Rasa Drukteinytė-RARA: „Menui nereikia priežasčių“
Trejetą metų Rasa Drukteinytė, arba RARA, nebevaikštinėja akmenuotu mūsų senamiesčio grindiniu. Dabar kojos ją nešioja Kopenhagos gatvėmis, o Klaipėdos universitete baigtos tapybos studijos nebuvo paskutiniai mokslo vaisiai – šiuo metu Rasa studijuoja Danijoje dizainą ir verslą, yra pasirinkusi mados dizaino kryptį. Tačiau, anot mano pašnekovės, pirmiausia ji gyvena Lietuvoje. Interviu teksto turėjau net aštuonis puslapius, o „Delete” mygtuką spausti buvo sunku – Rasa įdomi, filosofiška, socialiai angažuota. Siūlau pažaisti: skaityti nuo pabaigos, vidurio, pradžios, pagal raktinius žodžius… Slapyvardis RARA: RARA gimė visiškai atsitiktinai. Eksponavau savo darbus, staigiai reikėjo sugalvot parašą ir tiesiog natūraliai mano varde pakeitus vieną raidę gavos RARA / RASA. RARA – mąstymo forma, estetikos rinkinys, tam tikra platforma, kurioje veikia daugybė nesuskaičiuojamų reikšmių, tarsi begaliniai variantai apie visa tai, kas tėra galimybė egzistuoti, kas egzistuoja kaip klausimas be aiškaus atsakymo. Ta dalis, kuri man nepriklauso, bet eina iš manęs. Aš RAROS nepažįstu, bet RARA pažįsta mane. Aš esu RAROS įrankis, juk nukalta skulptūra nepriklauso plaktukui, o ir ką plaktukas žino apie skulptūrą? Tačiau be plaktuko nebūtų skulptūros. Atstumas, Lietuva, žmonės: „Triūsikai” ir kojinės čia, kūnas ir dešimt pirštų čia, daugybė klausimų drybso čia, tyliai tarp milijonų tylių daniškų dviračių Kopenhagoje. Kitas mano būvis yra Lietuvoje. Tarsi lietuviškos daktariškos dešros gabalėlis gyvena ten ant baltos lietuviškos staltiesės, kur mano šeima sėdi ir juokiasi… Gyvenu ne miestuose ar šalyse, bet žmonėse, kuriuos myliu. Vadinasi, pirmiausia gyvenu Lietuvoje. O apsistojusi esu Kopenhagoje, nors ir čia jau turiu artimų mylimų žmonių, kurie galbūt jau nusipjautų pirštą dėl manęs, o ir aš dėl jų. Tikras ryšys šiais laikais yra prabanga. Kūryba, morkos, chaosas: Kurdama nejaučiu traukos tam tikrai raiškai, technikai – viskas labai natūraliai susidėlioja, kai idėja pradeda materializuotis. Išskirtinumai kūryboje nepatinka: visa informacija, visa raiška ir technika, visi galimi būdai yra vienodai geri ir vienodai blogi, vienodai įdomūs ir vienodai neįdomūs. Viskas per tave įgauna skirtingą būvį, tu apibūdini vienodus dalykus skirtingai. Man artimas žaidimas su skirtinga raiška, jungimas, karpymas, klijavimas, skirtingos dimensijos, aiškus neatitikmuo, išvirkščia realybė ir nenuskustos morkos kaip batų raišteliai. Įdomu naudoti skirtingus simbolius, maišyti jų būdus ir galimybes, įpinti kokią nors mutaciją ir iš to chaoso sulipdyti vienį kaip kūrinį, kuris po to visiškai savarankiškai būna pats dėl savęs, nesigėdydamas savo chaoso, o išdidžiai jį teigdamas. Menas, genijai, mūzos: Meno paskirtis yra būti pačiu menu. Jis neturi paskirties. Menas – kita realybė, kurioje simbolių, ženklų, prasmių rinkiniais atspindima mūsų pačių egzistencija. Menas neturi linksminti, jam nereikia priežasties. Jis turi būti ir šlykštus, ir grubus, ir švelnus, ir kelti neigiamų emocijų. Tupėti ir laukti, kada ateis įkvėpimas, yra