Poetas Rimas Užgiris – apie šokiruojančius dalykus lietuvių literatūroje ir gyvenimą JAV

Su poetu ir vertėju Rimu Užgiriu, kuris prieš keletą metų vėl grįžo į Lietuvą dėstyti Vilniaus universitete, kalbamės gana ankstyvą pirmadienio popietę, iškart po „Poetinio Druskininkų rudens“. Po jo intensyvaus klegesio šiek tiek sunku vėl sugrįžti į buitinę kasdienybę.

Rimas Užgiris

Rimas Užgiris

Rimai, kokia tavo šeimos atvykimo į Ameriką istorija?

Kai poetas ir vertėjas Marius Burokas pabaigs versti mano ilgą eilėraštį ir išspausdins – tuomet visi ir sužinos (juokiasi). Na, abu tėvai bėgo nuo sovietų represijų. Mano mamos tėvas buvo fabriko inžinierius Kaune, šlipsų fabrike. Apie tai, kad jam gresia tremtis, pasakė viena fabriko siuvėja, kuri, užėjus komunizmui, tapo to fabriko vadove. Senelis jai padėjo tvarkytis su pareigomis, apie kurias ji nieko neišmanė. Taigi mamos šeima pabėgo iš Lietuvos dar tą pačią naktį. Mama net aštuonerius metus gyveno Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje. Apie senelius iš tėvo pusės taip išsamiai nežinau. Senelis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, vėliau dirbo miškininku Vilniaus rajone. Pasklidus gandams, jog jis padėjo partizanams, šeima turėjo taip pat kuo skubiau bėgti.

O po Vokietijos?

Mano tėvo šeima apsigyveno Springfilde, Ilinojaus valstijoje. Ten buvo lietuvių kolonija, tiesa, mažesnė negu Čikagoje. Jie dirbo fabrike, daug kas iš jo šeimos po to persikraustė į Čikagą. Mano mamos šeima įsikūrė Bostone. O aš gimiau Kolorado valstijoje, bet užaugau Šiaurės Niujorke. Mes gyvenome už trijų valandų kelio mašina į šiaurę nuo Niujorko. Augau upių santakos ir kalnų apsuptyje.

Augai supamas amerikietiškos aplinkos, o namuose kalbėjotės lietuviškai?

Taip, namuose kalbėdavome lietuviškai, mokykloje – angliškai. Ketveriais metais už mane jaunesnis brolis kalbėdavo daugiau angliškai negu lietuviškai. Tėvai visuomet stengėsi kalbėti gimtąja kalba, o mes norėjome prisitaikyti prie vietinės kultūros. Aš gana prastai kalbėjau lietuviškai, kol 1993 metais atvažiavau į Lietuvą.

Viena lietuvių kilmės vertėja, gimusi ir užaugusi Amerikoje, pasakojo nuo mažumės gyvenusi su nematytos tėvynės mitu. Taigi kurį laiką ji tikėjo, jog Lietuvoje visi groja kanklėmis, moterys vilki tautinius kostiumus, ošia tankios girios. Ką pamatei atvykęs?

Nors vaikystėje lankydavausi lietuviškose stovyklose Vermonte ir buvau patyręs šiek tiek folklorinės įtakos, man regis, neturėjau įsivaizdavimo, jo Lietuvoje visi groja kanklėmis. Pirmą kartą atvažiavau porai savaičių dar 1987-aisiais. Man buvo šokas, jog didžiausia mūsų priešė Sovietų Sąjunga, kuri turėtų būti stipri, išvysčiusi moderniąsias technologijas, atrodo kaip trečiojo pasaulio šalis.

Galiu įsivaizduoti tavo nuostabą, nes man, užaugusiai po jos griūties, tikriausiai taip pat būtų nejauku atsidūrus tokioje aplinkoje.

Taip, buvo šokas, bet kadangi buvau baigęs antropologines studijas, priėmiau tai kaip savotišką tyrimą.

O tu pats jautiesi labiau lietuviu ar amerikiečiu?

