Rolandas Marčius. Kosmosas ir aviečių kvapas
|
Vienaip atrodome iš toli, kitaip – veidrodyje. Dar kitokį vaizdą atveria foto- arba kompiuterinės tomografijos aparatas… Nagrinėti vien žiūros kampus šiandien nebeužtenka – juos papildo vis naujos technologinės sąsajos. Atverdamas žmogaus vidinę sąrangą ir būtį, juos palengva testuoja klaipėdietis tapytojas Rolandas Marčius.  Daugiau nei dešimtmetį praleidęs JAV klaipėdietis tapytojas R.Marčius, grįžęs namo, sako atradęs gyvenimo pilnatvę. Vytauto Petriko („Klaipėda) nuotr. Šių „chirurginių“ bandymų vizualieji rezultatai primena Vladimiro Nabokovo eilutes apie perlamutrines Lolitos kepenis bei jūros vynuogių subtilumo plaučius arba veriasi neapibrėžtais siluetais, sušvelnintais Andromedos (ar, tarkime, priblėsusių prisiminimų) ūko. R.Marčius neskuba maišyti dažų ir ryškinti pavidalų, kol jaučiasi dar neišnešiojęs sumanymo. Atsiveria dangus – Kaip įvyksta perėjimas iš abstrakčių pamąstymų į aiškią darbų stilistiką, kurią jūsų atveju menotyrininkai nusako konkrečiais epitetais, pavyzdžiui, rentgeno estetikos? – Tai sunkus ir dažniausiai užduodamas klausimas, – šypteli. – Kartais atsibundi naktį, galvoje turėdamas vizualiai išreikštą mintį ar idėją. Ieškai išraiškos, pasipaišai eskizų. Lyginant su išeities tašku, kūrybos procese gali nukrypti net į visiškai priešingą pusę. Bet visada sieki geriausio galutinio rezultato. O šis kartais pavyksta, kartais ne. Manau, dar nesu išsėmęs rentgeno temos. Imtis jos paskatino labai daug dalykų. Grįžęs į Lietuvą pats gulėjau ligoninėje. Tuomet atkreipiau dėmesį į kompiuterinės tomografijos vaizdus. Ten gi kažkoks kosmosas atsiveria – tarsi į dangų žiūrėtum. Ši pasaulio sistemiškumo apraiška mane ir patraukė. Dabar noriu daugiau padirbėti su spalvomis. Iki šiol dažniausiai siekdavau kontrasto efekto, spalvų pernelyg neištobulindamas… Norėtųsi pažaisti jomis subtiliau. – Ar regite baigtinį kūrybos tikslą, savo, kaip menininko, viziją? – Kartais kyla minčių apie gana apibrėžtus dalykus, kuriuos norisi įgyvendinti. Bet apskritai man atrodo, kad šis procesas – be pradžios ir pabaigos. Rožės vardas – Į meną atėjote netikėtai? – Ne. Tėvai mudu su broliu atvedė į Eduardo Balsio menų gimnaziją, tuomet – vidurinę menų mokyklą. E.Balsio menų mokyklos centras tuo metu buvo jos direktorius Albertas Rožė. Jis įsuko kūrybinę energiją, subūrė jaunus gabius mokytojus, kurie amžiumi nebuvo labai nutolę nuo ugdytinių, tačiau drauge buvo tikri autoritetai. Į pamokas eidavome su dideliu noru. Mokytojai su visais mokiniais elgėsi kaip su asmenybėmis – nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų. Nebuvo atotrūkio tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų moksleivių. – Kalbate konstruktyviai, negalvojote apie pedagoginį darbą? – Manau, kad tai būtų įdomu, bet drauge reikštų, jog reikia daug laiko skirti ne kūrybai. – Kam skirti daugiau laiko ir energijos – amžinas prioritetų svarstymas. – Turbūt dažniausiai pasirenkama tai, kas mažiausiai blaško. – Jums svarbi koncentracija? – Taip. – Ar lengvai įsitraukiate į kūrybos būseną? – Po pertraukos – sunkiai. Jeigu, tarkime, užsižaidžiu kuriuo nors užsakymu ar šiaip pasitaiko koks tarpas, man reikia laiko susigrąžinti formą, nusiteikti. Jeigu pradedi dirbti, o sumanymas nepavyksta, jo įgyvendinimas dar labiau nusistumia; jeigu pavyksta iškart – darbas juda greičiau. Pirma turiu susiformuoti viską mintyse, tik tuomet imuosi teptuko. Platonas sakė: „Gera pradžia – pusė darbo“. – Po kiek