Pokalbis su Ilze Butkute apie pasaulio tvarką ir kitus pasirinkimus
Įvairiuose interviu, kuriuos yra davusi pašnekovė, gausu įžangų apie tai, kas yra Ilzė ir ką ji veikia. Taigi ji – poetė, kuri rašo knygas, kuria reklaminius tekstus, veda kūrybinius seminarus, atleido savo šefą ir taip toliau. O man Ilzė Butkutė pirmiausiai iškyla prieš akis skaitanti savo eilėraščius – žemu, į ausų kerteles maloniai įvinguriuojančiu balsu. Ilzė iš bendrojo konteksto išnyra ne tik savo poezija ir skaitymo tembru, bet ir asmenybe – jos išskirtinumo, kalbant apie jauniausiąją kūrėjų kartą, nepastebėti tiesiog neįmanoma. Kartais man atrodo, kad noras rašyti yra tiesiog malonus prakeiksmas, trukdantis įsijausti į „normalaus“ žmogaus buitį. Kažkada kalbinta Undinė Radzevičiūtė sakė, kad būti rašytoju sunku, nors tai susiję su vidiniu žinojimu. Vis dėl to rašytojas visuomet yra ir kažkurios kitos srities atstovas, kuriam dažnai tenka plėšytis tarp prioritetų kūrybai arba patogiam gyvenimui. O kaip yra tau? Kaip manai, ar buvimas poetu uždeda tavyje kažkokį štampą, kuriuo skirtumeisi nuo kitų sričių atstovų? Kai prieš šešerius metus turėjau įvardinti didžiausią savo gyvenimo aistrą, teksto kūrimą tiesiog pamiršau – jis man atrodė natūralus kaip kvėpavimas. Tad rašymas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, o poezija nuo pat mažens yra vienas didžiausių mano gyvenimo malonumų. Visgi turbūt esu ta reta laimingoji, kuri suderina kūrybinius džiaugsmus ir pajamas. Šiandien turiu septynis ar aštuonis pajamų šaltinius, visi jie vienaip ar kitaip susiję su rašymu, tekstų kūrimu, žodžio magija – pradedant knygų pardavimu ir baigiant kūrybinio rašymo mokymais įmonėms. Mano gyvenime jau daugiau nei metus nėra to, ką daryčiau tik dėl pinigų. Dabar galiu sau leisti atsisakyti ir didesnių užsakymų, jeigu jie neatitinka mano vertybių, ir būtent tada nerūpestingai tariu – ak, žinot, aš laisva menininkė, darbe turiu būti visa širdimi. Jei nekurčiau poezijos, gal ir tokių minčių nebūtų. O poezija yra pranašesnė už kitą žodžių meną, tarkime, reklamas? Matytumei vertybinį skirtumą, pavyzdžiui, tarp labai gerai „sukalto“ reklaminio šūkio ir vidutiniškai parašyto eilėraščio? Už kiekvienos eilutės, kiekvieno šūkio, kiekvieno žodžio slypi ketinimas. Kokį jausmą sukels žodžiai, kam jie įkvėps? O gal gniuždys? Ko sklidinas eilėraštis? Savigailos, saviplakos ar pasaulio grožio? Jaučiu atsakomybę už tai, ką rašau, tad kurį laiką naujomis akimis žvelgiu į visa, prie ko prisidedu tekstų kūrimu – nesvarbu, ar tai eilėraštis, ar nauja istorija socialiniame tinkle, ar reklaminis tekstas. Nedirbu su mėsos pramone, tabako gamintojais, greitųjų kreditų įmonėmis, šiemet atsisakiau dirbti ir su alkoholio gamintojais. Niekada nedirbau su politikais, nors jiems vis pasivaidena, kad galėčiau. Vieniems mano draugams toks mano atsisakymas atrodo natūralus gestas, veiksmu paverstas budistinis požiūris, kad visi esame susiję ir kad veiksmas turi atoveiksmį. Kitiems draugams toks mano atsirinkimas, su kuo dirbti – kosmosas ir išsikalinėjimas. Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad galiu sau leisti rinktis. Tad vertybine prasme sakyčiau, kad geriau pats silpniausias eilėraštis, nei genialus šūkis, skatinantis imti greitąjį kreditą. Kaip manai, ar kūrėjui arba viešam žmogui yra reikalinga girdėti, kad ir argumentuotai, tačiau labai kritiškai išsakomas pastabas? Kritika mūsų visuomenėje yra stipriai išsigimusi, o ją, mano akimis, labai stipriai iškreipė būtent virtuali erdvė, kur žmonės vieni kitiems išsako tokius dalykus, kurių niekada nedrįstų pakartoti į akis. Jei gatvėje pamatome žmogų, kuris apsirengęs mums nepatinkančiais drabužiais, mes prie jo juk nešokame ir nerėkiame, kad persirengtų. O štai virtualioje erdvėje kai kurie žmonės mėgsta prišokti ir pradėti žerti savo neįkainojamus pamokymus, dažniausiai manydami, kad tiek tie komentarai, tiek jie patys yra labai svarbūs. Kodėl mums turi būti svarbūs žmonės, kurių nepažįstame? Kodėl mums turi būti svarbi jų nuomonė? Kodėl mes turime skirti laiko, kad susipažintume su jų nuomone? Kiek laiko reikia, kad susipažintum su 11 000 žmonių nuomone? Kritikos dažniausiai sulaukiu iš dviejų tipų žmonių. Pirmasis – tai liūdno likimo moterys. Dalis jų – smulkios verslininkės, dažniausiai – iš provincijos, siunčiančios man prakeiksmus už knygą „Atleisk savo šefą“. Na, tai reiškia, kad knyga savo darbą dirba toliau. Kitos prisiekusios kritikės – pseudointelektualės, mėgstančios parypuoti, kaip jos nekenčia Ilzės Butkutės. Kai kurios iš jų, pamaniusios, kad raudų „Facebook“ yra maža, naktimis (įtariu, neblaivios) dar rašinėja man ir necenzūrines žinutes į telefoną. Tačiau kritika tai vadinti sunku – tai tiesiog kenčiančių žmonių laiko leidimo būdas: plūstis, verkšlenti, piktintis, bodėtis ir dar atrasti likimo draugių, turinčių tokį patį hobį. Kelios nestabilios psichikos „kritikės“ yra peržengusios tam tikras ribas ieškodamos būdų su manimi susitikti gyvai – dėl šito man jau yra tekę konsultuotis ir su teisininkais, ir su policija kalbėtis. Kiek stebina tai, kad nepažįstami žmonės, skaitydami mano tekstus, geba patirti tiek emocijų, jie taip prisiriša prie kažkokio mano vaizdinio, taip susvarbina patys save, kad tas neutralus skaitytojo ir teksto santykis virsta kažkokia drama, į kurią kankiniai skaitytojai mėgina įtraukti ir mane. Keli vargšai vyrai net yra kaltinę, kad mano tekstai (!) išskyrė juos su jų moterimis. Man atrodo taip elementaru: nepatinka – neskaityk, o jei manai, kad mano tekstai pavojingi – tai atimk telefoną, kompiuterį ir neleisk jų skaityti savo moteriai (na, dėl to juokauju). Antrasis kritikų tipas – tai aukšto lygio savos srities profesionalai (tarkime, redaktoriai), į kuriuos pati kreipiuosi, kai ieškau kritiško žvilgsnio iš šalies. Šiems žmonėms už kritiką dažniausiai moku, ir darau tai su malonumu. Tad – taip, kritika man reikalinga, tačiau ne per pilnatį ir ne iš vargšių, dėmesio peralkusių, pykčiu springstančių, gyvenime nieko smagaus nenuveikusių