Platus Umiko muzikinis pasaulis

Kalbantis su Elena Neniškyte, geriau žinoma Umiko (Little Bird) pravarde, mintyse bandžiau užfiksuoti pastabą būsimai įžangai: nuojauta. Ją atlikėja ir elektroninės muzikos prodiuserė mini dažnai. Ko gero, sukaupus tokią muzikinę patirtį ir išbandžius tokį platų muzikinį spektrą, nujausti tampa tikrai lengva.

Asmeninio archyvo nuotraukos

Eleną galėjote girdėti, jei klausėtės grupių „Magic Mushrooms”, „Ministry of Echology”, „Dubenėlis”, „Left I Right”. Arba vieno iš jos solo albumų „Wave” (2011) bei „Flat Records” (2014). Atlikėjos muzikinėje biografijoje – ir muzikos filmams bei modernaus šokio spektakliams kūrimas. Visur galiojantys aukšti kokybės standartai patvirtina – nuojauta Umiko neapgauna.

Kiek tau buvo metų, kai parašei pirmą savo kūrinį?

Labai rimtas klausimas. Kai mokiausi klasikinėje mokykloje, grojau fortepijonu ir dainavau chore. Nieko neparašiau, nes galvoje tuo metu buvo rimta klasika. Paskui baigiau mokyklą, atsirado daug laisvo laiko, pradėjau mokytis groti gitara, imti iš tėvų lentynos eilėraščius ir kurti jiems melodijas.

Dainuojamoji poezija?

Taip (juokiasi), čia nesiskaito. Bet buvo labai patogu mokyklai mokytis eilėraščius mintinai – taip greičiau įsimindavau. O pirmoji daina turbūt buvo 16 metų, kai susipažinau su Aiste – drauge, kuri dabar nukeliavo į visiškai kitą – kulinarijos – pasaulį, turi žaliavalgių restoraną Londone. Tada gatvėse grojom gitara, bėgdavom iš pamokų, mama pykdavo, tėtis irgi. Bet mes daug grodavome. Taip prasidėjo pirmi kūriniai, sukūrėm grupę „Juvelyrika” ir grojom ska funk su roko elementais… Aš grojau bosu, Aistė – gitara, dar buvo būgnai (Veronika). Pirmuosius savo įrašus padarėme klubo „Tamsta” pirmojoje garso studijoje ir kaip šešiolikmetėms tai buvo didelis įvykis. O viena iš pirmųjų dainų buvo apie miežinę kruopą, kuri gyvena prie tavo nosies (juokiasi). Mano tėtis neužskaitė. Mama sušvelnino situaciją.

Ar turi muzikinį išsilavinimą?

Taip, baigiau „Liepaites”, 8 metus mokiausi fortepijono ir klasikinio dainavimo, tada 3 metams įstojau į dvarionkę (Balio Dvariono muzikos mokykla. – G. N.). Turėjau nuostabų mokytoją, kuris mane mokėjo sudomint daugiau groti gitara, o ne pianinu. Paskui įstojau į kolegiją. Ten, o ne į akademiją, stojau dėl dviejų mokytojų ir man labai pasisekė, nes būtent juos ir gavau. Mokiausi pas R. Bublytę ir V. Urmilevičių. Kai stojau, man jau buvo praėjęs visas tas paauglystės bumas – sugebėjau savarankiškai iš to išlipti, atėjau į kolegiją kaip „ant sprandžinų”. Pradėjom rimtai dirbti su grupe „Magic Mushrooms”. Vyrukams atrodė, kad aš gyvenime negėriau ir nerūkiau, todėl jie su manim tiesiog daug grojo (juokiasi). Tai buvo mano ir Mariaus Leskausko, kuris dabar kuria rimtą popmuziką, projektas. Paskui visi pradėjo jungtis tolygiai ir iš visiškai linksmos funk muzikos grupės šis projektas pradėjo virsti į kur kas įdomesnį. Laimėjom alternatyvaus funk’o apdovanojimus. Stilius varijavo nuo funk iki drum’n’bass. Aišku, po 3 metų išsiskyrė interesai. Neišlaikiau grupės, paleidau visus nemokamų atostogų pasakiusi, kad po kažkiek metų dar susitiksim. O trečiais metais išėjau iš kolegijos, taip ir nepabaigusi paskutinio pusmečio. Nenorėjau daugiau švaistyti laiko, nes tuo metu jau buvau elektronikos pasauly, kūriau muziką, man buvo įdomi garso inžinerija, įdomu, kaip ta muzika yra padaroma ir kodėl ji taip gerai skamba… Gilinausi į tai savarankiškai. Toje terpėje aplink buvo „Dublicate”, „Fusedmarc”, „Pieno Lazeriai” – žmonės, kurie atsidavę savo muzikai ir viską apie ją žino.

