Tapytojas Andrius Tarasevičius: „Paveikslai – lyg portalai į pasąmonės užkaborius“
Andrius Tarasevičius – jaunosios kartos tapytojas, gimęs 1988 m. Klaipėdoje. Baigęs tapybos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, sugrįžo į uostamiestį ir nuo 2014 metų dėsto tapybą Adomo Brako dailės mokykloje. A. Tarasevičiaus meninė raiška gerokai atitolusi nuo molbertinės tapybos tradicijos, nieko panašaus Lietuvos meno lauke nepamatysime. Menininkas kuria itin savitą, novatorišką tapybinę kalbą – naudodamas fluorescencinius dažus bei autorinę tapybos techniką kuria psichodelinio siurrealizmo stiliumi. Negana to, tapybos darbai instaliuojami kartu su LED apšvietimu, tad įgauna performatyvumo, kuria unikalų spalvų bei šviesų žaismą drobėse. „Rūtų“ galerijoje eksponuojama jūsų personalinė paroda „Tarp formos ir tuštumos“. Koks jausmas apėmė atidarius parodą profesionalioje meno erdvėje? Ar pavyko įgyvendinti tai, ką buvote numatęs? Nuostabus jausmas atsiradus galimybei eksponuoti savo kūrybą greta žymiausių Klaipėdos ir Lietuvos tapytojų. Tai pirmoji mano paroda profesionalaus meno galerijoje. Įgyvendinant parodą teko sukurti specialų LED apšvietimą, atsižvelgiant į parodinės salės charakteristikas. Parodos instaliavimas pavyko puikiai. Savo kūryboje nenaudojate teptuko. Kaip sugebate išgauti tokius dinamiškus ir išraiškingus potėpius? Anksčiau be teptuko tapybos nelabai įsivaizdavau. Tačiau tai yra tik vienas iš daugelio įrankių, kuriuos galima pasitelkti kuriant vaizdą. Laikui bėgant atrandi naujų būdų kurti – gal atsitiktinumo dėka, o gal tiesiog vykstant natūraliam progresui. Teptukas yra gana teplus įrankis, su juo spalvas vis užmurzindavau. Ir tik atsisakęs pastarojo įrankio pagaliau galėjau išgauti spalvos vientisumą ir ryškumą. Minėjote, kad jūsų kūrybinę pasaulėžiūrą formavo tokie menininkai, kaip vienas žymiausių siurrealizmo atstovų Salvadoras Dali, lenkų kilmės distopinio siurrealizmo kūrėjas Zdzislawas Beksinskis bei šveicarų „biomechaninio“ stiliaus atstovas Hansas Ruedi Gigeris. Ką artimo randate jų kūryboje? Tai buvo vieni pirmųjų mano įkvėpėjų. Kai esi pradedantis tapytojas, vis ieškai sau autoritetų. Bandai juos mėgdžioti, kopijuoti bei perprasti jų naudojamą techniką. Ne vieną Salvadoro darbą esu nukopijavęs. Taip ir mokaisi iš didžiųjų ir palaipsniui ieškai savęs. Anksčiau mano paveikslai buvo daug tamsesni ir niūresni. Gal paaugliškas nihilizmas ir buvo tas postūmis, nukreipęs į tamsesnį žanrą. Bet laikas eina, keičiasi pasaulis, keitiesi ir tu. Dabartinėje kūryboje jau sunku būtų įžvelgti to paties Salvadoro įtaką. Jūsų darbai balansuoja tarp objekto ir abstrakcijos. Kai kada galima atpažinti tam tikras formas, aliuzijas į gyvūnus, žmones, fantastinius motyvus ir kt. Kokią reikšmę jūsų kūryboje užima siužetas, vaizduojamas motyvas? Tapyboje labiausiai vertinu procesą. Siužetas dažnai lieka nuošalyje – jis tarsi stebėtojas, iš šono žvelgiantis į tai, kas vyksta drobėje. Neturint aiškaus tikslo, neapsiriboji ir neapsikrauni, tuomet vyksta savotiška meditacija. Tokia tapyba mėgaujuosi labiausiai. Panašiai kaip Google Deep Dream programa – ji, pasitelkdama dirbtinį intelektą, generuoja sapno įvaizdį primenančius psichodelinius paveikslėlius, kurie atspindi bei išryškina tam tikrus paveikslo motyvus. Taip ir mano kūrybiniame procese palaipsniui atsiranda aliuzijos į objektus. Parodoje „Tarp formos ir tuštumos“ tapybos darbai eksponuojami kartu su specialiai parodai instaliuotu LED apšvietimu. Kaip manote, kokią pridėtinę reikšmę jūsų kūrybai teikia apšvietimas? Apšvietimas atsirado per atsitiktinumą. Kartą apšvietus paveikslus išryškėjo užuominos į judesį. Mane sudomino judančių, dinamiškų paveikslų idėja. Tada prasidėjo eksperimentai su šviesa. Spalvų eiliškumas paveiksle kartu su šviesos ritmu sukuria įvairius pulsavimo ar judesio efektus. Jūsų darbai atstovauja psichodelinio siurrealizmo stiliui. Remiantis tradicine psichodelinio meno samprata – tai yra menas, sukurtas pasitelkiant narkotines medžiagas arba esant apimtam transo būsenos, pvz., medituojant. Kas jus pastūmėja kurti tokį iracionalių vaizdinių bei neįprastai ryškių spalvų meną? Pats tapybos procesas savo prigimtimi yra psichodelinis. Tapytojai ir kitų sričių menininkai žino tą jausmą, kuomet tarsi persijungi į kitą smegenų veiklos dažnį. Transas – tinkamas apibūdinimas šiam patyrimui nusakyti. Išorinis pasaulis kuriam laikui tarsi išnyksta – laikas sustoja, tavęs nebėra, yra tik paveikslas. Atsivėrus pasąmonei, būnant pusiau sapno būsenoje iš spalvotų dėmių pradeda ryškėti vaizdai. Kaip ir sapnai, jie kartais ne iki galo suvokiami ar apčiuopiami. Paveikslai yra lyg portalai į pasąmonės užkaborius, o ryškios spalvos pabrėžia to iki galo neįsisąmoninto pasaulio kitoniškumą. Man regis, tai užfiksuoju savo drobėse. Šalia kūrybos dar užsiimate tapybos ir kompozicijos dėstymu Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje. Kaip sekasi suderinti tradicinės tapybos mokymą bei itin netradicišką, nusistovėjusius kanonus peržengiančią tapybą? Tapyba yra kalba. Joje, kaip ir kalboje, yra taisyklės, kurias reikia išmokti tam, kad galėtum išreikšti save bei savo mintis. Pastarųjų taisyklių ir mokau. Nors teptuko savo kūryboje nebenaudoju, smagu mokiniams rodyti vienokį ar kitokį potėpį bei kitas tapybos subtilybes. Pokalbį norėčiau užbaigti visais amžiais gvildenamu ir ramybės neduodančiu klausimu – kas yra menas? Kas, anot jūsų, yra geras meno kūrinys? Mano manymu, meno prasmė ir tikslas yra įkvėpti žiūrovą, praturtinti jį, praplėsti jo sąmonę. Kalbino menotyrininkė, „Rūtų“ galerijos kuratorė Agota BRIČKUTĖ Andriaus Tarasevičiaus paroda „Tarp formos ir tuštumos“ „Rūtų“ galerijoje (Danės g. 9, Klaipėda) veikia iki 2022 m. sausio 31 d. |
1 komentaras
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Puikūs darbai. Labai patiko