Prieš tai gyvenau ir studijavau bakalaurą San Diego universitete. Ten man pradėjo nepatikti vietinė kultūra, nepritapau. Pamaniau, kad gal kitaip jausiuosi Lietuvoje, tačiau atvykęs išsyk supratau, kad esu kitoks, esu amerikonas – iš mano požiūrio, bendravimo kultūros. Vis dėlto iš dalies aš vis tiek pritapau, visi buvome studentai – bendraamžiai mane lengvai priėmė.

Dabar galiu pasakyti, kad esu kosmopolitas. Todėl man prie širdies Niujorkas – ten daug kas suvažiavę iš skirtingų pasaulio kraštų.

Gyvendamas JAV, domėjaisi, bendravai su išeivių rašytojais?

Kaip ir minėjau, su lietuvių bendruomene susijęs nebuvau. Poeziją mėgau, tačiau nesitikėjau, kad galėčiau ką nors nuveikti šioje srityje – daug skaičiau, bet rašinėjau mėgėjiškai, nepasitikėjau savo jėgomis. Baigiau filosofijos doktorantūrą. Poezijos ėmiausi supratęs, kad nebenoriu rašyti akademinių darbų. Taigi reikėjo sugalvoti, ką daryti. Nusprendžiau grįžti į universitetą ir studijuoti kūrybinio rašymo magistrantūroje. Tuo metu ir pradėjau labiau domėtis lietuvių poetais, skaičiau Henriką Radauską, Tomą Venclovą. Prieš šešerius metus išverčiau T. Venclovos eilėraštį žurnalui „The Massachusetts Review“ – šitaip prasidėjo mano karjera rašymo ir vertimo srityje.

2012–2013 akademiniais metais tau buvo suteikta Fulbraito stipendija dėstyti Vilniaus universitete. Dėstai čia ne tik literatūrą, bet ir kūrybinį rašymą. Kalbindama rašytojus dažnai klausiu, ką jie mano apie pastarąją sritį, ir daugelis atsiliepia gana skeptiškai…

Tiesą sakant, aš jų nesuprantu. Dailės ar muzikos studentai juk mokosi iš kitų menininkų. Tad kodėl gi mes negalime mokytis iš patyrusių rašytojų? Žinoma, ir pats turi daug dirbti, skaityti. Man atrodo, kad jauniems žmonėms labai vertinga porai metų atsidėti rašymui – ne tik klausytis kritikos, bet ir pačiam mokėti ją formuluoti. Rašymo dirbtuvėse formuojasi tavo paties estetiniai vertinimai.

Nesakau, kad dalyvavimas kūrybinėse dirbtuvėse gali padėti atsirasti geram eilėraščiui – kartais išeina toks komunalinis rašymas, kuris gali netgi sugadinti gerą tekstą. Bet šiaip yra naudinga pereiti per tą rašymo mokymosi procesą. Vėliau, tai jau patyrus, nebėra tikslo grįžti, nors kai kurie rašytojai šitaip daro – migruoja per rašymo dirbtuves. Kartais Amerikoje skaitant eilėraščius jaučiasi, kad eilės per daug švarios, išspaustos tose dirbtuvėse. Problema ta, kad kūrybinis rašymas yra tarsi tramplinas, o ne vieta, kurioje poetas turėtų įstrigti.

Nėra tikimybės, kad garsus poetas, mokantis žmones rašyti, prigamins daug savo klonų?

Na, tie mokytojai, kiek iš savo patirties galiu pasakyti, nėra tokie arogantiški ar kvaili, kad niveliuotų mokinius. Jie mėgina padėti kiekvienam žmogui atrasti savo kalbą.

Ką manai apie kanonines formas poezijoje?

Manau, kad naudinga jas išmanyti ir būti išbandžiusiam. Taip pat į naudą pasitreniruoti ir rašant eksperimentinius tekstus, sąmonės srauto poeziją. O tada jau pasirinkti formą, kuri tau labiausiai tinka. Čia panašiai kaip su piešimu – iš pradžių juk mokomasi įvairių technikų.

Be to, kūrybinio rašymo studijos atveria kelią į poetų bendruomenę, tu iškart turi kolegų ir bendraminčių, gali pasikalbėti su vyresniais, autoritetingais kūrėjais. Nes tik pradėjęs rašyti, ypač didelėje šalyje, jautiesi izoliuotas nuo rašytojų aplinkos, negali taip paprastai su jais suartėti.

