Rosanda Sorakaitė ir Povilas Ramanauskas: tapybos būsenos ir schemos

Lietuviška tapyba. Kažkada labai tampriai surišta su tepimo sąvoka ir įvairiaspalvės dažų masės asociacija. Marinta, mirusi ir prisikėlusi, niekur nedingusi, ramiai snaudusi brandaus tapytojo molbertų šešėlyje, ar kaskart mutuojanti jaunųjų menininkų drobėse. Patyrusi visus įmanomus lūžius: tiek epochų, amžių ir kartų sankirtas, bėgusi nuo tradicinio formato ir vėl į jį sugrįžusi, tik pakeliui pametusi turinį, tapusi motyvų kratiniu, o šiandieną – tik viena iš medijų, kuriomis menininkai išreiškia daugiau arba mažiau spalvingą savo pasaulį.

Rosandos Sorakaitės ir Povilo Ramanausko parodų pristatymas KKKC Parodų rūmuose. Domo Rimeikos nuotr.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose eksponuojamoje Rosandos Sorakaitės parodoje „Atminties spalva” pačių spalvų tarsi nėra, menininkė kalba tonais, į savo drobes įsileidžia tik aplinkos objektų atspindžius, kuriuos palydi pro užuolaidas sklindantis saulės apšviestas dulkių takas, paskutiniai fejerverkų žybsniai ar netikėtai svečio dirbtuvėje uždegta lempa. Povilas Ramanauskas, priešingai, nekuria spalvinio atminties archyvo. Parodoje „Klajojantis potėpis” menininkas neieško kitokio drobės formato ar medžiagos dažo potėpiui, pats potėpis randa savo vietą ant tapytojo etiudininko, suvenyrų pakuotės, induose su dažais ir jūros vandeniu. Paroda virsta menininko kūrinio išklotine, kūrybinio proceso schema.

„Klaipėdoje eksponuojama „jaunoji” tapyba. Kiek kitokia ir kiek kitaip jauna – išsiskirianti netgi iš savo kartos. Rosandos ir Povilo kūryboje nerasime eurostandartinei tapybai būdingų socialinių motyvų – vienišumo, abejingumo aplinkai, pasyvumo, pabrėžto anonimiškumo. Nostalgijos, romantizmo, ekspresijos – taip. Kaip ir noro atrasti naujus tapybos kelius. Šias dvi parodas reikėtų vertinti ir apžvelgti kaip vieną, galbūt netgi kaip vieną meno kūrinį”, – teigė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro vadovas menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

Iš kairės: Ignas Kazakevičius, Rosanda Sorakaitė ir Povilas Ramanauskas. Nerijaus Jankausko nuotr.

Ar save vis dar vadinate tapytojais? Kaip, kada ir kodėl susidomėjote medijomis? Ar jos „pratęsia jūsų tapybą”? Jei taip – kas gi tuomet lieka tapytojui?

Povilas Ramanauskas (P. R.): Taip, aš save įvardinčiau kaip tapytoją, tik žiūrintį į tapybą šiek tiek plačiau. Čia labiau tiktų sąvoka– vizualaus meno kūrėjas, t. y. vis dar tapytojas, bet „specifinis”, nes tapybinis mąstymas ir matymas, kuriuo vadovaujuosi kurdamas, taip pat yra specifinis. Dar tapybos magistrantūros studijų metais teko daug eksperimentuoti. Ne išimtis ir įvairios medijos (video-, fotografija, kompiuterinė grafika). Taip, tai gali pratęsti tapybą, leisti pažvelgti kitu rakursu į formuluojamą idėją.

Rosanda Sorakaitė (R. S.): Esu tapytoja, nes mano priemonės ir metodai – tradiciniai. Kartais atrandu save kuriančią instaliatyvius elementus, bet jie tarsi „išplaukia” iš pastebėjimų dirbtuvėje, ir jaučiu, kaip paveikslai niuansuotai keičia pavidalą. Kuo intensyviau tapau, tuo tapyba suteikia daugiau galimybių pasukti vienur ar kitur, todėl ši medija man lieka pagrindinė, o kitas pasitelkiu kaip papildomą fiksavimo ar eskizavimo priemonę.

Gal šiandieną tapyba nebėra pagrįsta tapybiškumo sąvoka, o tampa tik koncepcijos perkėlimo į plokštumą spalvomis ir linija formatu? Ką po naujų medijų ir technologijų sukeltų pokyčių visuomenėje galime pavadinti tapybos kūriniu?