valandų per dieną tapote pagavęs ritmą? – Įvairiai. Po keturių intensyvių valandų dažniausiai pavargsti – nebe tas matymas. Būna, kad vienu kartu padirbėju ir ilgiau – jeigu yra įkvėpimo arba spaudžia terminas. Praktiškas požiūris – Tapybos kryptį pasirinkote jau mokykloje? – Iki šiol laikausi tapybos, bet nuolatos tikrinu save, ieškau… Turėjau minčių rinktis taikomąją specialybę. Po devynių klasių ketinau važiuoti mokytis į tuometį Telšių dailės technikumą. Tėvai ragino taip ir padaryti; mokytojai atkalbėjo. Vilniaus dailės akademijoje buvo tas pats – įstojau į tapybą, vėliau perėjau į freskos specialybę… Neblogai sekėsi skulptūra. Ir dabar eskizų sąsiuvinyje užsipaišau minčių bei idėjų, bet kol kas nesiėmiau įgyvendinti. – Studijos akademijoje patiko? – Tiesą sakant, po E.Balsio mokyklos tai buvo stresas. Tuomet studentai, atėję iš dailės mokyklų, būdavo ignoruojami. Dėstytojai kartodavo, neva jie – jau sugadinti, ir mieliau formuodavo tuos, kurie buvo dar neprisilietę prie dailės. Gal jie iš tiesų šitaip matė; nežinau, ar šis požiūris pasikeitė. Jaunam žmogui sunku irtis prieš tokią srovę; nesąmoningai ieškai išeičių. Tad susiradau darbą bare ir mažiau sėdėdavau paskaitose. Po to emigravau į Ameriką ir į akademiją nebegrįžau, bet nuo tapybos nenutolau. Tačiau akademijos laikotarpio neneigiu: ir ten buvo dėstytojų, kurie vien savo buvimu suteikė labai daug. Pavyzdžiui, Repšys, dėstęs grafikos pagrindus, net ne specialybės dalyką. Jis bendraudavo labai paprastai, pajuokaudavo. Kartą atėjau į paskaitą, bet neturėjau jokių darbų parodyti. Atėjo mano eilė. „Kodėl nieko neturi? Kam tada iš viso atėjai?“ – paprastai ir be užuolankų paklausė jis. Nuo to karto nepraleisdavau nė vienos jo paskaitos ir visuomet atsinešdavau namų darbus. Dabar studijuoti tapybos priima beveik dvidešimtį studentų. Mūsų kurse buvo vos devyni. Gal šiomis dienomis priimami visi, kurie to nori? Seniau būdavo, kad vyrai su barzdomis po egzamino akademijoje verkdavo pasieniais – neįstodavo. – Į JAV taip pat nuvedė praktiški ketinimai? – Su kurso draugu Faustu sugalvojome dalyvauti studentų mainų programoje, nuėjome į studentų atstovybę domėtis. Aš tąkart persigalvojau, bet išvažiavau kitąmet. Amerikoje pragyvenau vienerius metus. Po to pamaniau, jog pabūsiu dar vienerius, dar ir dar, kol atėjo laikas, kai pasijutau tiesiog organiškai nepriimantis aplinkos… – Tačiau ji neabejotinai turėjo ir pranašumų? – Iš tiesų. Bet kuo toliau, tuo prasčiau jaučiausi. Nepasakyčiau, kad būtų įkyrėjęs amerikiečiams prikišamas materializmas – atvirkščiai, grįžęs į Lietuvą pastebėjau, jog lietuviams vien pinigai galvoje. Bet kažkas ten Amerikoje buvo ne taip… Ar ritmas, ar dar kas. Jaučiau kažkokį dirbtinumą. Užsimaniau ramybės, namų. Ir visiškai nesigailiu juos pasirinkęs. Parvažiavęs jaučiuosi labai gerai. Net geriau, nei maniau, nes daug ko negali įsivaizduoti – suvoki tik patyręs. Čia kaip su nutapytu paveikslu – nematai rezultato, kol jo nesi užbaigęs… Namie nieko netrūksta – Ar grįžęs pastebėjote kokių pokyčių? – Žmonių visur yra visokių; šitaip buvo ir bus. Užkliuvo akropolių gabaritai ir kiek žmonių ten vaikšto nuo ryto iki vakaro. O maloniausias dalykas buvo išeiti į gamtą, į mišką prie jūros. Neskubėjau visko aplėkti, tad gal tik praėjus metams nuo grįžimo pirmąsyk persikėliau į Smiltynę. Ir buvau „apšalęs“, kaip gražu. JAV gyvenau Long Ailende, vienas iš jo pliažų buvo patekęs į pasaulio geriausių paplūdimių dešimtuką. Jeigu pažvelgtume iš fotografijos