Bet po penkerių metų darbo su savim ir kompiuteriu mane dvasiškai pradėjo veržti toks gyvenimas, prisirišimas prie daiktų, studijų kraustymasis, tvarkymas, įrenginėjimas. Pradėjau jausti kažkokią tuštumą. Kompiuteris, toks negyvas daiktas, buvo esminis mano gyvenime: „Jei jis dužtų, aš prarasčiau viską.” Iš šios dvasinės būsenos išlipau kardinaliai – tiesiog vieną dieną viską palikau.

O paskui atradai regį?

Ne. Kai palikau viską, dėl ko dirbau, išvažiavau gyventi į kaimą. Prabuvau ten pusę metų, be elektros, tik su laužu. Aišku, mane lankydavo draugai, būdavom kartu. Bet aš tiesiog nebežinojau, kaip man gyventi ir ką daryti, net nesupratau, kas yra mano skonis ir kas mane džiugina. Galų gale – ar muzika man reikalinga, kad galėčiau laimingai gyventi? Nebežinojau apie ką dainuoti, apie ką rašyti. Tokia tuštuma tęsėsi apie metus. Dar kiek pakeliavau po pasaulį, o kai grįžau, buvo mano mielo draugo Ugniaus vestuvės. Vestuvėms draugai sugalvojo padaryti jam session’ą. Taip pirmąkart susipažinau su Dominyka, mes kartu padainavom ir visiems tai patiko. Man net nereikėjo galvoti, ką turėčiau dainuoti, viskas skambėjo ir buvo taip natūralu. Tą patį vakarą mums pasiūlė dainuoti kartu. Man nelabai rūpėjo, regis ten ar ne. Tai – mieli žmonės, su kuriais tiesiog gera kartu būti ir groti bet ką. Muzikos spektras pernelyg platus, kad galėtum galų gale save skirstyti, manau, tikri muzikantai muzikuoja nesvarbu kokiu stiliumi.

Taip ir prabėgo tie treji metai, per kuriuos aš labai daug grojau ir viena. Po tų metų aš pribrendau padaryti albumą visiškai viena, nesikonsultuoti su niekuo, neklausyti niekieno nuomonės.

Visas albumo stadijas padarei viena pati?

Taip, sugalvojau, išjaučiau, sugrojau, suvedžiau, suspaudžiau, paleidau į internetą. Kaip kūrėją, mane visąlaik kamavo jausmas, kad jeigu aš nesuprantu ir visąlaik turiu remtis į kitą žmogų, tai jau yra priklausomybė, kuri šiaip jau man nepatinka. Man patinka viską suprasti pačiai. Iki šiol žmonės rašo man laiškus ir klausia: „O čia tu viską padarei?” Na taip, ką ta moteris šiaip galėtų toje muzikoje padaryt? (juokiasi) Visiems atrodo, kad tau kažkas padėjo… Ir padėjo, taip, labai daug žmonių turiu už daug ką padėkoti, ypač už palaikymą tokiame procese.

Jautiesi taip, lyg visąlaik turi kažką įrodinėti?

Dabar – ne. Buvo laikas, kai gyvenimas labai ryškiai parodė, kad reikia mokytis save ir savo darbą pristatyti. Gal aš niekada nesiafišuodavau kaip instrumentalistė, kompozitorė ar prodiuserė. Jei matau, kad kitas groja kiečiau, aš tikrai neisiu ir negrosiu, kad kažką įrodyčiau. Bet savo idėjas (aišku, ne visiškai viską) aš galiu sugroti ir įsirašyti pati. Pasiekiau tokį lygį, kad suprantu, kas vyksta įrašų studijoje, kaip ateina signalas ir t. t.

Girdėjau, jog teko dirbti ir garsiste?

Dirbau garsiste pusę metų, kartu su smagiu draugu ir puikiu garso inžinieriumi Alex Ratmanov, tampiau kolonėles, vyniojau laidus, sujunginėjau sceną. Iš esmės – buvau scenos operatorė. Įgijau žinių, kaip įgarsinti koncertą, kaip įsirašyti. Buvo labai smagus laikas!

Grįžkim prie aktualijų. Neseniai pradėjai groti su grupe. Kodėl nusprendei pasikviesti muzikantus?

Tai – tęstinumas. Kai kūriau savo albumą, sėdėjau ir galvojau: jeigu šitą būgnų partiją sugrotų gyvas būgnininkas, būtų šakės… muzikinis perversmas! Kurdama dažnai galvojau: „Jo, šitas irgi geriau skambėtų gyvai.” Elektronika padaroma kitokiu principu ir turi kitą nuotaiką. Svajonė apie gyvą grupę mane visąlaik lydėdavo, sulaukdavau komentarų, gal norėčiau kada nors padaryti tai gyvai. Aišku, norėjau. Bet turėjau labai griežtą nuomonę apie kvietimus groti kartu. Jeigu žmogus nežino tavo muzikos ir ji jam nepatinka – bus nerimta. Turėjau tokią nuojautą: jei grosiu, paskui gal atsiras žmonių, kuriems patiks ir kurie norės groti kartu. Taip ir atsitiko.