moteriškių. Aš manau, kad mokytis reikia iš tų, kurie pasiekę daugiau, o nuomonės klausti tų, kuriais pasitikime ir kuriuos gerbiame. Ar kokie nors šiuolaikinės literatūros diskurse vykstantis dalykai tau atrodo reikalaujantys maišto? Turiu omenyje, ar apskritai įžvelgi šiandieniniame literatūros procese kokių nors tau nepatinkančių dalykų? Tarkime, neteisybę tarp leidėjų ir autorių, seksizmo, brukamų tradicinių vertybių, kultūros, politikos ir t. t. Pirmiausia, man atrodo ydingas pats mitas, kad jei nori kurti – turi gyventi skurde, jei esi dvasingas – tai turi ir būti šventa dvasia gyvas, o imti pinigus už tai, ką padarei, yra purvina ir gėdinga. Tą materijos ir dvasios konfliktą sukuriame patys. Tada autoriai, atėję į didelę turtingą leidyklą, atiduoda rankraštį už grašius. Tada vaikams kartojama, kad reikia rinktis „gerą, paklausią“ profesiją, užuot vysčius talentą. Tada vaikai liaujasi skaityti knygas. Nes „neapsimoka“. Bet tas konfliktas yra tik mūsų galvose. Tai tik nuostata, įsitikinimas – „kuriantis žmogus uždirbti negali“. Išsigydžius šią nuostatą, keičiasi nusiteikimas, santykis su savimi ir pasauliu, ilgainiui keičiasi ir aplinkybės. Mūsų smegenys yra neuroplastiškos, ir mes visada galime mokytis naujų dalykų. Mano vairavimo instruktorius turėjo aštuoniasdešimt ketverių mokinę ir sakė, kad jai visai gerai einasi. O kurti naujas savo gyvenimo taisykles yra tikrai lengviau nei mokytis KET. Kita, man atrodo, dažnoka literatūros ir apskritai meno pasaulio yda – atsakomybės permetimas kitiems. Daugelis gali ilgai vardinti, kas ir ko nepadarė, kokio apdovanojimo kokia komisija nepaskyrė, kelintais metais ir kokio rėmimo negavo, koks blogas kultūros ministras, švietimo ir mokslo ministras, sistema, mados, akropoliai, vartojimo kultūra, kokį baisų Seimą vėl išsirinkom. Pasakysiu paprastai: tada, kai lioviausi verkšlenti dėl kraupaus Seimo ir pradėjau nuoširdžiai dirbti, mano gyvenimas gerėjo su kiekvienu mėnesiu ir tebegerėja iki šiol. Taip, Seimas baisus, tačiau, laimei, mes dirbame ne jame. Jeigu reikėtų atsakyti išsyk, kokias knygas įvardintum kaip įtakingiausias tavo gyvenime? Ką skaitai šiuo metu? Žmonės mano gyvenime buvo daug įtakingesni nei knygos. Jeigu žmogus yra esančio laiko ir visuomenės kūrinys, kokius savo kartos, augusios nepriklausomybėje, bruožus įžvelgtum? Ar mes kažkaip esmiškai skiriamės nuo dešimtmečiu ar dvidešimtmečiu vyresnių? Man atrodo, kad mano karta daug drąsiau rizikuoja, dažniau ir lengviau keičia gyvenime tai, ką pakeisti mūsų tėvams atrodė kur kas sudėtingiau: darbą, profesiją, gyvenamąją vietą ar net šalį, sutuoktinį. Gerai tai ar blogai, jau kitas klausimas. Turbūt tais kaitaliojimais galima kiek užsižaisti, o tarp besikeičiančių dekoracijų pasimesti ir pačiam. Laisvė be atsakomybės, drąsa be išminties, eksperimentavimas be širdies šilumos man atrodo pavojingi. Neseniai susimąsčiau apie tai, kad vis dar bijau senatvės, na, greičiau, kūno materialumo, tai, kad jis kažkada suirs – tai mane glumina. Koks tavo