Sigitos Dackevičiūtės „(Ekologinės) alteracijos“: asmeninių sandūrų inspiruotas meninis tyrimas

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2021 m. vasario 26 – kovo 28 d. veikia Sigitos Dackevičiūtės instaliacijų paroda „(Ekologinės) alteracijos“. Tai pirmoji kaunietės menininkės kūrinių ekspozicija Klaipėdoje. Uostamiesčio publikai S. Dackevičiūtė prisistato meniniu tyrimu, analizuojančiu jautrius gamtos ir technologijų sandūrų konfliktus.

Menininkė Sigita Dackevičiūtė. Kadras iš videoįrašo, operatorius – Nerijus Jankauskas.
Menininkė Sigita Dackevičiūtė. Kadras iš videoįrašo, operatorius – Nerijus Jankauskas.

Tuo metu, kai skulptorė Parodų rūmuose kūrė savo instaliacijų ekspoziciją, meno išsiilgusi visuomenė nekantriai laukė žinių iš Vyriausybės apie planuojamas atverti dėl karantino uždarytas muziejų ir parodų sales. Tačiau tądien, kai susitikome pokalbio, paaiškėjo, kad parodos dar kuriam laikui liks įkalintos už uždarų durų. Taigi žiūrovai ekspozicijos gyvai gali ir nepamatyti. Tačiau menininkė, baigusi ne tik skulptūros, bet ir filosofijos studijas, į šią grėsmę pažvelgė ramiai: „Mus uždarė į virtualią erdvę ir mes turime ją naudoti. Aš esu optimistė ir manau, kad kūryba – kaip gyvybė: veržiasi ir pro asfaltą.“

Projektu „(Ekologinės) alteracijos“ pirmą kartą prisistatote Klaipėdoje. Apie ką ši paroda? Kokią svarbiausią žinią norite perduoti? Kuo jums svarbi ekologijos tema?

– Dalis šio projekto darbų jau buvo eksponuoti anksčiau, nes jis gimsta pamažu, po vieną bloką.  Klaipėdoje pristatau visą užbaigtą projektą. Kodėl ekologinė tema? Man atrodo, kad mene turi būti du svarbūs dalykai: vienas iš jų yra aktualumas, o kitas – įdomumas. Būtent aktualumas ir inspiravo šią temą. Mums turi būti svarbu tai, ką matome parodoje, tai turi mus paliesti. Man regis, kad žmogaus santykis su gamta yra labai daugiaprasmis, nevienareikšmis, konfliktiškas. Jis yra visoks. Ir tai yra tema, kuri leidžia labai plačiai interpretuoti, leidžia atskleisti labai įvairiomis formomis. Gamta jau nebėra ir nebebus pradinė, pirmykštė, ji keičiasi drauge su mumis. Ir ji ne visada laimi, kartais – pralaimi. Žinoma, mes džiaugiamės technologijomis, bet gamta yra mūsų terpė, terpių sistema, ir turime galvoti apie balansą, apie pusiausvyrą, apie tarpusavio santykius. Daugybėje vietų atsiranda trinčių, ir tai yra tos sandūros, kurios leidžia sukurti aktualius darbus. Taip galėčiau atsakyti apie temą, nors man forma – ne mažiau svarbi.

Sigita Dackevičiūtė, projektas „(Ekologinės) alteracijos“ (fragmentas). Nerijaus Jankausko nuotr.
Sigita Dackevičiūtė, projektas „(Ekologinės) alteracijos“ (fragmentas). Nerijaus Jankausko nuotr.

Kalbant apie formą, koks jūsų kūrybinis procesas: kas pirmiau – mintis ar forma? O gal mintį padiktuoja medžiaga?

– Tuščioj vietoj niekas negimsta. Kad galėtum sukurti kūrinį, turi turėti didelį įdirbį, praktikos, daugybę sukurtų formų, pavykusių ar nepavykusių bandymų, atmetimų. Daug temų išbandyta, ne visos jos pasiduoda. Būtent šioje terpėje ir gimsta skulptūra ar kitas kūrinys. Ir nežinai, kas buvo pirma. Kartais gali inspiruoti formos, pamatytos gamtoje, kartais – techninės formos. Gali inspiruoti mintis, kokia nors paprasta idėja. Bet ji būtinai turi tempti su savimi formą. Žinoma, yra visokių menų, jis gali būti ir grynai konceptualus. Bet man labai svarbu yra plastika, forma. O plastika gali taip pat kalbėti, kaip ir mintis. Taip kad negaliu pasakyti, kas man yra pirmiau – kūrinys gimsta bendroje terpėje.

