Tamsaulė: „Svarbiausia – sąmoninga auditorija”

tamsaule_1

Kęstučio Migonio nuotr.

 Apie grynąjį balsą, poeziją ir įkvėpimą kalbamės su Egle Gelažiūte-Pranevičiene, arba kitaip – Tamsaule, kuriančia įvairiažanres dainas ir mokančia kitus atrasti save muzikoje.

Kaip manai, kam kūrėjams reikalingi pseudonimai? Ir ką reiškia tavasis?

Manau, kad pseudonimas iš esmės yra tam tikras ženklas, žymintis tavo kūrybinio lauko apimtį. Ko gero, duodamas sau dar vieną vardą, kuriesi tam tikrą būties plėtinį, nepriklausantį ir neklausantį išorinės sistemos. Tamsaulė atsirado dar mokykloje, labai norint sujungti tamsos ir saulės reiškinius į viena (kurį laiką jo visai nenaudojau, bet po to grįžau supratusi, kad jis jau natūraliai tapo mano kaip kūrėjos ženklu). Ir vis dėlto tas pirminis turinys dabar man vėl ėmė plėstis, šiuo metu mano galvoje tai skamba: tamsos ir saulės susitekėjimas, gyvas, nuolat vykstantis mainymasis.

Tavo atliekamos muzikos stilių diapazonas platus. Kaip pati apibūdintum ir pristatytum savo muziką?

Šitas klausimas man visuomet sudėtingiausias. Jeigu labai susikaupsiu, galbūt atsakysiu. Stilių įvairovė atsiranda dviem lygmenimis: pirmiausia, kada tu tik pradedi, vis ieškodamas savo skambesio, mokydamasis ir po to kurdamas, tikėdamas ta muzika, bet pačiam ilgainiui joje ima kažko stigti ir atlikti ją darosi vis sunkiau, tarsi pernelyg aišku, pernelyg seklu. Antras stilių įvairovės lygmuo, kada tavo muzika tampa visų prieš tai gana chaotiškai patirtų stilių pasekme, kada daug kas iš jų jau maždaug nusėdę sąmonėje, o ir tavo kūnas daugiau žino, ką daro. Tuomet ištįsta improvizacinių sprendinių laukas ir imi laisvėti, ir leidi sau tiesiog būti muzikoje, žaisti, o po to vėl prisitraukti naujų kontekstų. Pastarųjų metų ir dabartinę savo muziką įvardinčiau kaip elektroninę / folk / atmosferinę.

Kuo tau svarbūs lietuvių liaudies dainų diskursai?

Man atrodo, kada vis daugiau sužinai, tai vis daugiau nesupranti, tada imi ieškoti jungties ir pagaliau gręžiesi į savą kultūrą. Aš nesu kilusi iš miesto. Liaudies dainos mane atvedė apskritai prie dainavimo filosofijos klausimo, jos poreikio. Ėmus dainuoti senąsias mūsų dainas, pajutau visai kitokį dermiškumą, jo galimybę šiandien ir kažkokį grynesnio garso troškulį. Balsas tarsi ėmė valytis nuo nesuvaldytų (o ir sunkiai suvaldomų) išorinių įtakų, pop manierų ir panašiai. Man apskritai atrodo, kad visur yra per daug informacijos: garsinės, vaizdinės, faktinės, mes gyvenam absoliutėjančio triukšmo pasauly (nors gal kai triukšmas taps absoliutus, jis virs tyla?). Galima to klausti rimtai, galima juokais, bet man šitokie klausimai išties tapo svarbūs.

Tose dainose, tokiame garse yra tiek vietos būti – po to jau dainuoji savo autorines dainas, bet kitaip, jau gryniau. Kartą sapnavau sapną, kad einu į savo namus, o ten – didžiuliai, erdvūs mediniai kambariai, einu iš vieno į kitą, iš vieno – į kitą, kol maždaug namo centre praveriu duris: kambario vidury masyvus medinis stalas, ant jo – kanklės. Aplink stalą sėdi senos moterys, viena už kitą senesnė, ir visos groja tomis kanklėmis. Viena man ir sako: ,,Ką tu darai? Tu gi moteris.” Ir pakviečia mane. Ir mes visos grojame tomis pačiomis kanklėmis.