P. R.: Dabartinė tapyba gali būti pagrįsta ne tik tapybos ar tapybiškumo sąvokomis. Man tapyba yra santykis tarp vaizdinio ir vaizdo. Todėl tapybos kūriniu galiu pavadinti netgi netikėtai išsiliejusius dažus ant grindų.

R. S.: Tapyba vis dar pajėgi būti redukuojama, išnarstoma ir prijungianti savo naudai kitas medijas.

Rosandos Sorakaitės ir Povilo Ramanausko parodų pristatymas KKKC Parodų rūmuose. Nerijaus Jankausko nuotr.

Ar šiuolaikiniam menininkui vis dar reikia studijos? Ar seniau madingai ir paslaptingai skambėjęs burtažodis „menininko dirbtuvė”, kaip sakrali, metafizinės tikrovės vieta, tebėra prasminga? Su kuriais, tarkime, trimis dalykais supažindintumėte savo svečią?

P. R.: Taip, dirbtuvė yra labai svarbu. Ji tampa ir kūrinių saugykla, ir vieta, į kurią atėjęs gali bent trumpam prarasti laiko nuovoką ir sustoti tame nykstančiame laike. Studijoje visko daug, pilna artefaktų. Atėjęs žmogus pats „užkliūna” už kažko. Studijoje kuriame kartu su žmona Rosanda, tad atėjusiam svečiui nebent paaiškinčiau, kur yra Rosandos erdvė, kur yra bendra erdvė, o kur jau mano erdvė.

R. S.: Žmogui iš šalies tikrai viskas gali atrodyti paslaptingai, bet iš tiesų dirbtuvėje tiesiog vyksta darbas. Tapytojams ji yra būtinybė. Be abejo, svarbus ir tas „atsijungimas” nuo namų ar darbovietės, labai gera turėti erdvę su savita atmosfera, kuri jau atidarius duris tave apgaubia. Trys svarbiausi dalykai man dirbtuvėje – laisva siena drobei, keli metrai atsitraukimui ir bent keliolika laipsnių šilumos.

Ar skaidytumėte savo kūrybą į etapus? Jei taip, kuo tie periodai skiriasi vienas nuo kito, kaip jie prasislenka, „sluoksniuojasi” laike? Kokie būtų dabartinis ir buvę kūrybiniai credo?

P. R.: Kuriant vieną seriją kūrinių, ateina mintys kitam, būsimam darbui. Tad viskas vystosi tapybos proceso metu, gan tolygiai, bet skirtybės yra. Dabar stengiuosi dar daugiau eksperimentuoti, neįsprausti savęs į rėmus. Jau ir anksčiau credo buvo eksperimentuoti, bet atsigręžęs atgal, įvertinęs rezultatus pamatau, kad buvo galima kitaip, eiti dar toliau. Siekiu labiau išeksploatuoti savo tapybos lauko viziją.

R. S.: Savo kūrybos į etapus neskirstau, bet atgal atsigręžusi pokytį jaučiu. Nors temos ir motyvai kartojasi, tiksliau – evoliucionuoja, suprantu, kad pamažu minimalizuoju savo tapybinę raišką. Tai vyksta natūraliai ir lėtai, procesas vystosi man įgaunant daugiau patirties. Credo neturiu, bet pagaunu nuolat save kartojant – „mažiau yra daugiau”.

Rosandos Sorakaitės ir Povilo Ramanausko parodų pristatymas KKKC Parodų rūmuose. Nerijaus Jankausko nuotr.

Kas keičia menininko kūrybą? Ar pastebite, kas padarė įtakos konkrečiam jūsų kūriniui, kūrybiniam periodui, ciklui? Jeigu taip, ar galite atsekti, koks tai buvo įvykis, kaip manote, kodėl taip įvyko?

P. R.: Mano kūrybą keičia jos eiga, arba idee fixe.

R. S.: Gyvenimas pamažu keičia žmogų, natūraliai kinta ir jo kūryba. Čia taikau sau. Kitiems atsitinka kitaip.

Keliant klausimus dėl klasikinės tapybos prigimties ir galimybių, jos statuso nūdieniame, kitokiomis vertybėmis besivadovaujančiame amžiuje, turbūt nesuklystume pasakę, kad tapybos esmė slypi pasakojime – konceptualiame lygmenyje. Kokią žinią, teiginį formuluojate savo dabartine kūryba?

P. R.: Mano pagrindinė idėja, teiginys – šiuolaikinė tapyba yra labai atvira, lanksti, absorbuojanti kitas medijas, jos pavidalas gali būti įvairus, ir tai vis tiek išliks tapyba.

