikandęs. Man patinka ieškoti, patinka įvairūs žanrai. Kartkarčiais grįžtu prie peizažo. Va dabar buvau plenere Sudeikiuose, Utenos parapijoje. Paprastai aš pleneruose nesižvalgau į gamtą, o dabar tyčia žiūrėjau – obelys žydi, gražu buvo. Galvojau atvežti čia, bet paskui nusprendžiau išlaikyti vieningą koncepciją: moterys ir vanduo.

Svajūnas Armonas. Sapnas. 2021 m. Aliejus, drobė, 50 X 70 cm.
Svajūnas Armonas. Sapnas. 2021 m. Aliejus, drobė, 50 X 70 cm.

Gyvenimo variklis

– Tos jūsų moterys – kažkokios kitokios, lyg ir ne iš gyvenimo?

– Iš gyvenimo. Kai kurie mano draugai atpažįsta jas. Gyvenimas taip susiklosto, kad kažkurį laikotarpį Dievas duoda vieną moterį, paskui – kitą. Sakoma, kad kas tuo metu buvo artima, tos ir bruožai pereina į kūrinius. Vėlgi, gal net nenorėdamas perkeli į paveikslus. Dalelė tiesos gal ir yra tame pastebėjime. Net nežinau, kodėl tos mano moterys tokios. Man natūraliai taip išeina, man įdomu, tiesiog gražu. Galų gale prancūziška mokykla – Bonnardas, Renoiras, Picasso… Moterys yra vienas iš variklių visais atžvilgiais – ir gyvenime, ir mene: poezijoje, dailėje. Ne be reikalo sakydavo, kad ir karai dėl jų vykdavo. Nenoriu būti koks nors seksistas, bet gamta tokia, ir nėra čia ko labai priešintis, nejausti, nesižavėti. Tai yra natūralu, ir aš manau, kad taip ir turi būti.

– O kokia jūsų vardo istorija? Tarp jūsų kartos žmonių šis vardas retas. Kas jį sugalvojo?

– O, tai labai įdomi istorija. Nežinau už save vyresnių Svajūnų. Dabar jau yra ne vienas Svajūnas, ir net giminėj. O man vardą iš Vilniaus parvežė tėvas. Jis išvažiavo į buhalterių kursus tobulintis. Mama jau aštuntą mėnesį manęs laukėsi. Ji buvo atvažiavusi tėvo aplankyti, kartu su manimi į Gedimino kalną lipo. Į kursus susirinkę vyrai vakarodami rinko man vardą. Ir išrinko. Tokį parvežė ir man gimus davė. Beje, kai po daugelio metų atvažiavau į Vilnių, atrodė, kad grįžau į namus. Jokio streso, visiškai jokio svetimumo – taip tas miestas mane priėmė! Va Kaunas man kažkoks klaidus. Na, ne tas. O Vilniuje atrodė, kad į savo namus grįžau. Taigi vardą parvežė iš Vilniaus. Kažkokie keisti gyvenimo ženklai.

– Ar sapnuojate vaikystės vietas?

– Mano sapnai ryškūs. Bet negalėčiau pasakyti, kad kažką iš praeities sapnuoju. Galbūt. Gal neprisimenu. Nenoriu meluoti. Niekada nesu pabėgęs nuo tų kraštų, man jie visada artimi. Ir projektą Švėkšnoje galvojome daryti, tik ta pandemija truputį sustabdė. Bet lapkritį surengsiu parodą kažkokioje su muzika susijusioje šventėje. Ir šiaip tuos kraštus aplankau, kadangi sesė gyvena Žemaičių Naumiestyje, mama palaidota Vainute. Retkarčiais pravažiuoju tuos kraštus. Aišku, ten nebelabai kas ir likę iš pažįstamų, visi užaugę, pasikeitę. Prisimenu, kai dar mokiausi mokykloje, gal kokioje devintoje klasėje, grįždavo kiti įstoję kur nors mokytis, o aš galvojau: Dieve, kaip jie gali pamiršti Vainutą?! Aš tai – niekada! Ir apskritai gal niekur neišvažiuosiu. O kai užaugi ir išvažiuoji, ima rūpėti kiti dalykai. Nesakau, kad pamiršau, jokiu būdu. Lieka sentimentai, bet pats jau esi atpjautas. Gali sugrįžti, bet jau tik kaip svečias. Nebėra kas tave išskėstom rankom priimtų, net ir toj pačioj gatvėj nebėra pažįstamų žmonių, kažkas išsikėlė, kažkas numirė. Kuo toliau, tuo labiau tas ratas siaurėja. Tik pats prisirišęs, bet prie tavęs – nelabai. Gali sugrįžti, prisiminti, bet pats jau esi pamirštas.

Vizitinė kortelė

Svajūnas Armonas gimė 1951 m. birželio 20 d. Lazduonėnuose, Šilutės rajone.

1972–1978 m. mokėsi Vilniaus valstybiniame dailės institute.

1977–1991 m. dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyriaus dailininku.

Nuo 1978 m. dalyvauja parodinėje veikloje.

Yra surengęs maždaug 30 asmeninių parodų, dalyvauja jungtinėse meno parodose.

Nuo 1986 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Dailininkų grupės „Individualistai“ vienas iš įkūrėjų.

Aktyviai dalyvauja Lietuvos ir užsienio šalių dailės gyvenime, organizuoja plenerus, simpoziumus.

Kūryba eksponuota muziejuose ir galerijose Pekine, Atėnuose, Tokijuje, Paryžiuje, Berlyne, Ankaroje, Maskvoje, Peterburge, Kijeve.

Kūriniai saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Žemaičių dailės muziejuje Plungėje, eksponuojami visuomeniniuose interjeruose, bankuose, viešbučiuose, įvairiose įstaigose, privačių kolekcininkų rinkiniuose Lietuvoje ir pasaulyje.

DURYS / 2021 birželis / Nr. 6 (90)

Leave a Reply