Ar jau turėjote daug koncertų kartu? Kaip sekėsi?

Grojome SAPFO festivaly – kol kas tai pirmas ir vienintelis mūsų koncertas. Pristatėm savo programą – žmonėms patiko, aišku, buvo ir kritikos. Prieš koncertą padarėme įrašus Kirtimuose, kitą dieną klausiau įrašų ir galvojau: „Dieve, kaip čia viskas ne taip!” Paklausėm dar kartą visi, užsirašiau pastabas ir per dvi dienas jas visas ištaisėm. Labai džiaugiausi, kai tas pats žmogus, Tomas Verbaitis, garsinęs mūsų koncertą ir daręs tuos įrašus, pasakė, kad jam patiko: „Skambėjot kaip underground’inė Berlyno grupė. Pamačiau pastangas.” Tai buvo ženklas, kad ir toliau galime dirbti.

Ar tarp dabartinių grupės narių veikia gera chemija?

Kiekvieną repeticiją tą jaučiu vis labiau. Pradžioje mūsų repeticijos trukdavo net 9 valandas, kol išsiaiškinome, kas ir ką turi groti. Dabar kiekviena repeticija trumpėja ir aiškėja, procesas tampa vis labiau koncentruotas ir šiuo metu ilgai nebeužtrunkame. Mes nebepraleidžiam smulkmenų (kas šioje muzikoje yra svarbiausia). O visi kartu jaučiamės labai smagiai ir linkim vieni kitiems laimės bei kuo geriau groti. Sunku rasti žmones, kurie susieitų taip paprastai, be didesnių konfrontacijų ir konfliktų muzikiniais klausimais. Gal palengvina tai, kad dirbame mano kompozicijas ir galbūt turiu lemiamą žodį… Bet aš džiaugiuosi, kad visi nariai yra tolygiai įsivėlę į savo partijų tobulinimą ir šiaip yra profesionalūs muzikantai, atsidavę muzikai iš esmės.

Netrukus važiuojate įrašinėti naujo albumo į Jungtinę Karalystę?

Kai tik paskelbėm, kad turėsim pirmą koncertą, man iškart parašė dėl įrašų. Važiuosime į Angliją, „Big Jelly” studiją – ten, kur neseniai įrašinėjom albumą su „Ministry of Ecology”. Džiaugiuosi, nes važiuojam pas pažįstamus žmones – bus tikrai smagu.

Kažkada prasitarei, kad nori išleisti muziką vinilo formatu ir pristatyti ją su grupe. Grupė jau yra. Galime laukti ir vinilo?

Taip, čia ir bus tas vinilas. Su geriausiais norais tikiuosi, kad jis išeis pavasarį ar jo gale.

Tavo muzikinės pažiūros?

Arba groji ir žaidi gerai, arba ne, nesvarbu, ką, kur ir už kiek.

Visai nedainuoji lietuviškai – turi kažkokių įsitikinimų?

Lietuvių kalba man vis dar yra viena sudėtingiausių ir gražiausių kalbų pasaulio istorijoje. Mokykloje anglų kalbą mokiausi greičiau nei lietuvių, nors graužiau visas lietuviškas knygas, nes neturėjau televizoriaus. Labai retai randu gražų lietuvišką tekstą, kurio norėčiau klausytis kaip dainos. Pačiai kol kas pavyko sukurpti labai nedaug lietuviškų tekstų, už kuriuos man būtų ne gėda garsiai pasisakyti. Nesijaučiu pakankamai išsilavinusi, kad turėčiau drąsos viešai pateikti savo lietuvišką poeziją. Kuriu angliškai ir dėl to, kad taip man lengviau rimuojasi – pati daugiausiai klausau muzikos su angliškais tekstais. Ir man taip pat patinka anglų poezija.

Įsimintiniausias momentas ant scenos?

Tai buvo gal net pats pirmas mano solinis koncertas. Kompiuteris prieš pasirodymą užlūžo – pusvalandį iki koncerto skolinausi techniką, viską sujungiau, įrašiau programą, mane atvežė į koncertą, greitai kaip robotas susijungiau viską ant scenos, o kai reikėjo pradėt groti, paspausti „play”, dvi minutes to padaryt negalėjau – mano pirštas pradėdavo purtytis! (juokiasi) Paskui supratau, kad man tai reikia padaryti kitu pirštu ir kita ranka, taigi koncertą sugrojau.