Gal galėtumei plačiau papasakoti apie „grynąjį balsą”, apie kurį rašei savo magistriniame darbe?

Tema ėmė rastis, kai aiškiai, o gal net kiek ir skaudžiai, pajutau vieną gilėjantį kultūrinį įtrūkį – vyraujančią dainavimo sampratą (kalbant ne tik apie Lietuvą – tai puikiai juntama pasauliniu mastu). Kadangi ne tik pati dainuoju, bet ir mokau dainuoti kitus, kas irgi daugiau yra ne mokymo, o priminimo judesys, tai nuolat ieškau to savojo balso. Magistrinį rašiau tokį, kokį pati sugalvojau, ir todėl buvau labai susižadinusi, absoliučiai tuo mėgavausi, nes ir tema atsirado būtent iš trūkumo – kas yra balsas, kokia jo prigimtis, kiek dainavimas yra prigimtinis dalykas, kodėl mes linkę dainuoti vienaip ar kitaip? Atsirado ir iš liūdnumo, ir šiek tiek iš piktumo, kad tikrai daug jaunų žmonių lengvai paklūsta medijų siūlomiems standartams: dainuoti amerikietišką pop arba dar geriau – dainuoti tam, kad išpopuliarėtum. Tai iš esmės dainavimui čia nebelieka vietos. Tuo darbu ir ieškojau atsvaros, kitos galimybės suvokti dainavimą, balsą. Esminis tikslas – patį dainavimą suvokti pirmiausia kaip patį sau tikslą, kaip buvimo būdą, balsą – kaip savo pratąsą (o čia jau fenomenologija), bet ir suprasti fizikinius garsinius vyksmus. O vienas iš gražiausių ir, ko gero, tikriausių tekstų apie dainą ir dainavimą – Gintaro Beresnevičiaus. Man čia visa esmė, ir žaidimas, ir būtis.

 

 

Esi baigusi ne tik muzikologiją, bet ir filologijos studijas, tai atsispindi ir tavo kūryboje – kuri ne tik dainas, bet ir poeziją. Kiek vietos tavo gyvenime užima literatūra?

Nerašau dažnai, gal kas pusmetį ar kas keletą mėnesių – tik tada, kai tikrai negaliu nerašyti (manau, šita ,,taisyklė” svarbi visiems kuriantiems). Kartais tik per tai susidėlioju save. Kuo toliau, tuo rišliau mano eilėraščiai kažkaip man atrodo vienas su kitu susiaudę. Rašydama, rodos, vaikštau sau ir vaikštau neskubėdama po tą savo tikrovę ir tuomet mane apima ne tik kad ramumas, bet ir kažkoks betarpiškas gerumas, kurio savyje aš vis taip ilgiuosi.

O skaityti, kaip ir klausyti, norėtųsi daug daugiau, aš tuo be galo mėgaujuosi. Dažniausiai skaitau mokslinę literatūrą (fenomenologinius, filosofinius, etnologinius straipsnius) arba poeziją. Mokausi neskubėti. O norisi tiek sužinoti, ir tai veda iš proto.

Ar galėtumei įvardinti knygas, kurios formavo (ar tebeformuoja) tave kaip asmenybę?

Čia turbūt neišvengiama, kad tai, iš ko rašai kursinius, bakalaurinį, magistrą, tave formuoja. Aš labiau poezijos, o ne prozos žmogus, tai įvardinsiu autorius: Judita Vaičiūnaitė ir Nijolė Miliauskaitė, Marcelijus Martinaitis. Jei iš prozos, tai Gintaro Beresnevičiaus, Viktorijos Daujotytės-Pakerienės tekstai. V. Daujotytė-Pakerienė buvo mano bakalaurinio darbo vadovė – dirbant su ja mano sąmonėje įvyko kažkoks esminis lūžis, sunku paaiškint, bet tai tapo ne tik mano kūrybos, bet ir gyvenimo filosofija.

