Šepas: „Lietuva yra rojus“

Neseniai skaičiau amerikietį teoretiką Fredriką Džeimsoną. Anot jo, „niekas jau neturi tokio savito asmeninio pasaulio ir stiliaus, kurį trokštų išreikšti”. Tikrai? „Kiekvienas yra unikalus”, „visi turim išskirtinį savo pasaulį” – šie vis nuskambantys teiginiai, kurie dažnai yra puikūs pasiteisinimai, jau seniai tik plepalai? Atsakymų paieškas pasiliksiu sau. Susipažinkite su klaipėdiečiu Edvardu Šepučiu-Šepu. Jo darbai – geras argumentas individualumo naudai.

Šepo darbus paprasčiausia būtų priskirti gatvės menui. Tačiau tai, kaip greičiausiai pakomentuotų pats autorius, būtų ėjimas lengviausiu sistemos, lipdančių vienareikšmes etiketes, keliu.

Šepo darbus paprasčiausia būtų priskirti gatvės menui. Tačiau tai, kaip greičiausiai pakomentuotų pats autorius, būtų ėjimas lengviausiu sistemos, lipdančių vienareikšmes etiketes, keliu.

Nenoriai išdavė vardą ir pavardę. Jis tiesiog Šepas. Ir viskas.

Savamokslis. Vaikystėje jo nepriėmė į menų gimnaziją. Dabar tuo džiaugiasi.

Myli kosmosą. Nesvajoja važinėti su „Lamborghini”. Gražiausia spalva – turkio.

Žmogui ilgai sėdėti negerai, todėl Šepas pataria pavaikščioti balandžio žingsniu. Tai esą suteikia gyvybingumo.

Pieši nuo vaikystės?

Gal nuo trylikos. Močiutė liepdavo dirbti visokius darbus, pavyzdžiui, nukasi kažkiek bulvių – užsidirbi tušinukui, nurenki kolorado vabalus – užsidirbi sąsiuviniui. Visą laiką dirbdavau dėl sąsiuvinio ir tušinuko. Kas ledų pirkdavo ar saulėgrąžų, bet aš – tušinuką ir sąsiuvinį. Sėdėdavau ir „margaliodavau” kažką su pusbroliais, taip ir pradėjau. Paskui mečiau paišymus – mokykla ir kiti reikalai, – juokiasi. – Kieme draugai piešdavo grafičius. Pagalvojau, irgi taip noriu: su draugais, vidury dienos, ant sienų… Pradėjau daryti tą patį. Man tai buvo paauglystės išraiška – paaugliui reikia „kažkur padėti save”. Buvo pats tas. Dar naktį, su adrenalinu, nuotykiais…

O dabar?

Visiems sakau, kad nebepiešiu grafičių, nors iš tiesų piešiu. Priartėjau prie skulptūros, aerografijos – vis norisi naujo ir naujo. Kuria nors technika irgi neapsiriboju: kas būna po ranka, tą ir naudoju. Labiausiai patinka maišyti technikas, į vieną darbą sudėti viską, ką moku.

Tu – menininkas?

Ne. Tos sąvokos… Menininkas, kasininkas, dailininkas… Sukurti žodžiai, kurie šiuo metu nebeatspindi realybės. Aš atitolęs nuo jų. Man geriausia judėti laisvamaniškai, be rėmų.

Tuomet kaip save įvardytum?

Driežu. Tiesiog driežu, kuris saulutėje pasišildo, kad įgautų energijos, ir tada juda.

2

Kaip pasirinkai gyvenimo būdą?

Esu bandęs dirbti valdiškus darbus. Rekordas būdavo mėnuo: arba išmesdavo, arba pats išeidavau. Robotukų judėjimas konvejeriais – ne man, todėl atsisakiau šio purvino reikalo, – juokiasi. – Kažkas viduje neleido prie to pritapti, ir viskas. Kai būna pietūs, man norisi tris valandas pietauti, o ne valandą. Ryte pamiegoti ilgiau arba išeiti iš darbo anksčiau, nes noriu eiti uogauti… Manau, daugelis žmonių norėtų to paties, bet yra įstrigę.

Tavo darbuose – fantastinis pasaulis, kosmoso vaizdiniai… Kodėl taip ir ne kitaip?