nesąmonė. Tu pats savyje esi mūza, kuri sėdi sukryžiavusi kojas. Menas yra sunkus darbas diena iš dienos. Yra tik tavo apsisprendimas daryti, kurti, prisiimti atsakomybę, nežinant, kur tai nuves ir kiek tai teisinga… Kas yra genialus darbas? Nemanau, kad buvo tik Leonardo ar Picasso, tačiau tik vienetai iškyla susiklosčiusių aplinkybių dėka. Ar nėra tos „dievybės” tik tam tikros lėlės spektaklyje, sukurtos mūsų pačių ir mums patiems, kad būtų ką garbinti ir žavėtis? Tikras genialumas yra kuklus, o vidutinybė pasipūtusi. Negaliu apibūdinti, kad štai čia yra tai, kas man labiausiai patinka, nes tai reikštų, jog suradau, vadinas, nustojai ieškoti. Ieškojimas – vienintelis kelias į žinojimą, kuris neegzistuoja. Receptai, žaislai: Man labai patinka žaisti, provokuoti tiek vaizdu, tiek tekstu, prieštarauti, klausti, pasijuokti ir galbūt visai rimtai pažvelgti į problemą. Užrašas gali padėti žiūrovui priartėti prie mano konkrečios idėjos, gali ir supainioti, o gali suteikti kryptį, kam nors – ir užtrenkti duris į mano idėją. Patinka užduoti žiūrovui klausimą. Frazės piešiniuose susiformuoja labai įvairiai: kartais tai nugirstas pokalbis, kartais komentaro internete dalis, kartais mano tikra istorija ar perskaitytų knygų nuotrupos. Recepto nėra, nes pagal receptą kiekvieną kartą gauni tą patį. Reikia vengti receptų kūryboje, turi būti atviras bet kokiai intrigai ir netikėtam rezultatui. Rasos Drukteinytės darbų galerija: Danija, menininkai, gėlės: Kad ir kaip adaptuotumeisi, visada jausi, kad esi ne iš čia. Visą laiką jausi tą menką, tylų skirtumą. Daniją suvokiu kaip galimybę, bet ne kaip nuolatinę gyvenamąją vietą, bet kas žino… Čia smagu, gyvenimas geras, žmonės laimingi, pinigų turi, kultūra – vertinama. Aišku, yra ir kita medalio pusė, dauguma čia „an artist” arba „ a DJ”… Kai studijavau Lietuvoje tapybą, visi studijavo vadybą ir galvodavo: „Tu durna.” O čia, kai pasakai, jog tapai, esi „kietas”. Daug kuriančių, bet maža dalis iš tikro mąstančių ir keliančių klausimus. Nupiešti gėlę gali kiekvienas, bet paklausti ko nors piešiniu – ne. Kopenhaga, kuo užsiimti: Labai daug dalykų nutiko atvykus čia į Kopenhagą, galėčiau linksmą knygą parašyti. Buvo ir labai sunku, kai jaučiausi taip, lyg kažkas būtų nupjovęs kojas, davęs rožių puokštę ir liepęs bėgti krosą… Ironija – geriausias desertas nihilizmo viršūnėje. Po visko susirenki savo dalis, suvoki, kad tai tu esi tas rinkėjas. Tai dabar ir darau, užsiimu savimi. Žmonės truputį neteisingai yra susidėlioję prioritetus, jie pirmiau veikia, ir tik tada bando save susirinkti. Pirmiausia reikėtų save susirinkti ir tada pradėti veikti. Pamenu pokalbį su danu draugu, jis bandė paaiškinti, kad neteisingai gyvenu, mat neturiu pinigų, dirbu nekokį darbą, ir esą išvis neaišku, vardan ko ir kaip esu… Ilgainiui jis suprato, koks pats yra nelaimingas turėdamas pinigų, nekenčiamą darbą biure, depresiją ir begalinę vienatvę. Žmonės yra sutrikę, nes jie iškelia visus šalutinius dalykus kaip tikslus, suvokia save per uždarbį, batus, telefoną ir visokią kitokią šiuolaikišką atributiką… Tačiau jie turėtų