R. S.: Žiūrovui nesiūlau jokio konkretaus naratyvo, bet mano kūrybą jungia sulėtėjusio laiko įspūdis, man svarbus laikinumo momentas. Tai priešprieša šiuolaikinio gyvenimo klišėms: srautas, skubėjimas, perteklius, net, sakyčiau, jaunystės kultas. Nesirenku to sąmoningai ir nevaizduoju tiesmukai, tai intuityvesnis santykis su aplinka.

Kai „viskas ir visa” tampa plakatu ir reklama, kur liko, o gal tebėra tapybos paslaptis?

P. R.: Sakyčiau, tapybos paslaptis, ar net plačiau – meno paslaptis, yra betarpiškas santykis tarp kūrinio ir žiūrovo. Meno kūrinio įtaigumas, emocinis stiprumas, kūrinio aura slypi jame. Jokios paslapties nėra, reikia tik jausti arba derinti, lavinti savuosius receptorius.

R. S.: Taip, kiekvienas kūrinys pirmiausia transliuoja savitą energetiką ir tos autentikos poveikis yra nenukonkuruojamas.

Povilas Ramanauskas pristato savo parodą „Keliaujantis potėpis”. Nerijaus Jankausko nuotr.

Savo kūryboje naudojate begalę paveikslo paviršiaus formavimo būdų. Bet, regis, siekiate prisikasti giliau? Kas slypi po jūsų, atrodytų, taip kruopščiai „iščiupinėta” abstrakcija?

P. R.: Ko gero, šis klausimas yra skirtas Rosandai ir jos paveikslams, kita vertus, galimas universalus atsakymas – reikia labai daug ir fizinių, ir laiko, ir idėjinių sluoksnių, kol gimsta kūrinys.

R. S.: Mano pasirinkta tapybos technologija aprėpia viską, kas man svarbu. „Plona” daugiasluoksnė tapyba leidžia dirbti lėtai, ir mėgaujuosi procesu, kuris atitinka mano temperamentą. Taip galiu subtiliai niuansuoti spalvą, nes vienam paveikslui renkuosi tik dvi ar kelias spalvas. Be abejo, bandau kastis, ir man atrodo, kad tasai gylis dažnai sukuriamas sluoksniuojantis dažams ir juos skiriančiam laikui. Taip iš pažiūros laikini motyvai pavaizduojami tarsi amžinieji.

Pastaruoju metu jūsų kūryboje ryškėja posūkis į tam tikras vaizdo formavimo schemas. Ar galite suskirstyti savo kūrinio atsiradimą į fazes, etapus?

P. R.: Idėja – procesas – idėja – postprocesas – kūrinys.

R. S.: Renkuosi vaizduoti motyvą tam tikroje neapibrėžtoje erdvėje. Ta „išvalyta” erdvė ir „švarus” paviršius sumažina papildomos informacijos kiekį paveiksle, galima sakyti, „pritildo” jį ir kartu išryškina tik esminius motyvo bruožus ir tai, kaip jis išreiškia mano būseną. O toliau pasiduodu kūrybinei inercijai, dirbu ir pasikliauju intuicija.

Kiekviena medija reikalauja „savo potėpio”. Kokia yra jūsų pagrindinė, stipriausioji, jums svarbiausia išraiškos priemonė šiandien?

P. R.: Jau kuris laikas dirbu su paviršiais, plastiku, potėpiais, spalva, erdve. Tad šių elementų harmoninga visuma ir yra man aktuali išraiškos priemonė.

R. S.: Tai būtų lesiruotė – plonų dažų sluoksnių dengimas: potėpio minimalumas ir laiko koncentratas.

Kas jums išlieka šiuolaikinėje tapyboje svarbiausia?

P. R.: Potėpis, paviršius, atviras kūrinys ir netikėtumas.

R. S.: Subjektyvumas, savitas požiūris ir tapybos technikos valdymas jį išreiškiant.

Pateikite, jūsų nuomone, taikliausiai atspindinčių jūsų kūrybą citatų, – nebūtinai meno kritikų.

P. R.: Meno kritikai labai užsiėmę, o ir tai ne visada būnu suprastas. Šiuo atveju, manau, tai pranašumas. Man ypač patinka interneto erdvės „ekspertų” įžvalgos. Vienas mėgstamiausių apibrėžimų: „Tai vadinama menu?”

R. S.: Aš dažnai prisimenu Roberto Antinio pasakytą frazę. Tiesa, tai ne apie mano kūrybą, tačiau man labai tinka. R. Antinis pasakė: „Kartais pavyksta sukurti smulkmeną.” Ir iš tiesų – kaip nelengva tai padaryti.

Rosandos Sorakaitės „Atminties spalva” ir Povilo Ramanausko „Keliaujantis potėpis” KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) – iki 2019 m. balandžio 14 d.