O kaip tau sekėsi patekti į rašytojų bendruomenę Lietuvoje?

Na, čia maža bendruomenė, susitinki vieną, kitą žmogų, tuomet tave pakviečia skaityti. Prieš pusketvirtų metų atvažiavau pastudijuoti į Vilniuje vykusius „Summer Literary Seminars“, ten sutikau poetus Marių Buroką, Lauryną Katkų, Ilzę Butkutę. Tada mane pakvietė kaip svečią iš užsienio paskaityti „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, tuo metu jau žinojau, kad gavau Fulbraito stipendiją ir dėstysiu Vilniaus universitete…

Ir kaip sekasi dėstyti?

Šiuo metu dėstau vertėjų katedroje, prieš tai dėsčiau anglų filologas. Nežinau, kiek iš jų bus, ir ar bus rašytojų, rašančių angliškai, tačiau mano darbas yra padėti jiems sklandžiai rašyti ir protingai kalbėti apie angliškus kūrinius. Formuoju juos ne tiek kaip menininkus, bet kaip rašančiuosius.

O kokia poezija labiausiai patinka tau?

Vis sakau, kad mėgstamiausi mano poetai yra Seamus Heaney ir John Ashbery. Du visiškai skirtingi poetai. Taigi aš irgi mėgstu įvairią poeziją, nenoriu apsiriboti.

Ką manai, o Amerikai galėtų būti įdomu lietuvių autorių tekstai?

Tiems, kurie domisi užsieniečių kūryba, taip. Tačiau JAV daug kas domisi tik vietinių sukurtais tekstais, neskaito netgi airių ar anglų literatūros (kalbu apie šiuolaikinę kūrybą). JAV, nors ir didelė, visuomet buvo truputį izoliuota valstybė. Taigi toks paradoksas – nors išsilavinę amerikiečiai ir labai atviri pasauliui, mėgsta keliauti, mokosi svetimų kalbų, netgi tie, kurie domisi poezija, apsiriboja amerikiečių kūryba. Matyt, žmonės yra persisotinę savo šalies tekstų.

Esi bandęs rašyti kitokio žanro tekstus?

Esu parašęs ir išspausdinęs keletą flash fiction, tai yra, labai trumpų tekstų. Šis žanras tik neseniai atsirado Amerikoje ir labai tinka Ipodo kultūrai – važiuoji sau metro ir skaitai telefonu mažus tekstukus. Lietuvoje tokio žanro savo knygą man padovanojo prozininkas Tadas Žvirinskis.

O koks tau atrodo lietuvių literatūros laukas?

Man atrodo, kad Lietuvoje daug įvairios poezijos, plačiausias spektras. Tai truputį šokiruoja, turint omenyje šalies mažumą ir nedidelę rašytojų bendruomenę. Netgi Amerikoje nėra daugiau įvairovės negu čia. Tarkim, Benediktas Januševičius toks eksperimentinis, Mindaugas Nastaravičius kuria naratyvinę poeziją ir taip toliau…

Lietuvoje jau daugiau nei dvidešimt metų verkiama dėl prastos rašytojų padėties, visuomenės abejingumo knygoms…

JAV iš rašymo, jeigu nesi populiarių romanų autorius, taip pat neišgyvensi. Skaičiuojant procentais, Lietuvoje kur kas labiau remiamas grožinės literatūros leidimas, čia taip pat daugiau mokama už vertimus negu Amerikoje. Lietuvoje yra daugiau stipendijų rašytojams. Tiesa, už Atlanto poetai gali įsidarbinti kaip kūrybinio rašymo dėstytojai. Bet ir vėl – vienas dėsto, o dešimt mokosi tapti poetais. Iš ko jie po to valgys duoną? Reikia turėti dar vieną darbą, daryti dar vieną karjerą.

Apskritai Amerikoje visuomenė nelabai domisi poezija. Dažnai juokaujame, kad poetai rašo kitiems poetams ir jų vargšams draugams. Nyku, ar ne? Nepaisant to, vis tiek yra labai daug norinčių rašyti. Ir tik maža dalis šių poetų gali išspausdinti savo kūrinius, prasimušti.

Leave a Reply