nusirengti, užsičiaupti, tylėti, užsimerkti, jaustis visiškai laimingi ir ramūs. Tada jie galėtų eiti ir save išreikšti per visas šias XXI amžiaus galimybes. Žmonės užsiima viskuo, kuo gali, tik ne savimi. Kambarys, spalvos, narcizai: Po visų spalvų ir chaosų suvokiau, kad labai blankiai gyvenu savo baltam kambary: baltos sienos, baltas čiužinys, kelios kėdės… Gyvenu labai neryškiai, bet man patinka neutrali aplinka, kurioje nieko neturiu. Pamenu, kažkoks danas pagalvojo, kad aš užsisakiusi baldus laukiu jų atvykstant, todėl nieko nėra… Laisvė yra ne turėti, o neturėti. Noriu turėti viską savo kūryboje ir veikti ten, o ne būti labai ryški tarp milijono ryškių daiktų. Ryškumą keliu į kūrybos erdvę. Šiais narcisistiniais laikais visi nori būti ryškūs. Man tai negresia, esu be galo kritiška sau. Kokybiškas „aš” yra mano tikslas, o ne pigiai žargstytis ir rėkti, kaip daug žmonių daro. Man pasižargstyti patinka, tam kojos ir yra, tik visi žargstosi dėl skirtingų priežasčių. Odė ironijai, problemos, stalčius: Stoju į Nyčės gretas ir dainuoju bendrą nihilizmo himną, bet su vyno sklidina taure, labai linksmai ir garsiai. O toj taurėj yra ironija. Ironija ir yra pozityvas visoj šioj puotoj. Manau, žmonės tikrai turi tikėtis blogiausio, suvokti, kad nieko nėra, nėra jokios prasmės. Tai suvokus viskas šiam pasauly pasirodys labai pozityvu. Šiandien nenumirei, skaniai pavalgei, kaimynui, o ne tau dviratį pavogė… Tame požiūryje stipriausias variklis turėtų būti ironija, bet ne ta piktoji, kuria pašiepi ir paglostai savo ego, bet ta, kuri kaip veidrodis parodo linksmą beprasmiškumą ir mūsų susireikšminimą. Man patinka problemos, per jas aš pažįstu žmones, o ironijos kiekis parodo, kiek sveikas esi išlikęs problemose. Mes gyvenam mažam stalčiuke ir užmirštam, kad pasaulio ir kosmoso atžvilgiu mūsų problemos irgi yra stalčiuko dydžio. Stuburas, kalėjimas, kvailiai: Visuomenė praranda normalius, nuoširdžius, tikrus tarpusavio ryšius. Matau, kaip tampame vienišų individualistų kompanija, kurioje žmonės pakankamai gerai gyvena, yra nepriklausomi, bet visiškai praradę šeimos tradiciją vieniši depresuoti individai. Man tikrai rūpi, kaip ir kur mes einame, noriu apibūdinti problemas, tam ir turiu kūrybinę plotmę. Netoleruoju smurto, agresyvaus kvailo požiūrio ir šiaip kvailų žmonių. Manau, kai kurie žmonės tiesiog neturi vertybinio stuburo, o be šito pagrindo negali nei tinkamai veikti, nei būti kritiškas, nei išvis vadintis žmogumi. Užteks tautai linksmybių ir duonos, dabar reikia visus surišti ir – į knygų skaitymo, kritinio mąstymo kalėjimą. Be pasigailėjimo. Vienatvė, močiutės, „iPhone”: Žmonės tapo labai vieniši. Viskas tampa įmanoma, nepriklausoma, už tave pagalvota, greitai gaunama, pakeičiama… O močiutės seniau sėdėdavo prie lango ir žiūrėdavo į obelį. Dabar močiutė sėdi su „iPhone”. Turim daugiau žiūrėti į obelį, o ne į kompiuterį, valgyti ne ypatingų egzotiškų patiekalų, bet juodos duonos su sūriu. Linkiu Rasai parašyti knygą. |
1 komentaras
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Saunuoliskai ir visiskai Rariskai viska pateikei, Rasyt. Liux!