Pasakyk apie save ką nors, ko tavo klausytojai, ko gero, nežino?

Turiu mažą dvejų metų vaiką – mano džiaugsmas ir ašaros vienu metu, nes lavina kantrybę. Nesitikėjau, neplanavau, bet man pavyksta viską susidėlioti taip, kad netgi kuriant tokią muziką, kuri nepagauna masių savo paprastumu, čia, Lietuvoje, aš sugebu gražiai su ja gyventi. Dar jie gali nežinoti, kad aš su grupe groju bosu. Bet tai jie pamatys koncertuose. Šiaip jie nedaug žino… (šypsosi).

Kalbamės, kai tavo dukrelė miega pietų miego. Ar norėtum, kad ji gyvenime irgi pasirinktų muziką?

Apie tai aš net negalvoju. Vaikas viską pasirinks pats. Aišku, užaugame ant kažkokių taisyklių, nustatomi barjerai. Kartai tu turi barjerą ir negali išmokti tų dalykų, kurie tave domina, nes vaikystėje kažkas tave supeikė, kažką pasakė ir ne vietoje išugdė kompleksą. Toks vaikas – nebelaisvas pasirinkti. Man atrodo, svarbiausia auginant vaiką yra leisti jam viską suvokti. Duoti meilę ir priėjimą, bet ne bendrauti infantiliai, o mokyti vaiką sąmoningumo. Vaikas turi suprasti, kad gali išmokti iš esmės visko ir niekas jo nenurašo, jeigu iš karto neišeina. Kokį žmogus kelią bepasirinktų, jis pats turi suvokti, kad ten yra ir jo širdis. Jei jos ten nėra, tada rankos darys nesąmones.

Ar pati augai tokiom pat aplinkybėm?

Aplinkybės kinta su laikmečiu iš esmės, o muzika buvo mano pačios pasirinkimas. Kai buvau penkerių metų, mama paklausė manęs, ar noriu eiti į mokyklą dainuoti. Aišku, kad sutikau. Kitą dieną aš turėjau sulaukti mamos ir kartu su ja eiti į pirmą mano dainavimo pamoką. Bet aš jos nesulaukiau, išsigandau, kad vėluosiu, ir viena išėjau iki Liepaičių. Būčiau iki ten ir nuvažiavus, bet belaukdama troleibuso susimaišiau, kurioje pusėje yra mano stotelė. Nuvažiavau į kitą pusę, paskui visa apsiverkus grįžau namo ir tada mes jau kartu vėluodamos nuėjom į pamoką. Būsiu visąlaik dėkinga mamai, kad leido man eiti ir sustabdė mane nuo mokyklos metimo – ir nesigailiu. Liepaitėse – nuostabiausia aplinka ir pedagogai.

Kas būtų, jei nebegalėtum dainuoti?

Ir dabar nuo ryto iki vakaro tikrai nesėdžiu ir nedainuoju. Dainavimo mano gyvenime iš visų dalykų dabar yra turbūt mažiausiai, gal tai tiesiog – matomiausia. Netrukus su drauge paleisime savo drabužių liniją – jau pusantrų metų kuriam rūbus keliautojams. Labai ilgai apie tai svajojau. Turėjau tokį senelį, kuris mane užvedė ant stiliaus paieškos kelio (juokiasi). Jis mokėjo sau pasisiūti ir švarkus, ir kepures, visada buvo tvarkingas, močiutei neleisdavo net jo kojinių adyti. Kiekvieną sekmadienį jis mane veždavosi į rūbų turgelį ir rinkdavomės medžiagas ir drabužius visiems šeimyniškiams (po pokalbio abi ir vėl susitinkam vienoj tokioj stiliaus paieškų parduotuvėj. – G. N.). O paskui laikui bėgant man kristalizavosi tam tikros formos – jas tiesiog išpiešiau ir supratau, kad niekur tokių nerasiu, todėl reik jas pasisiūti. Kai susitikom su dabartine bendradarbe, mūsų idėjos sutapo.

O dar, jei negalėčiau dainuoti, eičiau šokti. Visąlaik svajojau kaip akrobatas vartytis per galvą.

Kurčiau animaciją vaikams ir ne vaikams.

Ir dar – stočiau į garso architektūrą. Galų gale pasistatyčiau studiją ir įrašinėčiau geras grupes.

Taip ir pabaikim – su ateities planais. Kas dar laukia jūsų grupės, kada galime tikėtis artimiausių Umiko ir grupės koncertų?

Planuojam koncertą Berlyne, mus kviečia ir į turą po Balkanus, bet dėl šito dar spręsim. O Lietuvoj datos bus paskelbtos jau labai greit. Albumo pristatymas turėtų vykti pavasarį „Menų spaustuvėj”.