požiūris į senatvę ir senėjimą? Man labai patinka bendrauti su išmintingais pagyvenusiais žmonėmis. Nenoriu idealizuoti senatvės, nes senolių būna labai visokių, vis dėlto dažnas garbaus amžiaus žmogus gali dovanoti gerą pamoką, kartais nė pats to neįtardamas. Neseniai keliavau po nedideles Atlanto vandenyno salas. Ten mačiau begales senukų – labai garbaus amžiaus žmonių, leidžiančių atostogas, o gal tiesiog savo gyvenimo saulėlydį vandenyno pakrantėse. Kas man ypač įsiminė – kad kone visi jie leido laiką poromis, ir kone visos poros laikėsi už rankų, net jei vienas jų važiuodavo rateliuose. Tai man pasirodė taip gražu, drauge – taip paprasta ir tikra. Koks didžiausias absurdas, kada nors tau nutikęs? Viena absurdiškiausių pastarųjų metų situacijų atrodė taip: kaimo mokykla, rengiu kūrybiško ugdymo seminarą mokytojams, užeina kalba apie kontrabandą, na ir staiga suremiam ragus su vienu mokytoju. Jis man aiškina, kad kontrabanda yra puiku, nes jis gali įsigyti pigesnių prekių, ir jis visiems tai garsiai sakąs. Nes jo atlyginimas mažas ir jam „neapsimoka“ pirkti nekontrabandinių. Man niekaip nepavyko įrodyti, kad taip elgdamasis ir tokia dvasia auklėdamas vaikus mokykloje, jis tik stabdo algų kilimą ir šalies sąmoningumo augimą. Ką dėstė toje mokykloje tas mokytojas? Tai geriausia istorijos dalis, ir tai ne pokštas: istoriją ir pilietinį ugdymą. Kokie Lietuvoje vykstantys reiškiniai tave labiausiai džiugina, o kokie labiausiai liūdina? Sutinku vis daugiau savarankiškų, atsakomybę už savo gyvenimą prisiėmusių žmonių, kurie, užuot verkšlenę, ima ir daro. Sutinku labai šviesių, jautrių, išmintingų mokytojų – tiesą sakant, labai stebina tai, kad toje pačioje šalyje už tą patį atlyginimą žmonės dirba taip skirtingai: vieni su meile ir kantrybe, o kiti – atsainiai, lyg klasėje būtų tik viena koja. Sutinku daug drąsių, smalsių, išradingų paauglių – per pastaruosius trejus metus sutikau jų šimtus. Man atrodo, kad auga labai graži karta. Tai džiugina. Liūdina tai, kad ta karta mažai skaito ir rašo. Esu dirbusi su klasėmis, kur knygų neskaito nė vienas paauglys. Slegia skurdas. Esu mačiusi vaikų, kurie po pietų, visiems išėjus, įtykina atgal į mokyklos valgyklą ir bruka batono riekeles į kišenę, nes tai bus jų vienintelė vakarienė. Išties matant tai gyvai, nenusakomai skaudina žinojimas, kad tai išspręsti gali tik ilgalaikiai procesai. O mes, žmonės, dažniausiai norim visko lengvai ir greitai. Šiuo metu visuomenėje vyrauja militaristinės nuotaikos. Tau atrodo svarbiau valstybė ir jos gynyba ar atskiras individas, jo saugumas ir gyvybė? Man svarbiausias atrodo sąmoningumas. Desperatiškas kudakavimas apie karą, mano manymu, karo rizikos tikrai niekaip nemažina. Priešingai. Mokslas yra įrodęs, kad absoliučiai kiekvienas žodis, kurį ištariame, išgirstame ar perskaitome, veikia mus: geri žodžiai sukelia geras neurochemines reakcijas, įkvepia mus, skatina, drąsina. O blogi žodžiai sukelia blogas neurochemines reakcijas: slopina motyvaciją, pažintinius gabumus, blogina