O muzikos kūrinius?

John Surman ,,Nestor’s Saga”, Sigur Rós ,,Svefn-G-Englar”, Radiohead, Vangelis – čia ta muzika, kur galėčiau niekada neišjungt. Aš tikrai taip galiu (šypsosi). Žinoma, dabar ir liaudies muzika.

Ar tau svarbu būti žinomai kuo didesniam klausytojų būriui? Ir koks tavo santykis su komercija apskritai?

Čia yra dvejopas dalykas. Muzikantui, ar turbūt bet kuriam kūrėjui, auditorija labai svarbi, bet turbūt svarbiausia – sąmoninga auditorija. Aš esu labai laiminga, nes iš savo dainų negyvenu (šypsosi). Kai kuri dainas tam, kad galėtum pragyventi, tampi absoliučiai priklausomas nuo masinės kultūros ir vis labiau atitrūksti nuo turinio. Ir visgi, kai kam pavyksta būti klausomiems, o ir išlaikyti savo meninį savitumą. Aš labiausiai mėgaujuosi, kai manęs klauso mąstantys žmonės, ir tuo, kad mano kūrinius groja radijo stotis OPUS, o kitos – ne (dar gal kokia maža, bet man jauki radijo stotis), tai man yra įvertinimas. Nesakau, kad nebūna visokių minčių, būna. Pavargsti ir atrodo, kad klausytojams grūdi savo muziką, nors jiems ir nereikia, gal niekam nereikia… Bet kažkas man sakė: ,,Jei tau pačiai reikia, tai ir kitiems reikės.”

Koks tavo požiūris į šiandieninę muzikos padėtį Lietuvoje?

Manau, kad vėl atsiranda turinio ir formos kokybės poreikis, kažkaip žmonės ima vėl gręžtis į rimtesnę muziką, ta balių kultūra, atrodo, pagaliau ima visus varginti. Džiaugiuosi LRT ir AGATOS iniciatyvomis palaikyti ir skatinti lietuvišką muziką ir jos kokybę, sudarant sąlygas ją viešinti įvairiausiems atlikėjams: tai ir kūrybinės stovyklos, vaizdo klipų konkursai ir jų viešinimas per Nacionalinę televiziją, labai daug padėkų reikėtų skirti radijo stočiai OPUS ir jos komandai. O tie lietuviškos muzikos plastikiniai perlai, apie kuriuos kalbėti neverta, tegul lieka skliausteliuose, jų iš esmės ir nėra (šypsosi).

Kokius tau patinkančius lietuvių atlikėjus išskirtumei?

Šiuo metu labai žaviuosi Mesijum su Munpauzn, man įspūdingi tokio intelektualumo / aktualumo tekstai ir tokios kokybės muzika, taip pat išskirčiau Jurgą, Domantą Razauską, Andrių Kaniavą, Tomą Sinickį iš „Gravel”.

Na, ir pabaigai – papasakok, ką veiki, kai nesi Tamsaulė, o tiesiog Eglė?

Mes (aš ir mano vyras, kuris čia labai daug kuo dėtas) Kaune turime susikūrę kūrybinę erdvę – menų svetainę LARGO, kurioje rengiam įvairius koncertus, spektaklius, neformalias paskaitas, čia taip pat vedu dainavimo pamokas. Šitoj erdvėj iš esmės praleidžiam beveik visą laiką, besimėgaudami buvimu su kitais žmonėmis ir galimybe juos pasikviesti į šitą savo kūrybinę svetainę kaip į namus. O gyvenam gražiam grynam kaime, vienkiemy, ir grįžtam tik pernakvoti ir paniurkyti du savo katinus. Jei dar pavyksta, šiek tiek laiko skiriu ir jogai. O šiaip tai labai mėgstu mokytis, todėl įtariu, kad kažkada, jei pavyks, dar prasidės ir doktorantūra.

Nuorodos:
www.tamsaule.com
www.facebook.com/tamsaule
www.soundcloud.com/tamsaule
https://play.spotify.com/artist/3bJkwqUqiS5MMYgT8Klw5A

Leave a Reply