Iš pradžių jūsų kūryboje buvo grafika, po to – skulptūra, dabar – instaliacijos. Kas paskatino tokią žanrų kaitą?

– Meno formos keičiasi priklausomai nuo to, kuo tuo metu domisi kūrėjas. Tai gali būti ir temos, ir pačios plastikos kaita. Aš irgi esu praėjusi daugelį etapų. Pavyzdžiui, kažkada mane labai domino abstrakcija. Ji turi tokį poveikį, kad kartais kojas pakerta, kai matai gryną formą ir negali perskaityti minties kaip kokioj knygoj. Na, o paskui atėjo toks etapas, ką mes matom šitoj parodoj, – tai kritiška forma. Šioje parodoje nerasite grožio, nerasite to, kas būtų malonu jausmams, šis mano meninis tyrimas, einantis per ekologinę temą, drauge buvo ieškojimas formos, kuri pati būtų sandūra ir priverstų pagalvoti. Nekuriu tam, kad gražiai atrodytų, man buvo įdomu, kaip forma gali tapti kritiška. Bet tapti kritiška nesugriaudama savęs. Koks kritikos santykis su išoriniu grožiu? Tai yra daugybė klausimų, į kuriuos kūrėjas turi sau atsakyti.

Sigita Dackevičiūtė, projektas „(Ekologinės) alteracijos“ (fragmentas). Nerijaus Jankausko nuotr.
Sigita Dackevičiūtė, projektas „(Ekologinės) alteracijos“ (fragmentas). Nerijaus Jankausko nuotr.

Į Klaipėdą atvežėte ir naujausius savo darbus. Jūsų kūrybos forma vėl keičiasi?

– Iš kiekvieno kūrinio gali gimti daugybė kitų… Tiesiog kai yra minčių perteklius, jos lieka, auga toliau. Ekologinė tema mano kūryboje dabar jau virsta grafiniais vaizdais. Džiaugiuosi, kad suradau temą, kuri labai aktuali šiandien, – šiltnamio efektas. Mūsų technologinė, ekonominė ir kitokia veikla sukelia efektą, kurio padariniai grasina mums patiems: temperatūra kyla, ledas tirpsta, vanduo semia, kai kurių medžių rūšys nyksta ir t. t. Tai labai aktuali mums tema. Ir man kilo klausimas: kaip padaryti formą, kuri nesugriautų savęs. Nes menininkas kuria formą kaip kritikas, turi rodyti dalykus, kurie realiai yra griūtis – gamtos griūtis. Kaip nenuslysti į grožį kalbant apie tokią skaudžią temą, kaip nepadaryti jos kažkokio grožio rodymu… Kita vertus, kaip ją padaryti kritišką, bet nesugriauti jos pačios? Kad ji liktų, kad nuskambėtų, kad kreiptųsi į mus. Šis ciklas „Šiltnamio efektas“ yra bandymas, manau, kad jis yra pradžia ir galbūt dar išsiplės į kitą projektą.

Savo kūrinių pavadinimus papildote tekstais – tarsi raktažodžiais, praplečiančiais kūrinio suvokimą. Kartais jie skamba lyg eilėraščio eilutė, pvz., „Veršeliai svajoja apie rapsų lauką“, arba citata iš portalo: „Suomijos elnių augintojai pradėjo purkšti žvėrių ragus šviesą atspindinčiais dažais.“ Ar šios frazės nurodo jūsų inspiracijos šaltinį? Kaip jos atsiranda?

– Kūrinio koncepcija, siužetas ar idėja vienaip ar kitaip galų gale susikristalizuoja į nuoseklų junginį. Dabar kai pasižiūriu pati, atrodo, tarsi tyčia kuriu kažkokį pasakojimą iš skirtingų fragmentų. Nors man pačiai yra įdomu forma. Bet aš tą pasakojimą užmetu kaip tinklą ant žiūrovų. Kartais mane nustebina žiūrovų asociacijos ar interpretacijos, jos – tarsi inspiracijos pamatyti ar susikurti sau papildomų nuorodų. Man patinka, kai atsiranda kažkoks siužetas, bet mane labiau domina būtent plastika, nes tik ji gali išreikšti tai, ką aš bandžiau sudėti. Tai yra du klodai, kurie ne visai sutampa, kartais jie netgi konfliktuoja, bet gyvena drauge – konceptualusis ir plastinis.