Kai mane susiranda klientai, jie sako: „Noriu, kaip tu darai – kosmoso.” Man piešinio vizija tarsi iš ten ateina, lyg būtų koks laidas įkištas į galvą. Kai paišau, dažniausiai net negalvoju, ką darau. Ir kai visatoje kas nors keičiasi, mano darbai keičiasi taip pat. Aš lyg message man. Kosmosui jaučiu labai stiprią meilę, stipresnę negu žemietei moteriai. Iš tiesų tos meilės turime kiekvienas. Tiesiog jos neneigiu.

Šepo realybė kitokia?

Mano realybė nėra kitokia. Ji tokia pat kaip, kaip ir visų: žmonės vaikšto, dirba, miega… Tiesiog aš turiu alternatyvią savo realybę. Visokie dezinformuojantys skaitalai, dauguma knygų – ne man. Labiausiai klausausi širdies. Vidinis jos stūmimas ko nors link visada yra teisingas. Tas vidinis jautrumas labai vystosi, jei nedirbi monotoniško darbo. Tuomet turi daugiau laiko sau, pradedi geriau „matyti”, jausti.

Sakoma, amžininkai gerai nesuvokia savo gyvenamojo laiko, bet vis tiek paklausiu: ką gali pasakyti apie šiandieninį pasaulį, koks jis tau?

Ką čia man ir sakyti, TV3 viską parodo, – juokiasi. – Dabartinė sistema, dabartinis miestas, visa kultūra žmogui yra akiniai. Tamsūs tamsūs. Kuriamas dirbtinis džiaugsmas, pavyzdžiui, nueiti išgerti kokteilio. Džiaugsmas pažiūrėti futbolo rungtynes, džiaugsmas nueiti į kino teatrą… Žmogus nebėra atsakingas už savo užimtumą. Jis nebesugalvoja, ką veikti, nes yra apsuptas didžiulės pasiūlos. Akcijos, atrakcijos – viskas nuspręsta už tave. Žmogus turėtų pabūti su savimi, bent metus nieko neveikti. Įsiklausyti į save neįmanoma greitai judant.

Laikas tau bėga greitai, slenka ar jo nėra?

Aš prie tų, kuriems laiko nėra. Būtų gerai išvis užmiršti savo gimtadienį. Gali stebėti atsirandant raukšlių, žilų plaukų, bet širdyje visada būti jaunas. Man šeima kartais sako: „Edvardai, tau jau tiek ir tiek metų, nei šeimos, nei vaikų!” Štai čia yra visuomenės formavimas: jei tau sukako 25-eri, privalai turėti savo butą ir visa kita. O iš tiesų, kai pradedi gyventi pagal jų taisykles, ne pagal savo, ir prasideda tavo senėjimas. Juk galima susikurti savo taisykles toje pačioje sistemoje…

Pusmetį gyvenai Ispanijoje. Ką ten nuveikei?

Su drauge susikrovėm daiktus ir išmovėm. Galvojom, peržiemosim ir grįšim. Važiavom be jokių išankstinių minčių. Ten irgi kūriau, žmonės labai šiltai priėmė mano meną. Buvo dėkingi, nešė pinigus, maisto. Lietuvoje veikiama prieš grafičius: trinam lauk, kovojame su tuo ir pan., o ten viskas kitaip. Mūsų žmonės labai paveikti viešais skleidžiamos informacijos, yra daromas spaudimas: pamatei piešiant – pranešk policijai. Anksčiau aš pietiniuose Klaipėdos rajonuose galėavau ateiti dieną, atsinešti kopėčias, arbatos ir išpiešti didelę gražią sieną. O paskui man pačiam kviesdavo policiją, nors ir pažinojo. Ispanijoje iškart gavau nuolaidų aplinkiniuose baruose, vietinių gangsterių apsaugą,  – juokiasi. – Kelionės tinka pramakaluoti proteliui, kai jis ima ūžti ant tavęs; kai nebesusigaudai, ko nori. Protas aprimsta, širdelė džiūgauja, ir viskas pasidaro gerai. Lietuvoje yra rojus. Čia visko yra: maisto, derlinga žemė, gan sąmoningi žmonės, vandens turim, kad ojojoj…

Asmeninio albumo nuotraukos

 

Leave a Reply