reakciją. Ką darome, kai nuo ryto iki vakaro kalbame apie karo grėsmę? Sau ir savo artimiesiems keliame begalinį stresą. O kaip tokios mūsų kalbos padeda užtikrinti taiką? Neseniai girdėjau vieną aukšto lygio karo vadą sakant: gyvename laikais, kai mąstančiam žmogui šauti nebereikia. To ir linkėčiau mums visiems: mąstyti, būti budriems, klausti, kas vyksta, kodėl, kuo ir kur aš galiu padėti. Mačiau žmonių, kurie demonstratyviai plėšėsi marškinius nuo savęs, neva kentėdami drauge su Ukraina, jie dalindavosi kraupiais kadrais socialiniuose tinkluose, rašė tūkstančius komentarų, tačiau paklauskim pačių ukrainiečių – kas jų gyvenime pagerėjo nuo to, kad čia kažkas jausmingai tuos marškinius nuo savęs plėšėsi. Taip pat visi žinome pavyzdžių, kai žmonės ne dejavo, ne „Facebook“ sėdėjo, o veikė: rinko paramą, organizavo, vežė. Tai buvo sąmoningas veiksmas. Jis kūrė pokytį. Ar tavo sąmonėje jau esama dingusio Vilniaus vaizdų? Kokios vietos ar įvykiai tau kelia sentimentalius impulsus? Žinoma. Kadaise buvo toks Sereikiškių parkas, naujausioje mano knygoje „Karnavalų mėnuo“ netgi yra jam dedikuotas eilėraštis – tiesa, labai senas, tačiau dingus Sereikiškių parkui, sumaniau tą tekstą įtraukti į savo knygą. Tėvų namus palikau anksti, krausčiausi keturiolika ar penkiolika sykių, tad Vilniuje yra daug vietų, kurios man kažką primena. Daugiausia sentimentų turbūt jaučiu Žvėrynui – ten prabėgo keleri pirmi mano gyvenimo metai, ten gyvenau ir vėliau. Vienas tekstas yra parašytas ir tuo metu, jis vadinasi „Kita stotelė – Latvių“. |
4 komentarai
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Reikėjo tą laiką, skirtą už „rankų besilaikantiems senukams” Atlanto vandenyno salose, praleisti, pavyzdžiui, Vilkpėdės slaugos ligoninėj, su senukais-vėžininkais, kurių dienos suskaičiuotos. Ir jiems savo pozityvia energija nušviesti paskutines dienas. 😉 Tiesa, tai niekaip nesuderėtų su… niekuo. 🙂
Vieną kartą užsitarnavus nemeilę, ją bus labai sunku nuo savęs nuimti. Ji bėgs lyg šleifas ir po daugelio metų. Kol nebeliks jau ką blokuoti. Žodžio ir poelgio vienkartinio didelė galia.
Jūsų komentaras, manau, yra būtent tai, kas su niekuo nedera.
Yra tūkstančiai vietų, kuriuose trūksta pozityvios energijos. Taip, turbūt ir Vilpėdės slaugos ligoninėj (ir kitose ligoninėse bei slaugos namuose). Vaikų namuose. Kaimų mokyklose. Gyvūnų prieglaudose. Viešosiose organizacijose, padedančiose smurto aukoms. Ir t.t. Ir t.t. Iš teksto aišku, kad Ilzė kaimų mokyklose jau dirba. Ir socialiniams poreikiams tikrai nėra akla ir nejautri.
Ar jūs čia norite pasakyti, kad jūs esate tas Visur Suspėjantis ir Visą Save Atiduodantis Kitiems žmogus, kuris visur aplaksto ir visur, kur pozityvios energijos reikia, ją ir atiduoda?
Kaltinimas, kad kažkas keliavo po pasaulį ir dalinasi įspūdžiais apie sutiktus žmones, yra švelniai tariant keistas.
Kas svarbu -juk aisku. Kad zodziai sutaptu su gyvenimu. Jei taip yra, duok Dieve palaimos irvisokiu gerybiu. Tik daugelis gyvena kitaip, nei kalba.