pozicijų, nuotraukoje jis tikriausiai atrodytų geriau nei mūsiškis. Bet atėjus nėra ką lyginti. Grįžęs pradėjau užuosti kvapus. Amerikoje, būdavo, nusiperki iš fermerių mėlynių, braškių… Valgai, o jos – tarsi kempinė, be jokio aromato. Nežinau, ar dėl to, kad vietovės, kurioje gimei, gamta tau perduoda savo kodą, ar dėl to, kad iš tiesų jų uogos neturi kvapo? Sykį klausiausi filmuoto pokalbio su Aleksandru Solženycinu. „Amerikoje paukščiai nečiulba“, – sakė jis, grįžęs į Rusiją iš emigracijos. Labai gerai jį suprantu. Namie nieko netrūksta. Išeini į mišką ir gali klausytis, užuodi aviečių krūmus net jų nematydamas. – O kultūros gyvenimas? – Daugiausia jame dalyvavau kaip stebėtojas. Gyvenau per šimtą kilometrų nuo Niujorko, tad dažnai ten nuvažiuodavau. Su draugu esame lyginę: Berlyne yra 500 meno galerijų, o Niujorke vien Čelsio rajone – 2000. Nėra kada palipti į antrą aukštą… Turi tiksliai žinoti, kur ir ko eini. Jeigu nežinodavau, ko važiuoju, grįždavau namo nervingas ir nieko nauja nepatyręs – tiesiog pamėtytas didmiesčio ritmo… Iš esmės, žinoma, visa tai, ką iki tol buvau matęs tik sovietmečio meno albumuose, pamačiau gyvai, ir kai kuriais atžvilgiais netgi pasivijau laiką – juk tai, kas vyksta čia ir dabar, knygose atsiduria vėliau. Beje, didieji mano autoritetai, kuriuos susiradau tame pačiame mieste, buvo europiečiai – matyt, energiją sudaro migrantai. Ir dabar man imponuoja belgų, vokiečių tapytojai bei nemažai lietuvių. Nemari vizija – Patiktų gyventi laisvo menininko gyvenimą? – Staigiai norėjau pasakyti, kad norėčiau gyventi vien iš tapybos. Dirbti su žmonėmis taip pat yra įdomu – pajunti dėkingumą, matydamas, kad jie džiaugiasi, pavyzdžiui, namuose pasikabinę paveikslą. Juolab kad šiandien į parodas nedaug kas vaikšto. Kaip ugdyti publiką? Geriausia, kaip politikai sako, kad interesas kiltų iš apačios. O kitąsyk tie, kurie ugdo, tiesiog propaguoja savo įsitikinimus, užuot padėję žmogui susiorientuoti. Gal kas mieste išpurškė neprastą grafitį, tačiau kažkodėl iškart samprotaujama, kaip jį uždažius… Vandalizmo pateisinti nereikia, tačiau nereikia ir gniaužti kūrybiškumo. Menuose, kaip ir kitur, iš šimto žmonių šį tą įdomaus sukuria vos keletas, nors mėgina daug kas. Pirmasis mano nutapytas paveikslų ciklas buvo autoportretai. Po poros metų į ciklą „Nemarūs marūs, marūs nemarūs“ sudėjau savo tuometę vidinę būseną, kuri buvo artima karo aukų nuotraukų įkvėptiems vaizdams – leisgyviems žmonėms, pakibusiems tarp šio ir ano pasaulio. Šio ciklo parodos Lietuvoje, sulaukusios neblogų atsiliepimų, sutapo su kruvinais įvykiais Gruzijoje. Tačiau iš tiesų nieko konkretaus, politizuoto neturėjau galvoje. Tiesiog man tai buvo sunkiausias – apsisprendimo laikas. Grįžęs pradėjau narplioti sapnų, tomografijos vaizdus. Nežinau, kur tai veda, tačiau pasižiūrėjęs atgal įžvelgiu kažkokį dėsningumą – man atrodo, kad šie taškai sueina į visumą. 
Vizitinė kortelė R.Marčius gimė 1974 m. Klaipėdoje. Baigė Klaipėdos E.Balsio menų gimnaziją. 1994–1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. 1998–2009 m. gyveno JAV. 2012 m. įgijo dailės bakalauro laipsnį Klaipėdos universitete. Šiuo metu gyvena ir kuria Klaipėdoje. Yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Surengė 10 personalinių parodų, dalyvavo daugelyje grupinių parodų Lietuvoje bei JAV. Jo darbų yra įsigiję „Art Sites“ galerija (Riverheadas, Niujorkas, JAV), A.Mončio namai-muziejus (Lietuva) bei privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje. |