Sigita Dackevičiūtė, projektas „(Ekologinės) alteracijos“ (fragmentas). Nerijaus Jankausko nuotr.
Sigita Dackevičiūtė, projektas „(Ekologinės) alteracijos“ (fragmentas). Nerijaus Jankausko nuotr.

Kas jus įkvepia kūrybai?

– Galėčiau atsakyti banaliai – gyvenimas, bet tai būtų netiesa. Nes gyvenime atsitinka daugybė dalykų, kurie nesukelia noro padaryti skulptūrą. Bet, kaip jau sakiau pradžioje, man yra svarbūs du dalykai: kad kūrinys būtų aktualus ir kad jis būtų įdomus. Aktualus – temine prasme, o įdomus jis turi būti plastine prasme: naujas, nematytas, nenuvalkiotų formų, įdomiai padarytas. Tas aktualumas gimsta iš sandūros, apie kurią jau kalbėjau. Yra dalykų, kuriuos aš patiriu kaip sandūrą. Parodos kūriniuose taip pat galima atrasti mano pačios asmeninių sandūrų. Tai nėra išgalvoti kūriniai, aš neatsisėdau ir nesugalvojau: ekologinė tema visada bus aktuali, ir aš prie jos dirbsiu. Norėjau, kad kiekvienas kūrinys būtų mano pačios požiūris. Tarkim, lapės gyvenimas ir virsmas į grožio industriją. Norėjau pasakyti „lapės gyvenimas ir mirtis“, bet, man atrodo, čia ne visai mirtis, o persikūnijimas į grožį, dėl kurio reikia kankinti gyvūnus, ir t. t. (instaliacija „Gamtos ir kultūros sandūra I“ (triptikas: Grynas oras, Sidabrinė lapė, Aš esu lapė). – Autor. past.). Žodžiu, tos siužetinės sandūros yra probleminės ir todėl norisi apie jas kalbėti, tik ne žodžių, o formos kalba.

Jūsų kūryboje yra ne tik lapės gyvenimas, bet ir dirbtinis intelektas…

– Dirbtinis intelektas yra tema, kai tu nepatiri gyvenimo tiesiogiai su visom faktūrom, medžiagiškumu ar erdviškumu, bet matai jį transformuotą virtualioje erdvėje. Tai yra atskira tema. Galbūt mes turime išmokti gyventi toje erdvėje? Galbūt mes kursime skulptūrą virtualioje erdvėje vienu rankos mostu ir nebereikės su medžiaga kovoti? Juokauju. Bet šita tema, šios technologijos mums yra svarbios, jos gyvena su mumis, mes dirbame su jomis. Tačiau yra tam tikras konfliktiškas virtualybės santykis su tikra, apčiuopiama erdve, ir jis visada bus įtemptas.

Sigita Dackevičiūtė, projektas „(Ekologinės) alteracijos“ (fragmentas). Nerijaus Jankausko nuotr.
Sigita Dackevičiūtė, projektas „(Ekologinės) alteracijos“ (fragmentas). Nerijaus Jankausko nuotr.

Prieš keletą metų sakėte, kad jums norisi atsitraukti nuo mūsų socialinei aplinkai būdingo „vaizdų antplūdžio“. Ar laikas ir karantinas nepakeitė šios nuostatos? Ar, visiems priverstinai užsidarius namuose, netrūksta vaizdų ir žmonių?

– Trūksta tų realių sandūrų, tai tiesa. Kita vertus, kai kalbėjau apie tai, kad norisi mažiau vaizdų, nes ta reklaminių vaizdų griūtis yra sunki patirtis, buvo toks etapas, kai mane domino abstrakcijos – švarios, išvalytos formos. Dabar situacija yra kitokia dėl karantino. Bet man atrodo, kad neturėtume pasiduoti depresyvioms nuotaikoms. Mus uždarė į virtualią erdvę ir turime ją naudoti. Aš esu optimistė ir manau, kad kūryba – kaip gyvybė: veržiasi ir pro asfaltą.

Kaip vertinate grėsmę, kad jūsų parodos dėl karantino žiūrovai gali ir neaplankyti?

– Nesvarbu, kad niekas neateis ir paroda bus tik pajūrio paukščiams (juokiasi). Bet vis tiek reikia ją daryti, reikia dirbti, nes mes rasime kelią, rasime būdą prisitaikyti prie karantino sąlygų ir patirti materialias faktūras. Tikrai rasime būdą, tik šiandien gal yra sunkiau.

Sigitos Dackevičiūtės instaliacijų paroda „(Ekologinės) alteracijos“ veiks iki 2021 m. kovo 28 d.

Aplankyti parodą virtualiai galima ČIA.

Leave a Reply